LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Valdančioji dauguma nepavargsta stebinti: šurmulį visuomenėje sukėlusių jos politinių iniciatyvų – ir dėl lytinių mažumų teisių plėtimo, „neapykantos kalbos“, ir dėl dvikalbystės Rytų Lietuvoje įvedimo – sąrašą papildė dar viena. Lyg Pilypas iš kanapių liuoktelėjo valdančiųjų užmojis keisti rinkimų sistemą Lietuvoje.
Yra tokia nuomonė...
Kadangi apie planus pakeisti tvarką, kaip turėtų būti renkamas Lietuvos Respublikos prezidentas, Seimas, savivaldybių tarybų nariai ir merai, nė žodžiu nebuvo užsiminta valdančiąją koaliciją sudarančių partijų rinkimų programose, tai turėjo tapti siurprizu ir jų rinkėjams. Ką jau kalbėti apie likusią visuomenės dalį, netikėtai išgirdusią, kad Seimo valdyba sudarė darbo grupę, kuri peržiūrės Lietuvos rinkimų sistemos veikimą, apibendrins teikiamus siūlymus ir pateiks reikalingus įstatymų pakeitimus. Tai, kad Pilypas iššoko iš kanapių, tarsi neturėtų labai stebinti, nes apie kanapes dalis valdančiųjų šūkaliojo dar iki rinkimų. Bet kas gi tas Pilypas? Ir ko jis nori? Panašu, kad konservatorius, nes ši iniciatyva kilo būtent jų stovykloje, o nori to, kad visiems būtų geriau: duoti Lietuvai daugiau jėgos.
O daugiau jėgos jai, sprendžiant iš Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narių pasisakymų, turėtų duoti vienmandačių rinkimų apygardų panaikinimas rengiant Seimo rinkimus, perėjimas prie proporcinės rinkimų sistemos pagal partinius sąrašus ir Respublikos prezidento rinkimai Seime. Seimo valdybos sudarytos rinkimų reformos darbo grupės vadovas konservatorius Andrius Vyšniauskas, beje, pats išrinktas vienmandatėje apygardoje, pareiškė, kad ši grupė sieks parengti Rinkimų kodeksą, kuris būtų konstitucinis visų Lietuvoje vykstančių rinkimų reglamentavimo įstatymas. Taigi, užsimota plačiai.
Tiesą sakant, Lietuva atlaikė šitiek politikų užmaišytų įvairiausių reformų, kad dar vienos sutiktuvės mažai kam berūpės. Yra bėdų ir be rinkimų. Bet gal, valdančiųjų manymu, būtent jie ir yra didžiausia valstybės bėda? Gal dėl blogos rinkimų tvarkos emigravo trečdalis tautos, plinta skurdas, gilėja socialinė atskirtis? Kuo kitaip paaiškinti tokią skubą, tokį užsidegimą? Kokie šios reformos būtinumo motyvai? Atsakymai dar skendi migloje. Senais komunistų ir kagėbistų priespaudos laikais buvo priimta sakyti: yra tokia nuomonė... Suprask, kažkas viršuje nusprendė, ir nėra čia ko klausinėti – skubėkim vykdyti! Nejau praėję Seimo rinkimai nemačiom įjungė laiko mašiną, kuri valdžią nukėlė atgal į sovietmetį?
Viduj ir už sienos
Žinoma, tai tik nevykęs pokštas: koks sovietmetis, kokia laiko mašina? Gyvename demokratinėje šalyje, ES ir NATO valstybėje, oriai mokome demokratijos atsilikusius kraštus, o tuos, kurie mokytis nenori, rūsčiai baudžiame sankcijomis. Neverta abejoti: valdančiųjų noras keisti rinkimų sistemą sietinas su dar didesnės demokratijos Lietuvoje lūkesčiais. Juk tik dabar susirūpinta rimtais esamos rinkimų tvarkos trūkumais: pasak valdančiųjų, vienmandatėse rinkimų apygardose švaistomi rinkėjų balsai! Kur tai matyta! Dabar 71 Seimo narys renkamas vienmandatėse apygardose, o tai reiškia, kad remiamasi daugumos, arba mažoritariniu, principu: iš kelių kandidatų į antrąjį rinkimų turą patenka vos du, gavę daugiausiai balsų, o į Seimą – tik vienas, už kurį balsavo dauguma. Tai reiškia, kad balsavusių už kitus kandidatus balsai nueina į šiukšlių dėžę. Ar tai demokratiška? Kas kita, pasak reformos sumanytojų, būtų proporcinė rinkimų sistema: rinkėjams daugiamandatėse apygardose atiduodant pirmenybę vienam ar kitam kandidatų į Seimą sąrašui, esą neprapultų nė vienas balsas. Kartu būtų išspręsta ir dar viena nemaloni problema: pusės Seimo narių jau niekas negalėtų pravardžiuoti sąrašiniais, nes panaikinus vienmandates apygardas sąrašiniais taptų visi.
Prie lietuviškos demokratijos raidos labai prisidėtų ir rinkimų pertvarkos iniciatorių siūloma Lietuvos prezidento rinkimo Seime galimybė. Tai visai suprantama: juk Seimas – mūsų demokratijos tvirtovė, todėl ir valstybės prezidentas turėtų būti renkamas šiapus, o ne anapus jos sienų. Juk anapus – kone pustrečio milijono rinkėjų, kurie demokratiškai jau išrinko Seimą. Kurių galų jiems patiems rinkti ir prezidentą? Ar ne per sunki užduotis? Gal vertėtų pataupyti valstybės lėšas? Apsidrausti nuo įvairių netikėtumų? Be to, dalis rinkėjų gali būti suklaidinti priešiškų jėgų propagandos ir išrinkti ne tą... Seimas, žinoma, padėtų apsaugoti visus nuo lemtingos klaidos. Pavyzdį neseniai parodė patys konservatoriai, apsaugoję savo partiečius nuo visuotinių partijos lyderio rinkimų. Nors įstatai numato kitaip, partijos taryba jį vienbalsiai patvirtino naujai kadencijai. Kam dar tie rinkimai?
Patys, viską patys
Atrodytų, nurodyti dabartinės rinkimų sistemos trūkumai yra akivaizdūs, tačiau opozicija, užuot padėkojusi valdantiesiems, nes po 30 metų jie į tai atvėrė akis, visus išgąsdino suklikusi, kad iš kanapių iššokęs Pilypas – nuogas! Jokio figos lapelio, tik plika politinė nauda. „Valdantieji siūlo atsisakyti vienmandačių apygardų, kai tuo metu visuotinai žinoma, kad TS-LKD silpnoji vieta Seimo rinkimuose – antrieji rinkimų turai vienmandatėse apygardose, kuriose šiai partijai yra sunku laimėti“, – pareiškė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos Seime seniūnė Aušrinė Norkienė. Kad valdantieji siekia naudos sau, mano ir LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Anot jo, jei konservatoriams pavyktų prastumti tokią pataisą, kadencijos pabaigoje „konservatorių ir liberalų Seimas dar galėtų padaryti tai, kas V.Landsbergiui net didžiausiomis pastangomis po daugelio kartų nepavyko – Landsbergį, tiesa, tik ne senelį, o jau anūką, prastumti į prezidentus“. Rinkimų tvarkos keitimo iniciatyva neliko nepastebėta ir prezidentūroje. „Labai atidžiai stebime šitą procesą ir tikimės, kad bus atsižvelgta į žmonių lūkesčius bei norus, o sistema nebus pritaikoma pagal kažkurios vienos politinės jėgos poreikį“, – sakė prezidento vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis. Anot jo, žmonės nori tiesioginių merų rinkimų, taip pat nori rinkti Seimo narius vienmandatėse apygardose.
Galima sutikti, kad dabartinė mišri rinkimų sistema nėra be trūkumų. Bet jų turi ir siūloma proporcinė. Pasaulyje nėra tobulos rinkimų sistemos, todėl demokratinės šalys renkasi tas, kurios joms atrodo priimtiniausios: vienos – mišrias, kitos – proporcines, trečios – mažoritarines. Galima svarstyti apie rinkimų sistemos keitimą, tą daryti koronaviruso paralyžiuotos ekonomikos sąlygomis yra tinkamas metas, nes svarbesnių rūpesčių valstybėje valdantieji, panašu, neturi. Tegul svarsto Seimo nariai, ministrai, politologai ir visokių galų ekspertai. Tik štai viena smulkmenytė: ar kas nors pasiklausė tautos, nori ji tos rinkimų reformos ar ne? Ir jei taip, tai kokios? O jei imtų ir paaiškėtų, kad absoliuti dauguma piliečių pasisako už rinkimus tik vienmandatėse apygardose? Gal būtent nuo to ir reikėjo pradėti vadinantiems save tautos atstovais?
Tačiau piliečių nuomonės atsiklausimas Seimo valdybos sudarytoje rinkimų reformos grupėje nenumatytas. Iki rugsėjo 10 dienos, kai numatyta pateikti išvadas, procesas, pasak grupės vadovo A.Vyšniausko, vyks 3 etapais: pirmajame Seimo nariai konsultuosis su Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) nariais ir politologais, antrajame partijų atstovai diskutuos dėl ekspertų siūlymų, o trečiajame bus siekiama parengti galutines išvadas ir pateikti įstatymų formuluotes. Viskas. Tautos nuomonė šiuo klausimu nieko nedomina: Seimo nariai patys pasirinks, kaip juos rinks.
Reikia nešališko tyrimo
VRK pirmininkė Laura Matjošaitytė atkreipė dėmesį, kad dabartinė rinkimų tvarka prieš beveik 30 metų buvo politinis kompromisas. Iš tiesų, juk mename ir tada bruktą stipraus prezidento idėją, ir politikų šauksmus, kad politines partijas reikia stiprinti išrinktiems pagal jų sąrašus atiduodant pusę vietų Seime. „Mišri rinkimų sistema, kai 70 Seimo narių renkama daugiamandatėje rinkimų apygardoje, o 71 – vienmandatėje, buvo pasirinkta kaip tam tikras kompromisas, nes buvo visokių minčių ir siūlymų. Ar ji atitinka šių dienų realijas, didelis klausimas. Jeigu apie tai vis diskutuojama, turbūt lūkestis yra kitoks. Tačiau ar tokį lūkestį turi tik politikai, ar ir visuomenė? Nes dabar diskutuojama politiniame lygmenyje, kartais atskiri politologai pasisako apie tai, kuri rinkimų sistema jų manymu yra geresnė, bet niekas neklausia pačios visuomenės – ką ji mano apie dabartinę rinkimų sistemą, apie kitas“, – sakė L.Matjošaitytė.
VRK pirmininkės manymu, būtų tikslinga atlikti didelės apimties sociologinį tyrimą. „Galbūt dabartinė rinkimų sistema visiškai atitinka rinkėjų lūkesčius ir nieko keisti nereikia. O gal reikėtų ką nors pakeisti, pavyzdžiui, vienmandatėse apygardose atsisakyti antrojo rinkimų turo, kad laimėtojas būtų aiškus iš karto. Reikalinga platesnė diskusija“, – sakė L.Matjošaitytė, pridūrusi, kad jei Seime sudaroma speciali darbo grupė siūlymams dėl teisės aktų pakeitimo parengti, tai joje turėtų būti išdiskutuoti visi siūlymai, aptarti galimi variantai. „Galbūt ta darbo grupė galėtų viena ar kita forma inicijuoti ir gyventojų apklausos atlikimą, tik labai svarbu, kad ji būtų reprezentatyvi, nešališka, atspindėtų visą nuomonių spektrą“, – pabrėžė pašnekovė.
„Viskas labai paprasta: žinoma, kad siekiama naudos sau.“ Taip į klausimą, ko siekia rinkimų sistemos keitimo iniciatoriai, atsakė politologas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Bernaras Ivanovas.
Jo manymu, proporcinė rinkimų sistema yra apskritai netinkama, ir ypač Lietuvoje, kurioje partijos tėra UAB-ai, biudžeto lėšų nusiurbimo instrumentas, svarbi sisteminės korupcijos dedamoji. „Iš esmės tie rinkimų sąrašai yra partinio valdymo instrumentas, nes tu esi tiesiog tos partijos baudžiauninkas. Tu neturi savo biuro, neatsiskaitinėji rinkėjams, į juos gali tiesiog atvirai spjaudyti, nes jie tau išvis nerūpi. Tau rūpi tik tai, ką sako bosas“, – vadinamųjų sąrašinių kandidatų vaidmenį apibūdino pašnekovas. Pasak B.Ivanovo, proporcinę rinkimų sistemą įmanoma diegti tada, kai valstybėje realiai veikia daugiapartinė sistema, kaip, tarkime, Skandinavijos šalyse. „Kai partijos iš tikrųjų konkuruoja, turi atramą visuomenėje, jose yra ne po kelis tūkstančius, o po kelias dešimtis ar šimtus tūkstančių narių. Kai veikia skaidri partijų politinio veikimo sistema, kai aiškūs rėmėjai, kai išplėtotas partijų skyrių, per kuriuos vyksta grįžtamasis ryšys, tinklas. Pas mus jokio grįžtamojo ryšio tarp partijų ir visuomenės nėra. I.Šimonytė aiškiai pasakė: nepatinka valdžia? Ateik po 4 metų! Ir labai teisingai pasakė, sėdėkit ir laukit, jeigu nesuprantat, kaip veikia politinė sistema ir Konstitucija. O jos neskaito ne tik visuomenė, bet ir valdžia, tai labai aiškiai matyti“, – sakė politologas.
