Šią kolūkio valgyklą architektė Inga pavertė jaukiu gyvenamuoju namu.

„Pastatas negyvenamas“ – tokią pastabą siuntos pristatymo dokumentuose kartą įrašė vienos kurjerių tarnybos darbuotojas, atvežęs siuntą ir stabtelėjęs prie Ingos Jocės namų Labardžių kaime (Rietavo sav.). Tai galbūt nelabai stebina, nes iš pradžių ir mums buvo sunku patikėti, kad pats didžiausias, iš šono apleistas sovietmečio valgyklos pastatas – Ingos namai. „Čia jaučiuosi gerai“, – sako ji ir kviečia užeiti į vidų.

Užaugo kaime

Sovietmečiu Labardžių kaimas buvo kolūkio centras, kuriame gyveno daug jaunų specialistų. Čia kūrėsi šeimos, gimė vaikai, tarp jų – Inga. Namas, kuriame ji gyvena, sovietmečiu buvo kolūkio valgykla. „Šiame kaime gimiau ir užaugau. Iš pradžių su tėvais gyvenome Alytnamyje. Kai buvau 14-os, tėvai persikraustė į to paties kaimo sodybą.

Sovietmečiu tėtis šio pastato rūsyje buvo įsirengęs medžio dirbtuves ir vykdė vadinamąją pagalbinę kolūkio gamybą – dirbo įvairius staliaus darbus. Taip, tėtis dirbo tuometinės valgyklos rūsyje. Pro langą ir dabar matau darželį, kurį tuomet lankiau. Pamenu, kaip tėtis ateidavo manęs pasiimti, atsivesdavo į valgyklos rūsį ir žaisdavau su pjuvenomis. Kartu su drauge, kurios mama buvo valgyklos vedėja, čia ateidavome palaukti, kol mano mama baigs darbą kito kaimo mokykloje. Mano gyvenime buvo labai daug įvykių, susijusių su šia vieta“, – sakė Inga.

Kai Inga sukūrė šeimą ir ėmė lauktis pirmagimės, aiškiai suvokė nenorinti, kad vaikai augtų mieste.

Kai Inga sukūrė šeimą ir ėmė lauktis pirmagimės, aiškiai suvokė nenorinti, kad vaikai augtų mieste.

Svajonių sąraše

Griūvant Sovietų Sąjungai, valgyklos pastatas buvo privatizuotas. Su dar dviem savininkais jį nusipirko Ingos tėtis. Ką ketino daryti, Inga sako nežinanti, tačiau nemažai metų buvusi valgykla stovėjo nenaudojama. „Čia, kur sėdime, buvo gamybinės patalpos. Jų yra dar daugiau, nes pats pastatas – apie 900 kvadratinių metrų. Pastate yra didelė salė, kur buvo tiekiamas maistas, virtuvės zona, antras aukštas, o po pastatu – rūsys. Vaikystėje ši valgykla man atrodė labai didžiulė. Vėliau visą laiką susimąstydavau, kad kažką čia darysiu – vienu metu galvojau įkurti kavinę. Laikas bėgo, mintys nurimo, bet valgykla vis tiek liko mano svajonių sąraše. Nežinau, kodėl“, – pasakojo Inga.

Virtuvės baldai pagaminti iš šiame pastate rastų daiktų ir kadaise Ingos tėčio sumeistrautų prekystalių.

Virtuvės baldai pagaminti iš šiame pastate rastų daiktų ir kadaise Ingos tėčio sumeistrautų prekystalių.

Grįžo į kaimą

Vėliau Ingos, kaip ir kitų kolūkio vaikų, gyvenimas keitėsi – nedidelį kaimą pakeitė miestai, jauna moteris sukūrė šeimą, susilaukė pirmagimės Robertos. Penkerius metus Inga gyveno Klaipėdoje, paskui – Kaune. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete baigė vizualinio dizaino bakalaurą, o Kauno technologijos universitete – architektūros magistro studijas. Kai Inga sukūrė šeimą ir ėmė lauktis pirmagimės, pirmą kartą suvokė nenorinti, jog vaikai augtų mieste. „Su tuometiniu vyru pradėjome galvoti, kur gyventi. Tėvai pasiūlė pasižiūrėti valgykloje. Kai svajodavau apie ateitį, tikrai negalvojau, jog kada nors čia gyvensiu“, – kalbėjo jauna moteris.

Dvi direktorės

Tėvai pasiūlė pasižvalgyti po pagalbines buvusios valgyklos patalpas, nes pagrindinė pastato erdvė buvo per didelė būstui įsirengti. „Atvažiavome, pažiūrėjome. Kadangi esu interjero dizainerė, nusibraižiau sienas, pasidėliojau. Pradinė idėja atrodė labai nejaukiai – viskas čia buvo labai negražu, ilgą laiką nenaudota. Kai kurias nereikalingas sienas teko išgriauti, pakeisti, perdėlioti, bet iš esmės ši vieta pasirodė tinkama įrengti nedidelį (apie 80 kvadratinių metrų) būstą“, – sakė I.Jocė. Pasak Ingos, daug darbų šeima atliko savo jėgomis, taupydama ir ieškodama geriausių sprendimų.

Gamybinėse patalpose įrengta virtuvės ir svetainės erdvė, buvęs virtuvės personalo kambarys tapo miegamuoju, netoli esanti nedidelė, greičiausiai persirengimui skirta patalpa dabar yra drabužinė, o buvęs valgyklos direktorės kabinetas – dviejų dukryčių kambarys. „Kai pas mus atvažiuoja svečiai, aprodydama namus mėgstu pajuokauti, kad nelabai kas pasikeitė – šiame kambaryje gyvena dvi mano direktorės“, – juokėsi I.Jocė.

5

Sienos istorijos

Kiekviena siena turi savo istoriją. Inga sako, kad namai dar nėra iki galo sutvarkyti, darbų apstu, tačiau ir ji pati, ir jos dukterys čia jaučiasi gerai. Pro langus Inga mato netoliese esančius tėvų namus ir šeimos miško „vartus“, kuriuose įkurta poilsio erdvė „Miško rojus“. Vasarą džiugina žaliuojančios pievos, už durų – terasa su batutu, hamaku, lauko baldais, žaidimų nameliu vaikams. Kalbėdama apie namų įrengimą, Inga patvirtina, kad reikėjo išspręsti daugybę klausimų: kaip nedideliame vaikų kambaryje sutalpinti visą, ko reikia mergaitėms, kaip apšiltinti namus ir kovoti su pelėsiu.

„Mūsų namuose kiekviena siena turi savo istoriją. Labai norėjau raudonų plytų sienos, nes jos man yra kažkas nerealaus. Šią sieną svetainėje sumūrijo kaimynas. Kartą atvažiavo viena giminaitė ir sako: „Kokia šaunuolė, kad palikai originalią sieną, nieko nedarei.“ Tačiau tos plytos parvežtos iš kito kaimo – šis pastatas niekada nematė raudonų plytų. Norėjau, kad ji būtų kuo grublėtesnė, atrodytų kuo senesnė. Mano tėtis tada prieštaravo, sakė, kad atrodys labai netvarkingai, bet aš mėgstu laužyti standartus“, – prisiminė Inga.

Namuose architektė labai norėjo raudonų plytų sienos.

Namuose architektė labai norėjo raudonų plytų sienos.

Kita I.Jocės idėja – viengubo pjovimo balinto medžio lentų siena: „Tai reiškia, kad mūsų miške buvo pjaunami sienos ilgio rąstai. Įprastai pjaunami 6 metrų ilgio rąstai, o mums pjovė 8 metrų. Lentas įnešti į namus buvo sunku, bet man ta siena labai unikali. Kita panaši siena su viengubo pjovimo lentomis turėjo būti kitokia. Siena iki galo nepabaigta, nes po ja dėjome dažyto putplasčio paminkštinimą, bet vaikai dar būdami maži tarpuose iškrapštė dažus su visu paminkštinimu. Tad reikės galvoti, ką daryti.

Savo dukrytes Inga įkurdino buvusiame kolūkio valgyklos direktorės kabinete.

Savo dukrytes Inga įkurdino buvusiame kolūkio valgyklos direktorės kabinete.

Pasigamino baldus

Pastato rūsyje įrengta malkomis kūrenama krosnis, išvedžiotas grindinis šildymas, kambariuose įrengti radiatoriai. Inga juokiasi, kad iki šiol neturi virtuvės baldų, nes į naujuosius namus kraustėsi dar nepabaigus remonto: „Labai norėjome kuo greičiau čia apsigyventi. Iš pradžių net tualeto durų nebuvo, neturėjome dušo ir kelias savaites prausėmės virtuvės kriauklėje. Labai norėjome savo namų, todėl šios detalės atrodė nesvarbios.“

Virtuvės baldai pagaminti iš šiame pastate rastų daiktų ir kadaise Ingos tėčio sumeistrautų prekystalių. „Jie buvo tamsiai rudos spalvos plokštės, septyniais dažų sluoksniais nudažytos baltai. Įdėjome stalčius, nupirkome stalviršį. Pakabinamos spintelės pagamintos iš senų vaisių dėžių, kurias radau čia, valgykloje. Reikėjo sugalvoti, kur dėti indus, tad lentynos jiems susuktos iš plokščių. Jei ko trūksta, pasigaminu pati.

Mano tėvai turi medienos apdirbimo įmonę, kurioje yra likučių sandėlis. Iš tų medienos atliekų esu daug padariusi – moku naudotis medienos apdirbimo staklėmis ir kitais įrankiais. Šie darbai man patinka, matyt, iš tėčio paveldėjau. Virtuvėje pakabinau šypsenų lentą, ant kurios dedu viską, kas kelia šypseną. Dabar mano šypsenų lenta tokia pilna, kad teko nuimti kai kuriuos daiktus. Tai ženklas, kad esu labai laiminga“, – kalbėjo I.Jocė.

Pro langus Inga mato tėvų namus ir mišką, kuriame įkurta poilsio erdvė „Miško rojus“.

Pro langus Inga mato tėvų namus ir mišką, kuriame įkurta poilsio erdvė „Miško rojus“.

Geriau nei didmiestyje

Tiesa, kai pradėjo remontuoti būsimus namus, Inga sulaukė pačių įvairiausių reakcijų. Buvo tokių, kurie stebėjosi, kodėl šeima nenori gyventi su tėvais, turinčiais erdvią sodybą. „Todėl, kad nenorėjome gyventi su tėvais. Toks ir atsakymas. Ir tėvų pasiūlymas dėl valgyklos, manau, buvo sąmoningas. Gyventi su tėvais nėra gerai, tačiau smagu, kai tavo artimiausi žmonės šalia. O reakcijų ir dabar yra visokių: vieni džiaugiasi, kiti klausia – kodėl? Man atrodo, kad visi esame atsakingi už savo gyvenimą, savaip ir tvarkomės. Man čia gera gyventi – ramybė, didelė erdvė, batutas, lauko namelis vaikams, sūpynės… Turime nuostabius kaimynus, kurie visada padeda ir prie durų palieka daržo gėrybių. Man ši vieta geresnė už Vilnių, Kauną ar Klaipėdą“, – sakė I.Jocė.

 

Jurgita Lieponė