NATO valstybių vadovų susitikimą Londone, skirtą aljanso 70-mečiui paminėti, apžvelgusi užsienio spauda jį įvertino gana prieštaringai. Matyt, nereikėtų stebėtis: augančios įtampos ir susirūpinimo NATO šeimoje neįmanoma nepastebėti.

Nustatė smegenų mirtį

Neįprastai aukštą toną aljanso 70-mečio iškilmių išvakarėse uždavė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, interviu britų savaitraščiui „Economist“ pareikšdamas, kad NATO ištiko „smegenų mirtis“. Pasak E.Macrono, tokia jo diagnozė rėmėsi esminiais nesutarimais tarp NATO sąjungininkų ir įžūliu aljanso narės Turkijos elgesiu Sirijoje. „Nėra apskritai jokio koordinavimo priimant strateginius sprendimus tarp Jungtinių Valstijų ir NATO sąjungininkių. Jokio. Taip pat vyksta kitos NATO sąjungininkės – Turkijos – nekoordinuoti agresyvūs veiksmai teritorijoje, kur yra ant kortos pastatyti mūsų interesai“, – teigė Prancūzijos vadovas.

Jo paskelbta NATO sveikatos būklės diagnozė sunervino aljanso 70-mečio susitikimui besiruošiančius kitų šalių vadovus, tarp jų Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ir Jungtinių Valstijų prezidentą Donaldą Trumpą. Paryžių dėl to kritikavo ir Vidurio bei Rytų Europos šalių atstovai, o Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas net pasiūlė E.Macronui pasitikrinti, ar jo paties neištiko smegenų mirtis. Dėl to į Prancūzijos užsienio reikalų ministeriją iškart buvo iškviestas pasiaiškinti Turkijos ambasadorius. O Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas nedelsdamas pagyrė E.Macroną už tokį pareiškimą. Jau vien tai, kad šeimos nariai vaidijasi, o didžiausi geopolitiniai varžovai, dar neseniai buvę grėsmingiausiais priešininkais, dalija komplimentus, verčia manyti, kad NATO namuose kažkas ne taip.

Vos tik atvykęs į NATO viršūnių susitikimą Londone JAV prezidentas D.Trumpas iškart užsipuolė Prancūzijos lyderį – pavadino jo žodžius apie aljanso smegenų mirtį „labai, labai įžeidžiančiais“. Iš visko sprendžiant, draugiškais santykiais su D.Trumpu anksčiau garsėjusiam E.Macronui taip ir nepavyko jų atkurti net ir po dvišalio susitikimo su JAV prezidentu. D.Trumpas po pokalbio su E.Macronu svaidėsi kandžiomis replikomis ir nerodė ankstesnio draugiškumo. Visai tikėtina, kad D.Trumpas NATO smegenimis laiko galingiausią ir svarbiausią aljanso šalį ir šią Prancūzijos prezidento politinę diagnozę priėmė pernelyg asmeniškai.

Prieštaravimai NATO šeimoje – akivaizdūs, bet ar būna namų be dūmų?

Be didesnių akibrokštų

Nepaisant to, kad per NATO renginį Londone JAV ir Prancūzijos prezidentai apsikeitė griežtomis replikomis, o vėliau į viešumą iškilo vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip Kanados premjeras Justinas Trudeau ir kelių kitų NATO valstybių vadovai, nematydami, kad juos filmuoja, laido juokelius apie D.Trumpą, tiesa, visai nekaltus, šis NATO viršūnių susitikimas buvo labai sėkmingas, teigia JAV savaitraštis „Washington Examiner“. Valstybių vadovai priėmė bendrą deklaraciją – jos nevetavo nei D.Trumpas, kuris sykį jau buvo atsisakęs pasirašyti kito NATO susitikimo memorandumą, nei R.T.Erdoganas, kuriam buvo skirta ne viena kritikos strėlė už Sirijoje vykdomą karinę operaciją ir sprendimą įsigyti Rusijos gamybos raketinius kompleksus S-400, nesuderinamus su NATO oro erdvės gynybos sistemomis.

Maža to: JAV prezidentas, kuris anksčiau, pasak asmenų iš jo artimiausios aplinkos, kelis kartus privačiuose pokalbiuose minėjo norįs išstoti iš NATO, nes jo narės Europoje, turtingos šalys, parazituoja Amerikos sąskaita ir per mažai prisideda prie finansinės saugumo užtikrinimo žemyne naštos, šįkart pabrėžė aljanso svarbą. Tiesa, nepamiršo užsipulti Vokietijos, Prancūzijos, Kanados ir kitų sąjungininkių, nevykdančių įsipareigojimo skirti gynybai bent 2 proc. bendrojo vidaus produkto. Šį reikalavimą dabar atitinka tik JAV (3,42 proc.), Bulgarija (3,25 proc.), Graikija (2,28 proc.), Didžioji Bitianija ir Estija (po 2,14 proc.), Lietuva (2,03 proc.), Latvija (2,01 proc.) bei Lenkija (2 proc.). Net 15 NATO šalių finansinis indėlis yra mažesnis nei 1,8 proc., o Belgija ir Ispanija tenkinasi vos 0,92–0,93 procento.

Be to, Londone pavyko perkalbėti Turkijos prezidentą blokuoti naujo NATO gynybos plano Lenkijai ir Baltijos šalims patvirtinimą, rašo „Washington Examiner“. Taigi, NATO lyderių susitikimas baigėsi be didesnių politinių akibrokštų. Tiesa, kaip vėliau paaiškėjo, Turkijos lyderis atsisakė savo žodžio, duoto Londone Baltijos šalių lyderiams, ir šis NATO narių vienybę griaunantis klausimas tebeliko pakibęs ore.

Priešai ir draugai

Prancūzijos dienraštis „Le Figaro“ atkreipė dėmesį, kad vidiniai prieštaravimai NATO nėra susiję tik su nevienodu finansiniu indėliu į gynybą ar Turkijos aikštingumu dėl rusiškos, o ne vakarietiškos karinės technikos pirkimo. Jie esą yra gilesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ar gali, pavyzdžiui, sąjungininkai kariauti tarpusavyje – o juk JAV ir ES šalys jau ne juokais ruošiasi tarpusavio prekybos karui. Jungtinės Valstijos planuoja įvesti muitų tarifus importui iš ES už 7,5 mlrd. dolerių. Tarp apmokestintų prekių yra itališki sūriai, prancūziškas vynas, ispaniškos alyvuogės, škotiškas viskis ir daugybė kitų maisto ir ne maisto prekių. D.Trumpas seniai grasinosi išvalyti Niujorką nuo vokiškų automobilių įvesdamas muitus iš Europos įvežamiems automobiliams. Europos Komisija yra pareiškusi, kad į JAV muitų tarifų padidinimą europietiškoms prekėms bus atsakyta tokiomis pat priemonėmis. Ore jau kvepia tarifų atakos paraku.

Kaip mėgstama kartais sakyti, būkime „biedni“, bet teisingi: Europa yra užtvindžiusi savo prekėmis JAV rinką, tačiau amerikietiškų prekių dėl įvairių priežasčių neįsileidžia. Taigi, D.Trumpo požiūris į tokią ekonominę konkurenciją yra suprantamas. Suprantamas ir jo pasipiktinimas Vokietijos, Prancūzijos ir kitų turtingų Vakarų Europos šalių finansiniu indėliu į NATO stiprinimą. Jis ne kartą piktinosi Vokietijos ir kitų šalių bendrovių kartu su Rusija vykdoma antrojo dujotiekio po Baltijos jūra „Nord Stream 2“ statyba. Vašingtonas ne kartą priekaištavo, kad Europa didina savo priklausomybę nuo rusiškų gamtinių dujų, kurių tiekimą Kremlius jau ne kartą naudojo kaip politinio spaudimo įrankį. Kaip galima ruoštis gynybai nuo potencialios grėsmės iš rytų, jei savo noru ant kaklo vis labiau veržiama energetinės priklausomybės nuo rytinės ES kaimynės kilpa?

Kita vertus, ne tik Prancūzijos prezidentas E.Macronas spėjo skambiai pareikšti, kad Rusija nėra NATO priešas. Tepraėjus kelioms dienoms po NATO viršūnių susitikimo šios organizacijos generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pakartojo tą patį. Taip, Rusija pastaraisiais metais ne kartą įrodė, kad nėra nusiteikusi priešiškai Vakarų atžvilgiu: okupavo ne dalį Vakarų Europos, o tik dalį Gruzijos ir Ukrainos, atvirai laužė Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį, meluodama, kad nekuria tokio tipo raketų, nors dislokavo jas Kaliningrade. Įdomu, į ką jos nutaikytos – į Berlyną, Kopenhagą, kitas Europos sostines, o gal šiaip atvežtos be jokio tikslo, laikinai pasandėliuoti? Prieš kelias dienas Prancūzijos ir Vokietijos žvalgybos tarnybos pranešė aptikusios Prancūzijos Alpėse, Aukštutinėje Savojoje, Rusijos karinės žvalgybos (GRU) bazę, iš kurios į specialiąsias operacijas žudyti Maskvą supykdžiusius asmenis Europoje vykdavo GRU padalinio 29155 diversantai – tarp jų ir įvykdę cheminio ginklo ataką Anglijos mieste Solsberyje. O kur dar GRU kibernetinių įsilaužėlių bandymai kištis į nacionalinius rinkimus JAV ir kitose Vakarų šalyse, plačios dezinformacijos kampanijos socialinėje žiniasklaidoje? Jei tokias ardomąsias operacijas prieš NATO šalis vykdanti valstybė nėra jai priešė, tai gal tada NATO aljansui derėtų saugotis draugų?

Britų dienraštis „Independent“, rašydamas apie NATO 70-mečio minėjimą, priminė, kad steigti karinę sąjungą Vakarų šalis privertė1948 m. Sovietų Sąjungos pradėta Vakarų Berlyno blokada. Tada Amerika parodė rusams, kad gins Vakarų europiečius. Maskva tuomet atsitraukė, po metų buvo pasirašyta Šiaurės Atlanto sutartis, suteikusi Vakarų Europai Šaltojo karo metais tokias svarbias gynybos garantijas. Šaltasis karas pasibaigė, Sovietų Sąjunga subyrėjo, ir nors grėsmė Europai iš rytų sumažėjo, NATO gynybinis skėtis tebėra išskleistas. Tačiau negalima atmesti tikimybės, kad jo neilgai trukus gali nebelikti, nelinksmai konstatuoja „The Independent“. Juk klimatas pasaulyje sparčiai keičiasi, taip pat ir geopolitinis.