Rasa su Vygintu, skaičiuojantys jau 26 bendro gyvenimo metus, patys užsidirba oriam gyvenimui. Asmeninio arcyvo nuotr.

 Anykštėnė Rasa Ostrauskienė po motociklo avarijos patyrė stuburo traumą būdama vos penkiolikos, o jos vyras Vygintas – septyniolikos. Nuo to laiko kojas jiems atstoja neįgaliųjų vežimėliai. Jau 26 bendro gyvenimo metus skaičiuojanti pora kiekvieną žiemą vyksta į tolimas keliones. Sutuoktiniai ne tik patys užsidirba lėšų pragyvenimui, bet ir padeda kabintis į gyvenimą panašaus likimo draugams. Rasa yra Lietuvos paraplegikų asociacijos viceprezidentė bei Monciškėse esančio Landšafto terapijos ir rekreacijos centro administratorė, o Vygintas – šio centro ūkvedys bei žinomas tautodailininkas, pynėjas iš vytelių.

Gyvenimas po traumos nesibaigia

Rasa buvo baigusi aštuonias klases, kai jos broliui tėvai nupirko naudotą motociklą su lopšeliu. Vaikinas jį paremontavęs norėjo išbandyti ir pakvietė drauge pasivėžinti seserį. Kaimo kelyje priešais atvažiuojantį traktorių nepatyręs vairuotojas staigiai pasuko į kelkraštį, ir motociklas apsivertė. Brolis nepatyrė sužeidimų, o Rasai lūžo stuburas.

„Labai greitai, gal praėjus kokiems penkiems mėnesiams po traumos, supratau, kad negalėsiu vaikščioti – iš tėvų, gydytojų elgesio, iš kitų panašias traumas patyrusių žmonių patirties. Iš pradžių patyriau šoką, bet neilgai trukus susitaikiau su likimu – kai pirmą kartą gydžiausi sanatorijoje, pamačiau kad ir į vežimėlius priversti atsisėsti žmonės aktyviai gyvena, vairuoja automobilius, užsiima mėgstama veikla. Man labai padėjo Molėtuose, netoli mano namų, gyvenantys Vladzė ir Povilas (jau iškeliavęs amžinybėn) Gribėnai. Vladzė nuo Nepriklausomybės laikų vadovavo Molėtų žmonių su negalia sąjungai, buvo ilgametė rajono savivaldybės tarybos narė, Molėtų rajono garbės pilietė. Gribėnai pirmieji Lietuvoje organizavo neįgaliųjų susibūrimus, todėl jais domėjosi net KGB. Jie mane labai motyvavo neužsidaryti tarp keturių sienų, nenusiminti, dalijosi patirtimi, palaikė dvasiškai. Mane pradėjo šefuoti, visur vežiotis – buvo kaip antri tėvai. Visą gyvenimą liksiu jiems dėkinga“, – sakė Rasa.

Neįgali mergina baigė vidurinę – mokytojai lankydavo ją namuose.

R. Ostrauskienė mėgaujasi kelionių egzotika.  Asmeninio archyvo nuotr.

R. Ostrauskienė mėgaujasi kelionių egzotika. Asmeninio archyvo nuotr.

Visos kliūtys įveikiamos

Su pasvaliečiu Vygintu, irgi sėdinčiu vežimėlyje, Rasa aštuonis mėnesius susirašinėjo popieriniais laiškais – interneto tada dar nebuvo. Jį ištiko panaši nelaimė – būdamas vos septyniolikos motociklu vežė paštą žvyruotu kaimo keliuku, apsivertė ir susilaužė stuburą. Du jauni žmonės puikiai suprato vienas kitą.

„Kartą abu patekome į Likėnų sanatoriją ir ten pagaliau pamatėme vienas kitą. Po pažinties draugavome dar ketverius metus – neskubėjome kurti šeimos. Tais laikais aplinka nebuvo pritaikyta negalią turintiems žmonėms, jie buvo priklausomi nuo artimųjų. Kai nusprendėme susituokti, Vygindo mama tam pritarė, o mano tėvai mane ilgai atkalbinėjo, vis dėlto 1993 metais susituokėme. Būtume tikrai nesiryžę kurti šeimos, jeigu nebūtume tikėję, kad galėsime tvarkytis savarankiškai. Iš pradžių gyvenome pakaitomis pas mano ir pas Vyganto tėvus kaime. Net trobų slenksčių nereikėjo pažeminti, jie netrukdė judėti su vežimėliais – kai labai nori, visas kliūtis gali įveikti. Po pusantrų metų gavome butą Anykščiuose ir apsigyvenome tik dviese. Iš pradžių turėjome ateinančią pagalbininkę – socialinę darbuotoją, o kai mieste atsirado parduotuvių, kirpyklų ir kitos infrastruktūros, pritaikytos neįgaliesiems, pradėjome verstis savarankiškai. Dabar mums beveik nebereikia jokių pagalbininkų“, – džiaugėsi moteris.

Vežimėlis netapo kliūtimi Rasai ir Vygintui su draugais kasmet keliauti po tolimas šalis. Asmeninio archyvo nuotr.

Vežimėlis netapo kliūtimi Rasai ir Vygintui su draugais kasmet keliauti po tolimas šalis. Asmeninio archyvo nuotr.

Neįgalieji irgi gali

Rasa devynerius metus dirbo Anykščių neįgaliųjų draugijoje. Jai trūko patirties, tačiau stengėsi burti žmones, organizavo ekskursijas, įkūrė etnografinį ansamblį „Diemedis“. Už palaikymą ir pagalbą Rasa sako esanti dėkinga ne tik Gribėnams, bet ir rašytojui Jonui Mačiukevičiui, rajono savivaldybei bei ja patikėjusiems draugijos nariams.

„Anykščių rajonas vienas iš pirmųjų Lietuvoje pradėjo neįgaliųjų amatų mokymus. Bendradarbiaudama su darbo birža, Neįgaliųjų draugija organizavo kursus – pradėjo mokyti pinti iš vytelių. Vygintas išmoko pinti, dabar pats moko kitus. Jo darbus žmonės mielai perka mugėse. Ir aš pati išmokau, pamenu, kaip nuo pynimo rankų pirštai sustingdavo, reikėdavo juos jėga atlankstyti. Vėliau atsirado siuvimas, plastmasės apdirbimas, siuvimo namuose padalinys, kuriame dirbo vežimėliais judantys neįgalieji – tokios buvo pagrindinės neįgaliųjų įmonės „Vaivorykštė“ veiklos. Ieškojome, kur šiuos gaminius parduoti. Įkūrėme nedidukę parduotuvėlę, kuri prekiavo neįgaliųjų gaminiais. Žmonės suprato, kad galima gyventi ne vien iš pašalpų, bet ir patiems užsidirbti“, – pasakojo moteris.

Norėdami įrodyti, kad jiedu – ne iš kelmo spirti, Rasa su Vygintu dalyvavo ir Anykščiuose vykusiuose respublikiniuose neįgaliųjų šokių maratonuose.

„Manęs buvo visur pilna – mėgau ir dainuoti, ir šokti. Šokių maratonai vykdavo „Anykščių šilelio“ poilsio namuose.Tai buvo ištvermės ir jėgų išbandymas. Mus tada vedė jaunatviškas maksimalizmas, dabar tokiems išbandymams nesiryžtume“, – juokėsi Rasa.

Šiuo metu R.Ostrauskienė – Lietuvos paraplegikų asociacijos viceprezidentė. Ši stuburo traumas patyrusių neįgaliųjų asociacija vienija per 400 narių ir siekia, kad vežimėliais judantys žmonės kuo daugiau bendrautų, dalytųsi patirtimi, stiprėtų fiziškai, mokytųsi, įgytų amatą ar specialybę ir taptų savarankiški, kuo mažiau priklausomi nuo aplinkinių.

Molėtiškiai Vladzė ir Povilas Gribėnai Rasai buvo kaip antrieji tėvai.  Asmeninio archyvo nuotr.

Molėtiškiai Vladzė ir Povilas Gribėnai Rasai buvo kaip antrieji tėvai. Asmeninio archyvo nuotr.

Vasaros Monciškėse

Jau 18 metų Rasa su Vygintu vėlų rudenį ir žiemą gyvena ir dirba Anykščiuose, o nuo gegužės iki spalio juodu galima rasti Monciškėse, prie Baltijos jūros, kur įsikūręs Lietuvos paraplegikų asociacijos Landšafto terapijos ir rekreacijos centras. Čia kasmet stovyklauja apie 700 įvairaus amžiaus žmonių, turinčių judėjimo negalią, ir jų šeimos narių.

„Dar 1995 metais Šventosios girininkas Rimas Kviklys neįgaliesiems pasiūlė apleistą žemės lopinėlį Monciškėse. Tuometinis Lietuvos paraplegikų asociacijos vadovas Stanislovas Kutkevičius pasakė: „Imam, darom.“ Jis turėjo centro viziją – čia judėjimo negalią turintys žmonės galėtų susirinkti, pailsėti, pabūti kartu jiems pritaikytoje aplinkoje. Rašėme projektus Neįgaliųjų departamentui, mums skyrė lėšų, pamažu kūrėmės. Pirmiausia nutiesėme lentų taką vežimėliams, o žmonės tuo metu gyveno palapinėse. Vėliau buvo pastatytas namas – centrinis bendro naudojimo pastatas, takai išgrįsti betono trinkelėmis. Centre vystomi amatai, menai, sportas, teikiama psichologinė pagalba, vyksta paskaitos, pramogos – šokių, karaokės vakarai. Kiekvieną vasarą į centrą atvyksta žymių atlikėjų (jie koncertuoja nemokamai). Jau buvo atvykęs Donatas Katkus su Kristoforo orkestru, „Trys panteros“, Merūnas, Liudas Mikalauskas, Egidijus Bavikinas, Evelina Sašenko, Ieva Narkutė, „Rondo“, „Jonis“, „16 hercų“, R.Šilanskas ir daug kitų žymių atlikėjų, – pasakojo apie centro veiklą administratorė. – Tačiau labiausiai neįgaliuosius įkvepia kitų likimo draugų pavyzdys – jie pamato, kad ir negalint vaikščioti gyvenimas nesibaigia. Stengiamės padaryti viską, kad jie vėl galėtų džiaugtis gyvenimu, susigrąžintų gebėjimus dirbti, bendrauti. Tarp mūsų yra ir gydytojų, teisininkų, finansininkų, menininkų. Jų pavyzdys užkrečia plėsti savo galimybių ribas, mokytis. Mūsų centre nėra socialinių darbuotojų – žmonės patys mokosi susitvarkyti savo buitį, pasigaminti maisto silpnomis ir sunkiai valdomomis rankomis.

Neįgalieji čia užsiima širdžiai miela veikla – vieni rašo eiles, kiti tapo ar lieja prakaitą sporto salėje, stebi jūrą sėdėdami ant kopos. Nors didžiausias džiaugsmas turbūt – bendravimas ir buvimas kartu.Yra tikrai nepaprastų žmonių. Kai kurie čia netgi susiranda širdies draugų ir sukuria šeimas.

Kelionės po pasaulį

Kiekvieną žiemą Rasa ir Vygintas su draugais, sėdinčiais vežimėliuose, išsirengia į kelių savaičių kelionę į tolimas šalis.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Viskas prasidėjo 2011 metais, kai mes, penki bendraminčiai, ir visi ratuoti – Aivaras ir Kristina iš Vilniaus, Aušrinė iš Kauno, – pirmą kartą nuskridome į Egiptą, į Hurgadą. Paskui nesunkiai pasiekėme Kairą bei Luksorą. Buvo nuostabu pamatyti šalį, kelionė praėjo sklandžiai, parsivežėme nepakartojamų įspūdžių, o svarbiausia – įsitikinome, kad vežimėliuose keliauti ne tik įmanoma, bet ir visai patogu – oro uostuose nereikia žioplinėti, klaidžioti, klausinėti, nes neįgaliuosius globoja specialios tarnybos – visur palydi, nuveža, parodo. Taip ir prasidėjo – vieną kelionę sekė kita. Pastaraisiais metais keliaujame keturiese – su Kristina ir Filipu. Žinoma, kiekvienai kelionei privalome gerai pasiruošti. Svarbiausia, užsakyti viešbučio kambarius, kurie būtų pritaikyti neįgaliesiems – dušo ir tualeto durys turi būti pakankamai plačios, kad galėtume įvažiuoti su vežimėliu, – kelionės ypatumus atskleidė keliautoja. – Tik pirmą kelionę pirkome per kelionių agentūrą, dabar viską planuojame patys. Svarbiausia sąlyga – kad toje šalyje, į kurią vyksime, būtų šilta, geras oras. Deriname maršrutą, pasiskirstome darbus – vieni užsako viešbučius, kiti perka bilietus, dėlioja, planuoja maršrutą. Mūsų kelionės paprastai būna ir poilsinės, ir pažintinės – apžiūrime šalies įdomias vietas, ilsimės pajūryje arba viešbutyje. Šį gruodį tris savaites keliavome po Naująją Zelandiją. Nuomotais automobiliais  pervažiavome visą šalį.

Keliautojai jau lankėsi Egipte, Tailande, Kambodžoje, Vietname, Kuboje, JAV, Izraelyje, Singapūre, Naujojoje Zelandijoje, daugelyje Europos šalių. Paklausta, ar patyrė nemalonių nuotykių, Rasa patikino, kad kol kas nieko blogo nei baisaus jiems nenutiko, tik kartą į lėktuvą nespėjo. Įspūdžiai tik teigiami, nes kelionei ruošiamasi iš anksto, apgalvojami visi variantai.

„Svarbiausia, kad gerai veiktų ir negestų vežimėliai, nes jie – mūsų kojos. Vienas mūsų pažįstamas atskrido į Braziliją, o jo vežimėlis kažkur įstrigo. Žinoma, kaip ir visi keliautojai, atidžiai renkamės maistą, bet kur ir bet ko gatvėje nevalgome. Tačiau Kambodžoje teko ragauti skorpiono, krokodilo, varlės ir gyvatės“, – egzotiškų skonių dar nepamiršo Rasa.

Moteris pasidžiaugė, kad žmonių požiūris į neįgaliuosius Lietuvoje labai pasikeitė.

„Seniau į žmones, judančius vežimėliais, praeiviai šnairai žiūrėdavo, o dabar patys siūlosi padėti. Tiesa, dar ne visa infrastruktūra pritaikyta neįgaliesiems, tačiau svarbu, kad atsiranda galimybės keliauti viešuoju transportu. „Einame“ į tas viešas vietas, kur galima įvažiuoti vežimėliu. Gaila tik, kad valstybinės įstaigos, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, kartais dirba tik „dėl paukščiuko“ –  veikla formali, ne visuomet matyti rezultatai“, – apgailestavo R.Ostrauskienė.