Susiskaldymas, vengimas burtis į kooperatyvus – mūsų žemdirbių bendruomenės Achilo kulnas. Žemės ūkio ministerijoje sudarytoje darbo grupėje kooperatyvų veiklai gerinti ir kooperacijai spartinti pateikta daug įvairių siūlymų – nuo inovatyvių mokymų iki mokestinės bazės keitimo. Mokslininkai siūlo dalinėmis ar epizodinėmis priemonėmis ne apsiriboti, o sukurti ilgalaikę kooperatyvų plėtros strategiją.

Kelių lygių kooperatyvai

Visi sutaria, kad žemės ūkio kooperatyvai žemdirbius, ypač smulkiuosius ir vidutinius, galėtų pakylėti į kitą lygį, tačiau Lietuvoje šis procesas gana vangus. Priežasčių, nulemiančių ūkininkų nenorą burtis į kooperatyvus, yra tikrai nemažai ir įvairių. Tai ir pastarųjų dešimtmečių prasti kooperatyvų veiklos pavyzdžiai, ir tinkamų mokymų stoka. Ne paslaptis, kad žemdirbių kooperatyvais nesuinteresuotos ir žaliavos supirkimo bei perdirbimo įmonės.

Kooperatyvų mokslinių tyrimų pradininkas Lietuvoje, Klaipėdos universiteto profesorius habil. dr. Julius Ramanauskas įvardijo vieną iš pagrindinių priežasčių, nulemiančių vangų kooperatyvų steigimąsi Lietuvoje, – po Nepriklausomybės atkūrimo susiformavęs labai nevienodas žemės ūkis pagal struktūrą, gamybos apimtis ir kt.

„Vieni ūkininkai turi po 10 karvių, kiti – po 400 ir daugiau. Jiems susikooperuoti praktiškai neįmanoma, nes jų skirtingi interesai. Taip pat ir su augalininkystės ūkiais – vieni dirba 30–50 ha, kiti – iki 1 000 ha. Kaip gali sukurti bendrą įmonę – kooperatyvą? Didžiuliams ūkiams tai neaktualu, jie turi rinkas, sutartis su supirkėjais, o mažesni ūkiai vargsta. Jie neturi pinigų kooperatyvams steigti, nes reikia investuoti į kokią nors perdirbimo įrangą, transporto priemones, sandėlius, samdyti vadybininką, buhalterį. Tai nepigiai kainuoja. Be to, jie išsibarstę po skirtingus kraštus“, – teigė Klaipėdos universiteto profesorius.

Jis siūlytų galimą išeitį – skatinti kurtis kooperatyvus ir jų jungimąsi teritoriniu pagrindu. Galėtų formuotis vietiniai (pirmojo lygio), zoniniai (antrojo lygio), visos šalies (trečiojo lygio) ir tarptautiniai kooperatiniai dariniai.

Vietinių kooperatyvų funkcija – surinkti produkciją iš augintojų, ją rūšiuoti ir teikti zoniniams kooperatyvams, kuriuose ji laikoma, pakuojama, šaldoma ir ruošiama stambiosios partijos visos šalies kooperatyvui, perdirbančiam tos rūšies produkciją ir prekiaujančiam šalies bei tarptautiniu mastu. Bendroms problemoms spręsti vietiniai kooperatyvai kaip lygūs partneriai-nariai vienijasi į teritorines ir į visos šalies mastu veikiančias sąjungas (asociacijas) – gamintojų organizacijas (GO).

J.Ramanauskas pabrėžė, kad visų lygių kooperatyvų savininkais lieka nariai, kurie patys arba per savo įgaliotinius dalyvauja visų svarbių klausimų svarstyme, gali būti išrinkti kooperatyvų sąjungos valdybos nariais ir t. t.

„Kuo aukštesnis kooperatyvų susivienijimo lygis, tuo atsiranda didesnė galimybė įsigyti ir naudoti sudėtingesnę, brangesnę įrangą, rinktis šiuolaikines technologijas, įsteigti rinkodaros tarnybas ir pan. Be to, esant tokiai sistemai, susidaro galimybė į kooperatyvus vienytis įvairaus pajėgumo produkcijos augintojams“, – aiškino kooperatyvų mokslinių tyrimų pradininkas Lietuvoje.

J. Ramanauskas

Stokojama strategijos

Kooperatyvų privalumai akivaizdūs, tai rodo ir užsienio šalių patirtis. Tačiau mūsų ūkininkų tai neįtikina. Atlikti tyrimai parodė, kad net 67 proc. respondentų (ypač jaunesni ūkininkai) nenori kooperuotis. Jie nurodo priežastis – nori būti nepriklausomi, sudėtinga apskaičiuoti bendradarbiavimo naudą, trūksta informacijos ir kt.

Žemės ūkio ministro Andriaus Palionio sukurtoje darbo grupėje, kurioje žemdirbių savivaldos, mokslo ir kitų suinteresuotų institucijų bei organizacijų atstovai, taip pat ir programos „Kurk Lietuvai“ ekspertai rengia žemės ūkio kooperatyvų skatinimo projektą, pateikta daug įvairių siūlymų.

Čia dalyvauja ir profesorius J.Ramanauskas, pasiūlęs nemažai priemonių, kaip iš esmės pagerinti sąlygas kooperatyvams veikti ir kurtis. Mokslininkas įsitikinęs, kad darbo grupės tikslas neturi apsiriboti dalinėmis ar epizodinėmis priemonėmis, bet būtina iš esmės ir sistemiškai keisti esamą situaciją kooperatyvų veikloje. Reikia atlikti išsamius tyrimus, detaliau išnagrinėti kitų šalių šiuolaikinę patirtį ir parengti siūlymus Lietuvos kooperatyvų veiklos reguliavimo, vystymo ir administravimo tobulinimui.

„Pagrindinė problema ta, kad mūsų šalis neturi ilgalaikės kooperatyvų plėtros strategijos. Siūlau sukurti strategiją kooperatyvams ir gamintojų organizacijoms (GO) aktyvinti 15–20 metų į priekį, numatyti atitinkamas priemones, tačiau kol kas ji nekuriama, to niekas nepalaiko“, – apgailestavo Klaipėdos universiteto profesorius.

Jis užsiminė ir apie dar vieną svarbią problemą – trūksta ūkininkų mokymų, švietimo, nuoseklios sėkmingai veikiančių kooperatyvų pavyzdžių sklaidos. Be to, žemės ūkio mokyklų, universitetų programose pasigendama kooperatyvų dalykų, o tai reiškia, kad nėra ekspertų, kurie gerai išmano kooperatyvų steigimo ir veiklos organizavimo ypatumus ir kurie galėtų kompetentingai vesti rezultatyvius mokymus, parodyti kooperatyvų naudą ir pranašumą kitų organizacijų atžvilgiu.

Kooperatyvų mokslinių tyrimų pradininkas Lietuvoje siūlo parengti kooperatyvų ir GO vadovų, esamų bei potencialių kooperatyvų narių mokymo programą ir organizuoti nuolatinius mokymus kooperatyvų steigimo ir veiklos organizavimo klausimais, o svarbiausia – konsultantų mokymus ir akreditavimą kooperatyvų klausimais. Būtina informacijos apie kooperatyvų naudą, veiklos principus sklaida.

Be abejonės, kooperatyvams labai svarbi ir finansinė parama. Pašnekovas apgailestavo, kad prieš porą metų buvo nutraukta valstybės parama naujai besisteigiantiems žemės ūkio kooperatyvams, kuriems labai sunku kurtis. Jo manymu, valstybės paramą reikėtų nedelsiant atnaujinti.

Išeitis – komanditiniai kooperatyvai

Mokslininkas priminė, kad tarpukario Lietuvoje kooperatyvus rėmė valstybė. Ji buvo viena iš kooperatyvų savininkų. Nors valstybė nedalyvavo kooperatyvo veikloje, bet buvo komanditorė. Dabar jis siūlo atnaujinti komanditinius kooperatyvus. Tam reikia gerokai papildyti Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymą, kad valstybė, kredito organizacijos, verslininkai galėtų tapti kooperatyvų nariais (taip pat jais galėtų likti veiklos nevykdantys ir besitraukiantys). Komanditoriai neturėtų teisės balsuoti, nedalyvautų kooperatyvo veikloje ir atitinkamai negautų pelno dalies proporcingai apyvartai, tačiau jie galėtų tikėtis gauti pelno, jeigu toks būtų, dalį proporcingai įdėtam kapitalui.

„Taigi tokio komanditinio kooperatyvo įteisinimas sudarytų galimybę pritraukti kooperatyvams būtinų lėšų, be to, spręstųsi ir socialinės problemos – baigę žemės ūkio veiklą kooperatyvo nariai kooperatyve liktų komanditoriais“, – apibendrino Klaipėdos universiteto profesorius.

Pripažinimas beprasmis

J.Ramanauskas siūlytų atsisakyti kooperatyvų pripažinimo žemės ūkio kooperatyvais taisyklių, kurios, jo manymu, yra beprasmiškos. Be to, veltui gaištamas ir kooperatyvų administracijos, ir tikrintojų laikas.

Šių nuostatų tikslas buvo, kad parama nepatektų fiktyviems kooperatyvams. „Jeigu minėtame įstatyme būtų įtvirtinta, kad kooperatinės bendrovės produkcijos apyvarta su nariais turi būti ne mažesnė kaip 80 proc., o 20 proc. galėtų pirkti ne iš narių, nereikėtų pripažinimo procedūrų“, – samprotavo jis ir pridūrė, kad „pripažintame“ žemės ūkio kooperatyve į apyvartos dydį negali būti įtraukas narių aprūpinimas trąšomis, kombinuotaisiais pašarais, nes tai nėra žemės ūkio veikla nors ir labai reikalinga kooperatyvo nariams.

Pasak mokslininko, įstatyme pakeisti reikėtų ir kooperatyvų valdymo principą „vienas narys – vienas balsas“. Pavyzdžiui, narių balsų skaičius gali būti nustatomas kooperatyvo įstatuose ir priklausyti nuo nario apyvartos dydžio (ribojamas balsų skaičius iki 5 ar 10).

Valstybės pagalba

Seimo Kaimo reikalų komitete (KRK) aptariant žemės ūkio kooperatyvų skatinimo projektą visi sutarė, kad trūksta mokymų ir informacijos apie kooperatyvų naudą, privalumus. Programos „Kurk Lietuvai“ atstovai siūlo keisti mokymų formą – atsisakyti įprastų seminarų ir kooperaciją skatinti inovatyviais būdais: organizuoti lauko dienas, mokytis iš gerų pavyzdžių ir kt.

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) direktorius Sigitas Dimaitis ragintų apie kooperatyvus ir bendradarbiavimo dvasią pradėti kalbėti darželiuose ir mokyklose. Jau nekalbant apie kolegijas ir universitetus, kur dabar trūksta tokio mokymo.

KRK užsiminta, kad kooperatyvai turi būti inicijuojami „iš apačios“. S.Dimaitis pateikė pavyzdžių, kaip sėkmingai gyvuoja „iš viršaus“ inicijuoti kooperatyvai. „Prancūzijos Bretanės regione veikia žemės ūkio kooperatyvų asociacija, kuri buvo sukurta „iš viršaus“, investavus valstybės lėšas, ir palaipsniui perduota ūkininkams. Tarpukario Lietuvoje „Pieno centrą“ ir kitas kooperatines bendroves įkūrė valstybė ir įtraukė ūkininkus. Dabar kita situacija yra ES reikalavimai, to nepadarysime, bet tokios patirties turime“, – apie valstybių įtaką kuriant žemės ūkio kooperatyvus užsiminė ŽŪR direktorius.

Nauja kryptis

Rimantas Krasuckis, Žemės ūkio ministerijos Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės mentorius

Darbo grupė intensyviai dirba. Dabar išsigrynino naujesnė bendradarbiavimo arba kooperacijos paskatinimo kryptis – naujais būdais organizuoti mokymus, konsultavimą apie kooperavimosi naudą ir praktinės patirties perdavimą, pritraukiant veikiančių kooperatyvų korifėjus ir kt. Taigi norima naujai pateikti ir išaiškinti kooperatyvų prasmę.

Turime bene 18 įvairių pasiūlymų koreguoti teisės aktus. Artimiausiame darbo grupės posėdyje turėtų būti pristatytos argumentuotos išvados, kas būtų tinkama teikti Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo pakeitimo projektui. Jeigu bus sutarta, žemės ūkio ministras jį planuoja teikti Seimo pavasario sesijai.

Dar svarstoma, kaip iš esmės patobulinti minėtą įstatymą. Kalbama, kad ūkininkams ir kooperatyvams nelengva gauti kreditų investicijoms ar apyvartinėms lėšoms, bankai esą nenoriai teikia paskolas. Todėl svarstoma, kad reikėtų įteisinti komanditines kooperatines bendroves.

Taip pat norima numatyti ŽŪM etatą ar etatų, kad atsirastų specialistų, kurie būtų tiesiogiai atsakingi už kooperatyvų veiklos priežiūrą ir reglamentavimo gerinimą.