Ramunė Mazaliauskienė, medicinos centro „Neuromeda“ gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė

Įvairūs tyrimai rodo, kad beveik 20–30 proc. gyventojų kenčia nuo nemigos. Yra žinoma, kad apie 37 proc. vargstančiųjų dėl nemigos nesiima jokių priemonių ir tik apie 5 proc. kreipiasi į gydytoją dėl miego sutrikimų.

Išsamus Europos nemigos tyrimas parodė, kad miegas sutrinka dėl daugelio priežasčių. Remiantis tarptautiniais diagnostiniais kriterijais, esama apie 80 skirtingų miego sutrikimų rūšių, tačiau nemigą praktiškai galima suskirstyti į 2 rūšis: pirminės ir antrinės kilmės.

Pirminė nemiga pasireiškia kaip nepriklausomas miego sutrikimas pasikeitus miego ir būdravimo nervinių procesų santykiui. Tokiais atvejais jaučiamas didelis budrumas nakties metu, nemiga gali pasireikšti kaip miego vengimas, lovos baimė ar užmigimo baimė.

Kita nemigos rūšis yra antrinė – simptominė. Ji dažniausiai atsiranda dėl psichikos ar neurologinių ligų, kurios pažeidžia smegenų centrus, susijusius su miego reguliavimu. Kartais nemiga kyla dėl skausminių jutimų ar netinkamu paros laiku vartojamų vaistų, gausaus išgerto alkoholio kiekio. Vienas iš dažniausių sutrikimų, sutrikdančių miegą, – nerimas. Teigiama, kad prastu miegu skundžiasi net 70–90 proc. nerimo sutrikimais sergančių asmenų.

Nuovargis ir mieguistumas (hipersomnija) – tai simptomai, kurie ypač dažnai pasitaiko depresinio sutrikimo metu. Perdėtas mieguistumas dienos metu yra laikomas vienu pagrindinių depresijos simptomų, jis atsiranda dėl blogos miego kokybės. Deja, šis simptomas dažnai yra nepakankami vertinamas, nors, iš kitos pusės, jis yra viena iš priežasčių, verčiančių depresija sergantį asmenį siekti pagalbos. Kai kuriuose tyrimuose buvo lyginamas perdėtas depresiniu sutrikimu sergančių asmenų mieguistumas dienos metu ir depresijos sunkumas bei polinkis į savižudybę.

Trumpalaikė nemiga yra atsitiktinė, o lėtinė vargina kiekvieną naktį; ją pacientai vertina kaip sunkesnę. Atsitiktinė nemiga yra trumpa, aiškiai susijusi su traumuojančiu įvykiu, stresu ar ligos sukeltu skausmu. Lėtinė nemiga diagnozuojama tada, kai užmigimas yra ilgesnis kaip 30 minučių, miegama trumpiau kaip 6 valandas, jaučiama poilsio stoka ryte po miego, ir visi šie simptomai stebimi ilgiau kaip 3 savaites. Lėtinės nemigos sukeltas poilsio jausmo trūkumas ar mieguistumas ypač kenkia darbo kokybei ir socialinei veiklai. Dėl nemigos atsiradusio dienos mieguistumo pasekmės yra gana skaudžios: autoavarijos, lėktuvų katastrofos, susižalojimai darbe.

Nemigos diagnozavimo eiga yra standartinė : pirmiausia surenkami duomenys apie ligos pradžią, eigą, paplitimą šeimoje (tikslinga įvertinti paciento ir kito šeimos nario nuomonę apie miegą). Pagrindinės tyrimo priemonės yra klausimynai apie vaistus, ligas, miego higieną bei miego dienyno už kelias savaites įvertinimas. Mieguistumo įvertinimas yra būtinas, jis padeda suprasti nemigos kilmę. Įtariant kvėpavimo ligas (pvz., miego apnėją), neramių kojų su periodiniais galūnių judesiais miego metu buvimą, epilepsijos naktines formas, atliekamas visos nakties polisomnografinis tyrimas.

Norint suvaldyti nemigą, reikia kiekvienam pacientui individualiai parinkti diagnostikos metodą ir nustatyti nemigos priežastis. Nustačius nemigos priežastis, svarbu numatyti kompleksines gydymo priemones, kurių tikslas išsaugoti miego ir budrumo struktūrą (nesukeliant dienos mieguistumo) ir parinkti vaistus bei nemedikamentinį ir palaikomąjį gydymą. Nemedikamentinis gydymas susideda iš psichoterapijos metodų, taip pat miego higienos mokymo. Parenkant migdomuosius vaistus, labai svarbu įvertinti paciento amžių, nemigos trukmę, dienos mieguistumo buvimą ir budrumo stoką, grįžtamosios nemigos galimybę, nemigos poveikį atminčiai, dėmesiui, psichomotorinei veiklai. Svarbu įvertinti galimą vaisto poveikį kvėpavimui ir galimą šalutinį poveikį nutraukus jį vartoti. Vaisto nutraukimo šalutinio poveikio rizika atsiranda vartojant migdomuosius didelėmis dozėmis ilgiau nei 3 mėnesius. Šalutinio poveikio rizika didėja pacientui viršijant nustatytas dozes ilgesnį laiką, esant senyvam amžiui, nenustatytai psichikos ligai, esant tolerancijos vaistui sutrikimui bei esant priklausomybės nuo vaisto polinkiui. Polinkis priprasti prie vaisto stebimas kaip susijęs su anamnezėje užfiksuotu polinkiu prie narkotinių medžiagų ar alkoholio.

Pacientų apklausos tyrimai rodo, kad sėkmingam nemigos gydymui labai svarbus yra bendras paciento ir gydytojo darbas. Geri rezultatai pasiekiami pagal galimybę kaip galima labiau individualizuojant gydymą.

Vis daugėja duomenų, kad, esant lėtinei nemigai (t. y. jei jos trukmė ilgesnė nei 6 mėnesiai), reikėtų pagalvoti apie kognityvinės-elgesio terapijos taikymą. Ypač svarbi psichoterapija, jei nemiga yra kartu su nerimo sutrikimais.