Rusijos rinktinės, visuomenės ir valdžios triumfas Sočio olimpinėse žaidynėse po ketverių metų grįžo neišpasakyta gėda. Tokios olimpiniame judėjime dar nebuvo užsitraukusi nė viena šalis.

V.Putino pergalė

„Ekspertai tvirtina: Sočio olimpiada – Vladimiro Putino pergalė. Jau dabar aišku, kad XXII žiemos olimpinės žaidynės Sočyje tapo lūžio tašku ir pasaulio, ir mūsų šalies istorijoje. Žaidynės parodė pasauliui visiškai kitokią Rusiją: stiprią, gebančią realizuoti milžiniškus pasaulinės svarbos projektus. Ji atsiskleidė kaip šalis, kurią norisi gerbti. Ekspertai 2014 m. žiemos olimpiadą vertina ne tik kaip visos valstybės, bet ir kaip asmeninę V.Putino pergalę ir vadina ją egzaminu, kurį puikiai išlaikė mūsų valstybė“, – taip beveik prieš 4 metus rašė Rusijos dienraštis „Komsomolskaja pravda“, be kita ko, nepaleidžiantis nė menkiausios progos pasityčioti iš Lietuvos ir kitų Baltijos šalių problemų bei nesėkmių.

Šio kitą dieną po Sočio olimpiados uždarymo paskelbto redakcinio straipsnio autorius ar autoriai buvo visiškai teisūs. Žiemos olimpinės žaidynės Sočyje parodė pasauliui visiškai kitokią Rusiją. Kas dar turėjo iliuzijų dėl Rusijos sportinio potencialo, leidusio šios šalies atletams puikuotis pirmąja komandine vieta pagal gautų olimpinių medalių skaičių, jau seniai turėjo jas prarasti. Tai, kad prieš 4 metus iki žaidynių Sočyje Rusijos rinktinė Vankuveryje iškovojo 15 olimpinių medalių (iš jų 3 aukso), o Sočyje – net 33 (13 aukso), dar neseniai atrodė kaip stebuklas. Deja, tai viso labo tebuvo Kremliaus įvykdytos slaptosios olimpinės operacijos, kurios mastai iškilo aikštėn tik dabar, pasekmė.

2016 m. vasarą Pasaulinė antidopingo agentūra (WADA) paskelbė turinti įrodymų, kad Rusija klastojo 2014 m. žiemos olimpinėse žaidynėse Sočyje dalyvavusių savo sportininkų šlapimo mėginius. WADA atstovų teigimu, mažiausiai penkiolika olimpinius medalius iškovojusių Rusijos sportininkų dalyvavo valstybės vykdomoje dopingo programoje.

Slaptoji operacija

2015 m. į JAV pasitraukęs buvęs Maskvos antidopingo centro vadovas Grigorijus Rodčenkovas patvirtino pats sunaikinęs saugykloje laikytus 1 417 Rusijos sportininkų šlapimo mėginių, kad būtų galima nuslėpti, jog jie vartojo draudžiamus preparatus. G.Rodčenkovas atskleidė visą Rusijoje vykdytos valstybinės dopingo programos, turėjusios užtikrinti šalies sportininkams įspūdingas pergales olimpinėse žaidynėse ir svarbiausiose tarptautinėse varžybose, mechanizmą. Pasirodo, per olimpines žaidynes Sočyje buvo vykdoma didelio masto slaptoji operacija, kurioje dalyvavo ne tik aukšti Rusijos sporto funkcionieriai, Nacionalinė antidopingo agentūra, bet ir Federalinė saugumo tarnyba. Sočyje rusų sportininkams slapčiomis buvo duodama dopingo, o antidopingo kontrolės pareigūnai, padedami saugumiečių, klastojo olimpiečių šlapimo mėginius pakeisdami juos saugykloje kitais, „švariais“. Iš viso buvo pakeista daugiau nei 100 mėginių. G.Rodčenkovo teigimu, mažiausiai trečdalį medalių Sočio olimpiadoje Rusijos sportininkai iškovojo dėl dopingo.

Tiesą sakant, yla lįsti iš maišo pradėjo dar anksčiau: 2014 m. gruodį Vokietijos visuomeninis transliuotojas ARD parodė dokumentinį filmą, kuriame buvo pateikti įrodymai, kad Rusijoje vykdyta valstybinė dopingo programa. Atskleisti faktai buvo tokie skandalingi, kad į juos reaguoti teko ir Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) nariams. Vakarų spaudoje sklandė prielaidos, kad Rusijai palankūs TOK sprendimai galbūt buvo priimami dėl kyšių.

Po to, kai WADA užsakymu nepriklausomo tyrimo ėmęsis sporto teisės profesorius iš Kanados Richardas McLarenas 2016 m. gruodį paskelbė antrąją savo tyrimo dėl galbūt Rusijoje egzistuojančios valstybinės dopingo programos dalį, abejonių beveik nebeliko. Buvo galima ginčytis dėl vieno ar kito konkretaus atvejo, bet iš esmės gėdingi Rusijos valdžios, neįtikėtinai įžūliai klastojusios olimpines pergales Sočio olimpinėse žaidynėse, veiksmai buvo įrodyti. Žinoma, formaliai šio sąmokslo gijos vedė pas tuometinį Rusijos sporto ministrą Vitalijų Mutko, šiuo metu Rusijos vicepremjerą. Tačiau vargu ar kam kiltų abejonių, kad tokioje autokratinėje šalyje valstybinė dopingo programa, kuriai išaiškėjus kiltų neįtikėtino masto tarptautinis skandalas, galėtų būti vykdoma be šalies prezidento žinios. Ne, „Komsomolskaja pravda“ neklydo: tai buvo asmeninis V.Putino projektas, slaptoji operacija, kuri, kaip ir daugelis kitų, įskaitant į Londoną pabėgusio buvusio Federalinio saugumo tarnybos karininko Aleksandro Litvinenkos likvidavimą radioaktyviuoju poloniu, baigėsi tuo, kad Vakarų spauda sumirgėjo antraštėmis apie Kremliuje posėdžiaujančius nusikaltėlius.

Prisiminė ir karą

Taigi, ir neseniai TOK priimtą sprendimą pašalinti Rusiją iš 2018 m. žiemos olimpinių žaidynių Pietų Korėjos mieste Pjongčange pirmiausia reikėtų vertinti kaip asmeninę V.Putino pergalę. Įsibėgėjus tyrimui dėl Rusijos olimpiečių Sočyje galbūt vartoto dopingo, TOK iš šios šalies sportininkų jau atėmė 11 olimpinių medalių, nemažai atletų diskvalifikuoti visam laikui. Rusų pavogtos sportinės pergalės Sočyje vėl grįžta į oficialią komandinę įskaitą: dabar pagal olimpinių medalių, iškovotų Sočio žiemos olimpiadoje, skaičių pirmauja ne Rusija, o Norvegija, po jos seka Kanada ir JAV. Kol kas Rusija yra 4 vietoje, bet gali būti, kad toliau vykstant tyrimui ji smuks dar žemiau.

Nenuplaunama Rusijos olimpinė gėda Kremliaus kontroliuojamoje žiniasklaidoje pateikiama kaip šėtoniškas Vakarų sąmokslas prieš neįveikiamus Rusijos sportininkus. Britų dienraštis „The Guardian“ stebisi tokia šizofreniška traktuote: esą Rusijos televizijos kanalų laidose, kuriose dalyvavo keli sportininkai, pareiškę norą kitų metų vasarį vykti į olimpiadą Pietų Korėjoje ir kovoti su TOK vėliava, buvo lyginami su fašistinės Vokietijos kolaborantais Antrajame pasauliniame kare. Nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo laikų retorika olimpiniame kontekste nėra atsitiktinė, teigia apžvalgininkai. Olimpiada Sočyje buvo sumanyta kaip šiuolaikinis 1945 m. pasiektos pergalės atitikmuo, padedantis sutelkti žmones apie patriotinę idėją ir ją įkūnijantį lyderį. Po Sočio olimpiados V.Putino reitingas šovė į 86 proc. aukštumas. Kažin ar verta tikėtis, kad jis smuks į rekordines žemumas išaiškėjus, jog Rusijos sportininkai pergalę Sočyje pavogė.

„Pergalės neatimsit!“ – tvirtina plakatai su sovietine vėliava, 1945 m. pavasarį iškelta virš Reichstago. Tai tiesioginė užuomina į bliūkštantį Sočio olimpinį triumfą. TOK vis dėlto išdrįso pateikti Rusijai sąskaitą už neregėto įžūlumo išpuolį prieš olimpinį judėjimą, ir ji turės ją apmokėti. Gali būti, kad Rusijos sportininkams vis dėlto bus leista Pjongčange vyksiančioje žiemos olimpinių žaidynių uždarymo ceremonijoje pasirodyti su Rusijos vėliava, bet vargu ar tai ką nors pakeis. Gėdos dėmę Rusijos sportas turbūt plausis ir praėjus dešimtmečiams po V.Putino režimo pabaigos.