Madingai apsirengusi, aiškiai ir išraiškingai šnekanti, nuosaikių judesių moteris jau kažkelintą kartą užeina į tą pačią įmonę teirautis dėl darbo. Tačiau įžvalgus darbdavys neskuba, kažkas su ta moterim „ne taip“. Sunku rasti argumentų, kas būtent, tačiau ji jam primena Pelenės seserį, besimatuojančią ne savą kurpaitę. O kurpaitė tinka, deja, tik Pelenei.

Netikrumas ar tikrumas

Taigi, kas yra tas įvaizdis? Antrasis mūsų pavidalas, kaukė, spalva, veidas. Galima vadinti kaip norime, tačiau verta pripažinti: įvaizdis – svarbus dalykas.

Išorė veikia, visos esame su tuo susidūrusios. Ir jei mes kursime įvaizdį paklausai, gilinsime netikrumą, šlovinsime karnavalinę puotą, kuri ir taip įsisiautėjusi. Įsivaizduokime drovią, švelnią būtybę, įsigeidusią tapti agresyvia, vampyriška, nieko nebojančia moterimi. Kiek energijos ji tam sunaudos! Ne darbui, ne tobulėjimui, o įvaizdžiui sukurti, palaikyti. Taip, įvaizdis yra kūryba, tačiau kaip kiekvienas sukurtas produktas atliepia kūrėjo pasaulį, taip ir įvaizdis turi atitikti natūralią žmogaus esmę, jo „aš“. Juk kažkelintu jausmu jaučiame, kas mes tokios, kokios mūsų savybės, vaidmenys, kaip atrodome kitiems. Suvokusios save, esame laisvos tobulėti, kad priartėtume prie savo įsivaizduojamo įvaizdžio.

Apsisprendžia iškart

Pirmosios sekundės informatyviausios, mat dažnai darbdaviui naujas žmogus – kaip ant delno. Čia nepadės dirbtinė šypsena, stiprus rankos paspaudimas, atsilošimas kėdėje. Atrodyti pasitikinti savimi mes galime išmokti, net jei nesi pratusi būti laisva. Tiesa, per didelė laisvė, per kraštus trykštantis pasitikėjimas vėl blogai – koja ant kojos, rankos įspręstos į klubus, atsaini šypsenėlė...

Svarbu žinoti, kur, į kokią įstaigą, pas ką eini. Juk tai tavo pirmas žingsnis į darbą. Jausdama aplinką, tinkamai nusiteiksi, pasirūpinsi savo išvaizda. Pravartu pagalvoti apie įvaizdį, kuris įsitvirtinęs toje įstaigoje. Jei eini į ministeriją, pagerbdama įstaigos statusą bei nusistovėjusias taisykles, džinsus atidėk į šalį ir iš spintos išsitrauk kuklų kostiumėlį. Patinka ar ne – tenka paisyti etiketo. Kitaip tariant, būtina susilieti su realybe.

Nori išlikti originali…

Ką gi, prašome, jei sutinki likti be darbo. Prisitaikymas neišvengiamas, net jei ir jauti paauglišką protestą elgtis taip, kaip tau nepatinka. Ypač gavusi pakvietimą į renginį, kuriame nurodyta, kaip reikia apsirengti. Nesikapstyk savyje, nespręsk, žemina tave tai, ar ne, juk pagarba žmogui ar įstaigai, į kurią eini, su tuo nesusijusi. Juk tau norisi puikiai pasirodyti. Kas žino, gal iš tiesų verslas geriau sekasi, kai visi laikosi susikurto įvaizdžio. Vienintelė laisvė čia – tavo pasirinkimas: arba darbas ir visi su juo susiję „malonumai“, arba nieko.

Abejonių momentais pravartu prisiminti žmones, suaugusius su savo įvaizdžiu. Visiems puikiai pažįstamas bankininkės, sekretorės įvaizdis. Kita kalba, jei žmogus ima skęsti tame įvaizdyje. Jei mokytojas ir namuose „veda“ pamoką, o viršininkas vakarais „organizuoja“ namiškių veiklą. Tada jautiesi bendraująs su įvaizdžiu, o ne su žmogumi.

Žinoma, nesant supratimo „kas aš“, bet koks apsauginis apvalkalėlis tėra kosmetika. Žmogus, tarnaująs įvaizdžiui, t. y. gyvenąs tarsi reklaminiame buklete, ir kituose žmonėse pirmiausia įžiūri išorinius dalykus – mašiną, karakulinį paltą ar pan.

Ir tu turi šansą

Būna žmonių, nemokančių atsiskleisti, savęs neatradusių, ką jau kalbėti apie įvaizdžio „prisimatavimą“. Jiems durys neatsidaro, nors jie ir beldžiasi ne vieną kartą. Ar tikrai kažkas jiems „ne taip“?

Verta sustoti ir pagalvoti, paanalizuoti, kodėl nesiseka, kas tu, ko tau trūksta? Kaip pasiekti to, ko nori? Kaip išnaudoti, paryškinti savo stipriąsias savybes? Ne tik išorei, bet ir vidui nepagailėti kosmetikos. Ir vis ieškoti priežasties. Kitiems sekasi, vadinasi, ir tu turi savo šansą. Būna, žinoma, atsitiktinumų. Susitiko kelionėje, pasišnekėjo – vienas ieškojo darbuotojo, kitas – darbo. Viskas sutapo – puiku. Bet sutapo, galbūt, kaip tik todėl, kad būsima darbuotoja darbdaviui pasirodė kvalifikuota, patiko. Tai būtų galima priskirti sėkmei, bet ji gal visą gyvenimą ruošėsi tai sėkmei. Ji ją užsidirbo. Visada turime pagerbti save – mes užsidirbame tą sėkmę, nors manome, kad ją, neva, atsiunčia likimas.

Kai kurios negali ar nenori būti mažos. Jos nejaučia savo realių galimybių, vien kalba, kas būtų, jei „kažkas“ netrukdytų. Tas „kažkas“ – jokiu būdu ne ji pati. Niekas nesako, kad tu negali būti tuo, kuo užsibrėžei būti, tačiau šiandien tu gali tik tiek. Padaryk nors tiek, o rytoj gal pajėgsi daugiau. Neturėk per didelių pretenzijų gyvenimui, ir būsi laimingesnė.