Kartais gyvenimas sujaukia net gudriausias geopolitinių šachmatų kombinacijas.

Jau kone 20 metų ardomąją veiklą prieš Vakarus patylomis vykdanti Rusija pati pasijuto iš kelių pusių supama nestabilumo židinių. Ar piktdžiugos nepakeis susirūpinimas?

Ardomieji tinklai

Nuo pat Vladimiro Putino atėjimo į valdžią Rusijoje ir įsitvirtinimo joje taip, kad buvo galima iš esmės pradėti keisti prezidento Boriso Jelcino valdymo laikais vykdytą vidaus ir užsienio politikos kursą, Kremlius didelį dėmesį skyrė pastangoms didinti politinį nestabilumą Vakarų šalyse. Milijonai, o gal ir milijardai iš brangios naftos laikotarpiu Rusijos iždą užtvindžiusio „naftos dolerių“ potvynio buvo skiriami Vakarų Europos „šrioderizacijai“ – politikų, įtakingų visuomenės veikėjų, intelektualų, sąmoningai ar ne visai tapusių Kremliaus advokatais, papirkinėjimui, rėmimui ar jaukinimui.

Vėliau, kai slaptų ardomųjų Maskvos operacijų Vakaruose planuotojai pasijuto pasiekę rimtų pergalių, jas liudijo Rusijos net ir atvirai Vakarų Europoje finansuotų kraštutinių dešiniųjų partijų ir nesisteminių judėjimų, pasisakančių prieš Europos Sąjungą ar strateginius Europos ir Amerikos transatlantinius ryšius, sėkmė rinkimuose ir augantis populiarumas – jau buvo galima nebesislėpti. V.Putino ir jo aplinkos sukurto režimo priešininkai buvo atvirai žudomi ir pačioje Rusijoje, ir Vakarų šalyse, nesibodint prieš juos naudoti net radioaktyviųjų medžiagų bei tarptautinėmis konvencijomis uždraustų cheminių ginklų.

Niekas nežino, kiek tokių slaptų operacijų Vakaruose buvo sėkmingai įvykdyta – juk sužinodavome tik apie tuos atvejus, kai Rusijos agentai susimaudavo, pavyzdžiui, per Aleksandro Litvinenkos likvidavimo Londone, pasikėsinimo į Sergejų ir Juliją Skripalius Solsberyje bei Aleksejų Navalną Tomske operacijas. Tokios nesėkmės patvirtino, kad Kremlius slaptajame kare dėl savo įtakos pasaulyje ryžtingai naudoja visas priemones, pradedant oponentų žudymu, baigiant propagandinėmis diversijomis, kišimusi į nacionalinius rinkimus, „nesisteminių“ partijų ir judėjimų rėmimu, politikų, žurnalistų, verslininkų papirkinėjimu.

Maskvos pastangos drumsti vandenį Vakarų šalyse, korumpuoti politinį elitą, per kontroliuojamas žiniasklaidos priemones ir interneto socialinius tinklus „plauti smegenis“ visuomenei negali nedidinti nestabilumo ir nepasitikėjimo svarbiausiais nacionaliniais bei tarptautiniais institutais. Drumstame vandenyje lengviau gaudyti žuveles, ir, sprendžiant iš juokingai švelnių Vakarų sankcijų Maskvai po eilinės skandalingos istorijos, jos dabar traukiamos nebe meškerėmis, o pramoninės žvejybos tinklais.

Vos per kelias savaites Rusijos pašonėje atsirado net keli nauji nestabilumo židiniai: Baltarusija, Pietų Kaukazas, Kirgizija.

Vos per kelias savaites Rusijos pašonėje atsirado net keli nauji nestabilumo židiniai: Baltarusija, Pietų Kaukazas, Kirgizija.

Nežada nieko gero

Sėjantys vėją pjaus audrą, perspėja liaudies išmintis. Šiuo atveju būtų galima pasakyti ir taip: sėjantys nerimą užsiaugins baimę. Labai panašu, kad jau pasirodė pirmieji jos želmenys: pasak JAV dienraščio „The New York Times“, rudenį prasidėję tautiniai sukilimai Baltarusijoje ir Kirgizijoje, ką tik Kaukaze įsiplieskęs karas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl Kalnų Karabacho griauna V.Putino autoritetą. Mėgstantis destabilizuoti kitus Rusijos lyderis dabar esą pats atsidūrė nestabilumo epicentre. „Rusija praranda pozicijas teritorijose, kurias ji buvo paskelbusi savo įtakos sfera. Praktiškai vienu metu Baltarusijoje, Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje kilusios krizės pribloškė Kremlių ir privertė jį paskubomis ginti Rusijos interesus buvusiose sovietinėse respublikose. Jos taip pat pakirto prezidento V.Putino kaip genialaus taktiko įvaizdį pasaulinėje arenoje“, – rašo „The New York Times“. Dienraštis cituoja aktyvų Rusijos prezidento rėmėją, šalies parlamento deputatą, besirūpinantį Rusijos santykiais su vadinamuoju „artimuoju užsieniu“, Konstantiną Zatuliną, pareiškusį, kad šie konfliktai Maskvai nežada nieko gero.

Ryžtingai parėmusi Azerbaidžaną, Turkija energingai plečia savo įtaką Pietų Kaukaze, stumdama Rusiją į šalį.

Ryžtingai parėmusi Azerbaidžaną, Turkija energingai plečia savo įtaką Pietų Kaukaze, stumdama Rusiją į šalį.

Siekdamas įtvirtinti Rusijos kaip pasaulinės galybės statusą V.Putinas ne vienerius metus kišosi į konfliktus karštuosiuose pasaulio taškuose, pradedant Lotynų Amerika, baigiant Artimaisiais Rytais, net bandė paveikti JAV prezidento rinkimus. Tačiau daug laiko sugaišęs Vakarams destabilizuoti Putinas netikėtai pats pasijuto atsidūręs nestabilumo centre. Rugpjūčio pradžioje po suklastotų rinkimų prasidėjus masiniams protestams Baltarusijoje Rusijos prezidentas išreiškė paramą Aliaksandrui Lukašenkai ir taip priešinga kryptimi pakeitė Rusijai draugiškiausios Europos šalies – Baltarusijos – visuomenės nuomonės vektorių. Po parlamento rinkimų Kirgizijoje kilę masiniai protestai grasina nuversti dabartinį šalies prezidentą Sooronbajų Žejenbekovą. O vos prieš dvi savaites Putinas su juo susitiko asmeniškai (koronaviruso pandemijos metu tai itin retas Rusijos prezidento palankumo ženklas) ir pažadėjo, kad Rusija „padarys viską, kad palaikytų jus kaip valstybės vadovą“, ironizuoja dienraštis.

Pietų Kaukaze daug metų rusenęs Armėnijos ir Azerbaidžano karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho, kartkartėmis įsiliepsnodamas ir vėl prigesdamas, per kelias pastarąsias savaites peraugo į nuožmius susirėmimus, mūšiai vyksta pagal visą fronto liniją. Tokio kruvino konflikto Karabache nebūta nuo paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Šis neapykantos proveržis grasina iš Rusijos atimti galimybę išlaikyti politinę lygsvarą šiame regione, kuri tradiciškai leisdavo jai palaikyti įvairiapusius, taip pat ginkluotės tiekimo, ryšius su abiem dabar kariaujančiomis šalimis. „Rusija darė viską, kad išlaikytų ryšius ir su Azerbaidžanu, ir su Armėnija. Kiekviena konflikto diena iš esmės verčia niekais Rusijos autoritetą ir įtaką“, – dienraštis cituoja Rusijos Dūmos deputatą K.Zatuliną. O kadangi gera vieta tuščia nebūna, iš Rusijos įtaką Pietų Kaukaze, energingai remdama Azerbaidžaną, jau periminėja Turkija.

Atitrauks dėmesį

Pasak „The New York Times“, naujieji iššūkiai Rusijos įtakai pakerta ilgametes V.Putino pastangas susikurti lyderio, grąžinusio Rusijai didžios valstybės statusą, kurio ji neteko subyrėjus Sovietų Sąjungai, įvaizdį. Dabar, užuot ryžtingai sureagavęs į ypatingos svarbos įvykius prie pat Rusijos sienų, Putinas labai dviprasmiškai prakalbo apie Rusijos vaidmenį. „Mes tikimės, kad pačiu artimiausiu metu šis konfliktas bus nutrauktas“, – sakė jis prieš kelias dienas per TV parodytame interviu, kuriame paminėjo situaciją Kalnų Karabache. Ir vos po kelių minučių pakartojo: „Mes tikimės, kad viskas vyks taikiai“. Ši frazė buvo skirta įvykiams Kirgizijoje. Taigi, Maskva tikisi geriausio, užuot veikusi savo nuožiūra, kaip daug kartų anksčiau. Tai kažkas naujo. Beje, kelių rimtų krizių Rusijos kaimynystėje sutapimas jau paskatino kai kuriuos Kremliaus poziciją paslaugiai transliuojančius Rusijos TV kanalus apkaltinti Vakarus organizavus priešpriešos buvusiose sovietinėse respublikose kurstymo kampaniją.

Galima spėti, kad Kremlių nervina ir didėjanti įtampa pačioje Rusijoje – plintanti koronaviruso epidemija vis labiau atsiliepia ekonomikai. Yra ir su koronavirusu nesusijusio atviro politinio pasipriešinimo Maskvai: Chabarovsko miesto gyventojai jau daugiau nei 14 savaičių iš eilės sekmadieniais išeina į gatves protestuoti dėl savo išrinkto krašto gubernatoriaus nušalinimo ir suėmimo. Kai kurių analitikų manymu, dėl kylančio nepasitenkinimo visuomenėje Rusijos prezidentas turės skirti kur kas daugiau dėmesio vidinėms šalies problemoms, o ne globaliai politikai. Vieša paslaptis, kad tiesiogiai rūpintis ekonominiais ir socialiniais savo šalies reikalais Rusijos lyderis bodisi, turbūt tai ne taip įdomu, kaip žaisti geopolitiniais šachmatais, planuoti netikėtas, didelį atgarsį sukelsiančias operacijas už Rusijos ribų. Tačiau kelių praėjusių savaičių įvykiai verčia V.Putiną susitelkti į užsienio politikos aktualijas.

Tatjana Stanovaja, Maskvos Carnegie centro mokslo darbuotoja, pabrėžia, kad V.Putinas praktiškai visą savo misiją ir Rusijos sėkmės bei didybės suvokimą sieja su savo užsienio politikos darbotvarke. Nauja krizių virtinė, pasak jos, labai atitrauks jo dėmesį nuo Rusijos vidaus problemų sprendimo, rašo „The New York Times“. Kokios Kremliaus užsienio politikai svarbios yra buvusios sovietinės respublikos, esą parodo užsienio šalių lyderių, kurie spalio 7 d. paskambino V.Putinui pasveikinti jį su gimtadieniu, sąrašas. Iš 12 paskambinusiųjų tik trys lyderiai (Izraelio, Indijos ir Kubos) buvo ne iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų.

Stiprių nestabilumo veiksnių šiandieniniame pasaulyje yra ne vienas, pakanka paminėti koronaviruso epidemiją ir jos ekonomines pasekmes, nesibaigiančius karinius konfliktus, klimato šiltėjimo keliamą dar nematyto dydžio migracijos bangą. Nestabilumo dirbtinai didinti nereikia, jis pats savimi pasirūpina, susiranda naujų aukų. Labai panašu, kad artinasi jo akistata ir su Rusija.