Tai - pasakojimas apie gyvenimo meile trykštančią, bet visko jame mačiusią ir jo negandoms nepasiduodančią obelaukietę. „Esu ožkų karalienė“, - juokiasi moteris.

„Ar žinote, kad rugiagėlių būna ir baltų?“, - staiga paklausia Obelaukių kaime gyvenanti 57 metų Rima Valantinavičienė. Ir pristabdo automobilį, kad pakelėje galėtume pasižiūrėti, kaip jos atrodo.

Jei ką tik nebūtum girdėjęs išraiškingai garsiakalbe pasakojamų moters istorijų iš gyvenimo, nepatikėtum, kad ji gali būti ir tokia. Sentimentali ir be galo švelni.

Pienas – aukštos kokybės

Obelaukių kaime trisdešimties arų sodybos kieme Rima įkūrusi visą ūkį. Prie sodybos tvoros pasitinka užrašas, kad kieme sargus šuo. O čia, pasirodo, tik mažytė Dulsytė.

Sodyboje daugybė įvairiausių veislių ančių, vištų, putpelių. Visi turi savo aptvarėlius ir namelius.

Šalia ganosi ir ir nubijos veislės ožka su ožiuku.

Kiti gyvuliai – ožkos, avinai ir džersių veislės telyčia – laikomi toliau nuo namų ganykloje.

Rima juokais save vadina ožkų karaliene.

Kažkada kalbėjusi, kad gyvenime niekada nelaikys ožkų. O atėjo toks laikas, kai ji ne tik šiuos gyvulius laiko, bet ir iš jų pieno gamina įvairiausius produktus.

Rimutė kasdien iš ožkų primelžia po dvylika litrų pieno. Jį ne tik geria – raugina ir iš jo daro varškę bei sūrius. Neseniai nustebo, kai pavyko eksperimentas ir išsuko ožkos grietinėlės sviestą.

Varškę su cukrumi ir vanile ji blenderiuoja. Sako, būna skaniau nei parduotuvėje parduodami sūreliai.

Visa tai valgo ne tik Rimutės šeima, bet ir kaimynai bei pažįstami.

Pasak moters, karvės pienas turi tam tikrų rūgščių, o ožkos pienas maistingesnis, labiau tinka alergiškiems žmonėms.

Ūkį tvarko pati

Ūkį Rima sako susitvarkanti pati. Vyro į šį reikalą nekiša, nes jis ir taip turintis daug darbo. Šieną ji rėžia su dalgiu - pjauna geriau už vyrus. Pati vairuoja vyro pagamintą traktorių. Aria, nupjauna šieną, jį sugrėbia. Tik kaimyno sudėti į kitkas paprašo.

Sako, nuo vaikystės ją traukė gyvuliukai. Gyvendama pas tėvus augino triušius. Seniau laikė penkias karves. Vėliau pasiliko vieną karvutę, bet pardavė ir ją. Vis tik be pieno buvo gyventi labai sunku, tad nutarė laikyti ožkas.

Rima pripažįsta savo užaugintą ir gamintą maistą. Užsiaugina agurkų ir pomidorų, turi mėsos. Net vyno pasigamina iš savo vynuogių.

Rima Mockūnaitė – Valantinavičienė gimė Naujikų kaime, mokyklą baigė Papilyje.

Įsigijo kiaulienos gamybos operatorės specialybę. Į Obelaukius Rima atsikėlė iš Saločių. Sako, atvažiavusi laikinai. Gavo namelį su sudegusiu ūkiniu. Jį po truputį suremontavo. Kai kolūkis pastatė dviejų aukštų namą, ji su šeima nebenorėjusi į jį eiti.

Ligą nusistatė pati

Jau kelerius metus Rima niekur nedirba. Ji turi neįgalumą. Moteris sako krūties vėžį nusistačiusi pati, nors nei tyrimai jo nerodė, nei medikai ligos neįtarė.

Užsienyje gyvenančiai Rimos seseriai buvo diagnozuotas krūties vėžys. Ir Rima kartą pajuto skausmą šone. Kreipėsi į medikus.

Mamograma nieko įtartino neparodė. Tačiau R. Valantinavičienė nenurimo ir paprašė šeimos gydytojos siuntimo pas šiauliečius onkologus. Čia jai buvo diagnozuotas pirmos stadijos krūties vėžys.

Gydytojai išoperavo auglį ir limfmazgius. Biržietė ištvėrė 8 chemijos ir 25 švitinimo seansus.

Pati automobiliu važiuodavo į Šiaulius, po procedūrų grįždavo į namus. Kitą dieną važiuodavo pas felčerę, kad suleistų vaistų nuo pykinimo. Moteris džiaugiasi, kad jos liga buvo laiku pamatyta. Tiesa, ji ir dabar turi kas pusmetį važinėti tikrintis, bet tiki, kad bėdą įveikė. Žinanti, kokia tai sunki liga ir kad ji gali atsinaujinti.

Vestuvėms tebesiruošia

Greit sueis dvidešimt metų, kai Rima gyvena su vyru Eugenijumi. Vis ruošiasi susituokti. Jau aštuoniolikos sulaukė ir judviejų sūnus Evaldas, o vestuvėms vis dar tebesiruošia.

Sūnus su drauge ketina studijuoti Kaune. Dabar didžiausias jo pomėgis – dainavimas.

Moteris džiaugiasi auksarankiu vyru. Savo rankomis jis padarė boilerį, grilinę. Turi savos gamybos traktorių, pastatė pavėsinę, užtvėrė tvoras gyvūnams, pastatė jiems namelius.

Pirmas obelaukietės vyras buvo girtuoklis. Su juo susilaukė sūnaus ir dukros. Dukra gyvena Kilučiuose, o sūnaus likimas - sunkus.

Rima sako 25 metus rūkiusi, bet į rūkančias moteris dabar net pasižiūrėti negali.

Mesti šį žalingą įprotį buvo labai sunku. Bandydama susilaikyti nuo cigaretės juodos duonos plutą grauždavo...

Dabar neberūko jau dešimt metų. Metė rūkyti ir jos vyras.

Siūlo nenorėti „greitų“ pinigų

„Mano toks charakteris. Turi būti čia ir dabar. Jei sūnus nenuvažiuoja avių pagirdyti, nelaukiu ir nulekiu pati“, - pasakoja Rima.

Ji sako nekenčianti melagių ir neištesinčių pažado. Niekada į sutartus susitikimus nevėluoja.

Rimos tėvai užaugino penkis vaikus. Ji vienintelė gyvena Lietuvoje. Vienas brolis, kariškis, dingo Rusijoje. Kitas gyvena Amerikoje, seserys – Ispanijoje.

„Niekur nėra geriau, kaip gyventi Lietuvoje. Buvau Amerikoje, Ispanijoje. Nepritapau. Grįžusi net basom kojom po pievą vaikščiojau. Nesuprantu, ko žmonės į užsienius veržiasi“, - svarsto obelaukietė.

Moteriai atrodo, kad gyventi galima nebūtinai apsikrovus didžiuliais pinigais. Anot Rimutės, jų visuomet bus maža ir maža. Visi nori šiandien ir dabar.

Kad jaunimas liktų Lietuvoje, moters manymu, reikėtų kelti atlyginimus.

Kas dar jai yra labai svarbu?

Sutarimas. Tarimasis. Kalbėjimas. Ėjimas su artimu žmogum visur kartu. Ir nenoras „greitų“ pinigų. Turi užtekti tiek, kiek turi.

Tai Rimos Valantinavičienės sveiko ir laimingo gyvenimo receptas.

Jurgita Morkūnienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"