„Šeimoje esu fenomenas, nes nei tėvai, nei seneliai neūkininkauja“, - sako Rugilė.

Klasikinį kaimo peizažą pakeitė ne tik sovietmečiu vykdyta melioracija. Jis keitėsi ir Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai naujai besikuriantys ūkininkai supirkinėjo žmonių paliekamas sodybas ir jungdami didžiulius žemės plotus statinius naikino. Naujas kaimo keitimosi tendencijas itin gerai atitinka atokūs Nemunėlio Radviliškio seniūnijos Lujėnų, Bėčiūnų bei Ločių kaimai. Jie tarsi išnyko nuo žemės paviršiaus – liko tik ūkininkų dirbami plėšiniai. Smagu, kad tokioje atokioje dykynėje atsirado gyvybė. Įsigijusi seną sodybą čia kuriasi ir ūkininkauja jauna moteris – 27 metų Rugilė Romankevičiūtė.

„Mano ąžuolas“

Važiuojant žvyro keliuku prieš akis atsiveria didelis skaidrus tvenkinys. Tolėliau plyti įvairiais sodinukais nusagstyti laukai. Netoli gražios senų medžių alėjos stūkso sena sodyba. Akivaizdu, kad negyvenama, nes ji netgi be kamino.

Šalia seno namo pastatytas namukas ant ratų. Jame sodybos šeimininkė su draugais ir giminaičiais apsistoja vasarą.

Nuolat kartu ir du šunys – akita Rėja ir Džeko Raselo terjeras Ryga.
„Svajoju susikurti tokią vietą, kur norėčiau pasenti. Norėčiau gyventi tarp medžių, nes man labai širdį skauda, kai juos pjauna. O čia mano medžiai, mano ąžuolas, jų negali nupjauti niekas. Aš pakentėsiu ir apvažiuosiu viduryje lauko augančius ąžuoliukus, bet jie turi būti“, – apie savo kuriamą aplinką kalba ūkininkė.

Ji nebijo likti viena nakvoti kaime, nes gamta jai arti širdies. Vieną naktį girdėjo kaukiant vilkus. Šiek tiek išsigando, bet kartu ir susižavėjo laukinės gamtos garsais. Tik į mašiną įleido šunis, kad jiems ko nors nenutiktų…
Jaunoji ūkininkė džiaugiasi laukuose matomomis vilkų ar stirnų pėdomis. Ant stirnų nepyksta, net jei sodinukus nugraužia.
„Mes gamtai padarome daugiau žalos, nei ji mums“, – įsitikinusi jauna mergina.

Diplomas guli stalčiuje

„Šeimoje esu fenomenas, nes nei tėvai, nei seneliai neūkininkauja“, – sako Rugilė.
Ji užaugo Biržuose, V. Kudirkos gatvėje. Mokėsi Biržų „Atžalyno“ pagrindinėje mokykloje, vėliau perėjo į „Saulės“ gimnaziją. Sako, gimnazijoje pajutusi didžiulį skirtumą – matė draugiškus, pozityvius, atvirus pedagogus ir moksleivius.

Kaimo neturėjo. Tėčio teta gyveno kaime, tačiau Rugilė su dviem broliais noru vykti į kaimą nedegdavo. Mat čia reikėdavo vežti šieną, atlikti kitus žemės ūkio darbus, kurie neteikdavo malonumo. Sodyba būdavo tarp dviejų fermų, todėl niekad kaimas neatrodydavo gražus, nebuvo galima mėgautis gamta.

Baigusi mokyklą Rugilė įstojo į Mykolo Riomerio universitetą, kur baigė psichologijos studijas. Tačiau pagal specialybę nedirbo nė dienos – diplomas iki šiol guli stalčiuje.
Mergina pati stebisi, kodėl nestojo studijuoti fizikos. Ši disciplina gimnazijoje buvo viena mėgstamiausių. Kaip ir fizikos mokytoja, dabartinė mero pavaduotoja Astra Korsakienė.
„Ji viską dėstė gyvai, natūraliai. Mokė, kur galima gyvenime realiai matyti fiziką“, – kalbėjo Rugilė.

Sesiją pavėlina

Šiuo metu ji Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje studijuoja agronomiją. Sako, jei dar kur tektų studijuoti, tai tik aplinkosaugos arba biologijos mokslus. Prieš tai dvejus metus ji mokėsi ir Joniškėlio žemės ūkio mokykloje.

„Man pikta agronomijoje, kai žoles vadina piktžolėmis. Juk jų būna ir gerų, vaistinių. Visos žolės yra svarbios ir atlieka savo funkciją ekosistemoje, tad piktomis jų vadinti nesinori. Tiesiog ūkininkų laukuose jos nėra pageidaujamos“, – kalba Rugilė.

Studijuoti agronomiją mergina nutarė, kai pradėjusi kurti ūkį pamatė, jog reikia daugybės žinių.

„Apie ūkininkavimą nieko nenutuokiau. Klaidos per daug kainuoja, kad iš jų galėtum mokytis“, – įsitikinusi pašnekovė.

Universiteto dėstytojai ir vadovybė, pasak merginos, labai supratingi. Rudenį dviem savaitėmis pavėlina semestrą, kad studentai galėtų susitvarkyti savo ūkiuose. Rugilė ir praktiką atlieka savo ūkyje.
Jau kelis kursus baigusi mergina sako dabar neįsivaizduojanti, kad įmanoma ūkininkauti neturint žinių apie pesticidus, žoles ir kitus dalykus. Sunkiausia buvo kuriant ūkį, kai negalėjo suvaldyti situacijos. Dabar visa tai praeityje.

Ūkis – tarp kelių kaimų

Bėčiūnų kaime esantis Rugilės Romankevičiūtės ūkis ir jo produkcija atitinka nacionalinės kokybės produktų statusą. Tai ūkis tarp įprasto ir ekologinio ūkio. Chemija čia naudojama labai ribotai.
Ūkį mergina įkūrė 2012 metais. Jis yra tarp dviejų – Bėčiūnų ir Luočių – kaimų. Dar toliau – Lujėnai. O serbentynas, be šių, dar yra ir Dagiškio kaime.
Taip sukūrusi ūkį ji buvusiems kaimams įkvėpė gyvybę.

R. Romankevičiūtė prisiminė, kaip Biržų rajone ieškojo sodybų. Vienos nepatiko, nes buvo per arti kaimynai, kitur buvo saugotinos teritorijos, kur ūkininkauti sudėtingiau.

Bėčiūnų kaime jai patiko ta vieta, kur stovėjo sena sodyba. Tiesa, namas ir aplink jį buvo vienas šiukšlynas. Name buvo išgriautas kaminas ir būstas prilytas. Remontuoti jo nebebuvo įmanoma, pigiau pasistatyti naują. Tą ateityje teks ir padaryti.

Čia artimiausi kaimynai už kelių kilometrų, o aplink – gražus peizažas.

 

Jurgita Morkūnienė

Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“