Kad ir kur nuvažiuotų, mažasis raudonas autobusiukas visuomet sulaukia daug aplinkinių simpatijų, kurios tarsi atperka jaunųjų kauniečių triūsą prikeliant jį naujam gyvenimui.

Mūsų keliuose nematytą 1985 m. autobusiuką „Toyota LiteAce“, kuris prieš keletą dešimtmečių vežiojo paštą, jauni kauniečiai KTU studentai Rokas Vilkevičius ir Gytautas Sališius atrado bičiulio senelio pašiūrėje. Prie jo plušėję beveik trejus metus, savo rankomis prikėlę antram gyvenimui, vaikinai su draugais dabar mėgaujasi kelionėmis šiuo nedideliu, lėtu ir simpatišku autobusiuku.

Spontaniška idėja

25-erių R.Vilkevičius „Valstiečių laikraščiui“ sakė, kad projektą pradėjo maždaug prieš trejus metus, dar būdami 3 kurso KTU studentai. Viskas prasidėjo gana netikėtai, nes jie neturėjo minties specialiai „prikelti“ seno automobilio naujam gyvenimui. Apie Lietuvoje retą modelį jiems užsiminė bendraklasio bičiulis, kurio senelio daržinėje tūnojo ne vienus metus apleistas ir iš vietos nejudintas japoniškas autobusiukas.

„Bičiulio senelis jau planavo supjaustyti šį automobilį dalimis ir atiduoti į metalo supirktuvę. Tačiau mes pagalvojome, kad tai gana retas ir įdomus automobilis, kuris tiks mums kelionėms į gamtą, tad nusprendėme už simbolinę kainą mašiną nupirkti. Tikrai neplanavome jos kapitališkai restauruoti, norėjome tik užvesti variklį ir minimaliai patvarkyti – taip, kad praeitų techninę apžiūrą – ir pakeliauti po Lietuvą. Tiesą pasakius, nesitikėjome, kad viskas bus taip sunku ir užims tiek daug laiko“, – prisipažino R.Vilkevičius.

Vaikinai tuomet dar nežinojo, kad įsigijo itin retą modelį ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje: mūsų šalyje tokio modelio daugiau nėra nė vieno, o didžiausiame Vokietijoje naudotų automobilių skelbimų portale mobile.de šiuo metu parduodamas tik vienas toks autobusiukas.

) Ilgiausiai užtruko kėbulo darbai, nes automobilio kėbulas buvo labai surūdijęs ir net supuvęs. Nemažai dalių – duris, bagažinės dangtį ir kitas – jaunuoliams teko daryti patiems.

Ilgiausiai užtruko kėbulo darbai, nes automobilio kėbulas buvo labai surūdijęs ir net supuvęs. Nemažai dalių – duris, bagažinės dangtį ir kitas – jaunuoliams teko daryti patiems.

Tvarkingi dokumentai

Tik nusprendę, kad šį automobilį verta rimčiau restauruoti, jaunuoliai suskubo įsitikinti, ar „LiteAce“ turi tvarkingus dokumentus.

„Visa laimė, kad automobilio dokumentai buvo tvarkingi. Tiesa, įrašų juose, palyginti su dabartiniais registracijos dokumentais, labai nedaug: registracijos liudijime tėra įrašyta kėbulo spalva, jo numeris ir tai, kad automobilio variklis benzininis. Ir daugiau nieko“, – šypsosi pašnekovas.

Be to, buvęs savininkas dar spėjo pakeisti automobilio paskirtį ir iš komercinio šis virto keleiviniu. Kaunietis pasakojo, kad „LiteAce“ į ankstesnio savininko rankas pateko, kai šis ganėtinai keistą, 1979–1985 m. gamintą modelį, įsigijo automobilių turguje Aleksote. Kaip automobilis atsidūrė ten – nebeprisimena niekas.

Kroviniams vežti tinkamu automobiliu ilgą laiką ir buvo vežiojami gana sunkūs kroviniai: nedidukas „LiteAce“ vežiodavo ne tik bulves, bet ir, pavyzdžiui, buvo naudojamas paštui išvežioti. Vėliau nuspręsta, kad dėl savo būklės automobilis nebetinkamas kroviniams vežti, ir ne vienus metus jis tiesiog stovėjo.

Užtruko kėbulo darbai

Daugiausia laiko užtruko kėbulo darbai, nes automobilio kėbulas buvo labai surūdijęs, kai kuriose vietose – kiaurai supuvęs. „Nors tas žmogus, iš kurio pirkome šį autobusiuką, jau buvo pradėjęs kėbulą virinti ir tvarkyti, vis tiek jo būklė buvo labai prasta“, – kalba pašnekovas. Nemažai dalių – duris, bagažinės dangtį ir kitas – jaunuoliams teko darytis patiems.

Dabar, sutvarkius šį automobilį ir įmontavus papildomas sėdynes, juo gali keliauti 6 žmonės. R.Vilkevičius neslepia, kad darbo „prikeliant“ automobilį buvo per akis – gerokai daugiau, nei vaikinai tikėjosi jį įsigydami. Pirma detalė, nuo kurios prasidėjo mašinos rekonstravimas, buvo priekinis stiklas, nes senasis buvo skilęs. 

„Stiklo ieškojome visoje Lietuvoje, kol supratome, kad rasti tokiam modeliui tinkamą stiklą yra beveik neįmanoma. Mūsų laimei, vienoje įmonėje atsirado konkrečiai šitam modeliui tinkamas priekinis stiklas. Kai jį ištraukė, jis buvo apsinešęs storu dulkių sluoksniu, matyt, kažkas užsisakė stiklą prieš daugelį metų, bet taip ir neatsiėmė“, – pasakoja vaikinas.

Toyota3

Trūkumų buvo daug

Ilgai teko ieškoti ir galinių žibintų – šių automobilyje apskritai nebuvo. Be to, iš automobilio teko pašalinti jame sumontuotus dujų įrangą ir dujų balioną.

Vis dėlto labiausiai vaikinai strigo prie automobilio kėbulo tvarkymo darbų. Nors dokumentuose buvo nurodyta, kad jis yra baltos spalvos, vaikinai nusprendė kėbulą dažyti raudonai, o stogą – baltai. Žvalgytis idėjų teko ir ieškant, kaip įrengti automobilio saloną.

Dokumentuose nebuvo nurodyta, ar kėbule turėtų būti sėdynės, tačiau kauniečiai nusprendė, kad jų reikia. Priekyje buvo likusios originalios, dirbtinės odos rusvos spalvos sėdynės, gale tinkamas sėdynes teko pritaikyti iš kito automobilio. Šitaip iš karto už priekinių sėdynių buvo išvyniotas kilimas, įtaisytos dvi rusvos odos sėdynės ir padaryti kiti salono apdailos darbai.

Pašnekovas prisipažįsta, kad variklis taip pat tapo galvos skausmu, nes iki šiol yra sunku priversti nediduką benzininį karbiuratorinį motorą veikti nesispyriojant. Kada nors vėliau, įsitikinęs pašnekovas, jį teks atiduoti profesionalams remontuoti, nes jis labai smarkiai „ryja“ tepalą: mažuoju „LiteAce“ įveikus 100 kilometrų, į variklį tenka supilti net 1 litrą tepalo. Todėl, pavyzdžiui, nuvažiavus iš Kauno į Palangą ir atgal, be 5 litrų tepalo neišsiversi.

Be to, „LiteAce“ neturi tachometro, todėl kauniečiai salone jį įsirengė patys. Kaip aiškino, tam, kad matytų variklio sūkius, nes variklio darbo tūris nedidelis, o pavaros gana „trumpos“. Galiausiai, siekiant išlaikyti vientisą išvaizdą, buvo sumontuoti blizgūs ratlankiai.

Ramiam keliavimui

Vaikinai iš Kauno, daugiau nei dvejus metus skyrę mikroautobusui sutvarkyti, iki šiol tvirtai laikosi savo pirminės idėjos šią transporto priemonę skirti jų kelionėms. Tad šiuo automobiliu su draugų kompanija kauniečiai jau yra lankęsi Palangoje, Anykščiuose, prie įvairių šalies ežerų ir net nuvykę į Lenkiją.

Tiesa, keliavimas šiuo nedideliu autobusiuku – gana specifinis: jis lėtas ir negalingu varikliu, todėl reikia nusiteikti ramiam ir neskubiam važiavimui. Šį „Toyota LiteAce“ varo vos 1,3 litro darbo tūrio (60 AG) pajėgumo variklis, jo galia per mechaninę 4 laipsnių pavarų dėžę perduodama galiniams ratams. Nekankinant motoro, šiuo automobiliu racionaliausia važiuoti maždaug 70 km/val. greičiu.

„Jis yra lėtas, bet juo ir nesinori skubėti. Nežinau, kodėl, bet vos įlipus į šį automobilį apima toks ramybės jausmas, o lėta, atpalaiduojanti ir rami kelionė visiems juo važiuojantiems tampa puikia įžanga į vėliau laukiantį tikrą poilsį“, – įspūdžius pasakoja R.Vilkevičius.

Dabar atsiranda tokių nepažįstamųjų, kurie, pamatę šį autobusiuką degalinėje ar stovėjimo aikštelėje, klausia, už kiek galėtų jį įsigyti. Tačiau jo savininkai griežtai atsisako tokių pasiūlymų.

„Viską darėme tik savo rankomis, į autobusiuką sudėta daug laiko, pastangų ir širdies, todėl jo tikrai neparduodame. Juo keliaujame ir tomis kelionėmis mėgaujamės. Be to, aplinkinių simpatijos, kurių sulaukiame labai daug, tarsi atperka mūsų triūsą prikeliant šį „LiteAce“ naujam gyvenimui“, – kalba R.Vilkevičius.