K.Balandis: „Ekologiškai gaminamo ir įprastinės gamybos pieno supirkimo kaina mažai kuo skiriasi.“

Šiuo laikmečiu pieno ūkiuose sklando įvairios nuotaikos. Vieni ūkiai mąsto, kaip išgyventi ir lopo susidariusias skolas, o kiti – plėtoja verslą.

„Užkaišė“ skolas

Smulkūs pieno ūkiai iš valstybės sulaukė paramos dėl koronaviruso pandemijos sukeltų padarinių,tačiau, kaip patys tvirtino, jos beveik nepajuto. Ukmergės rajono pienininkė Zofija Griškevičienė, prižiūrinti apie 50 karvių, gautą paramą panaudojo susidariusių skolų skylėms užkaišyti. Kai gyvulių mažai, nedidelė ir parama.

Zofija su karvėmis dirba beveik 40 metų, savo ūkį prižiūri beveik 20 metų. Per visą šį laikotarpį ji nesivaikė kainų, nekeitė supirkėjų, bendradarbiavo su bendrove „Pieno žvaigždės“. „Pastaraisiais metais už priduodamą pieną gauname varganą atlygį. Mano vaikai iš manęs juokiasi, kad vis tebedirbu pieno ūkyje. Tačiau nepasiduodu ir viliuosi, kad ateis geresni laikai, pieno supirkimo kainos bus aukštesnės ir gyvensime oriau. Mano sūnūs dirba užsienyje, todėl žinau, kaip ten laikosi pieno ūkiai –už pieną ūkininkams mokama daugiau nei Lietuvoje“, – mintimis pasidalijo pienininkė.

Moteris pridūrė, kad vasarą už kilogramą pieno buvo mokami grašiai. Tuo metu ji bandė išsiderėti aukštesnę kainą, tačiau nepavyko. Rudenį, atsižvelgus į pieno riebumą, kaina buvo perskaičiuota ir už pieną buvo mokama brangiau. Z.Griškevičienė tvirtino, kad smulkius pienininkus tenkintų 25–28 ct/kg supirkimo kaina.

Siūlo padirbėti ūkyje

Ukmergės rajono vidutinio pieno ūkio savininkė Janė Druskienė pašmaikštavo, kad pienininkai dar gyvi. „Man pikta, kai kalbama, jog ūkininkai gerai gyvena. Pasiūlyčiau padirbėti savaitę arba bent pavaikščioti paskui ūkininką ir įsitikinti, koks tai darbas. Juk pieno ūkiuose dirbame be poilsio dienų. Net naktimis tenka dirbti, kuomet gyvuliai suserga ar melžimo robotai sustoja“, – sakė ūkininkė.

Pašnekovė paminėjo, kad pirmoji margė jos ūkyje atsirado prieš 27 metus, kuomet apie pienininkystę net nebuvo svajota. Karvės buvo tik priedas prie valdiško darbo. Šiuo metu jos moderniame ūkyje, kuriame yra įrengti melžimo robotai, prižiūrima apie 300 karvių. Pienas priduodamas į bendrovę „Žemaitijos pienas“. „Supirkimo kainos bemaž tokios, kaip ir visur. Jei vienas supirkėjas sujuda, paskui jį sujuda ir kiti. Manau, kad visi žaidžia vienodą žaidimą“, – apie kainų politiką postringavo moteris. Ūkininkė teigė, kad bazinių rodiklių pieno supirkimo kaina šiuo metu išaugo, tačiau pavasarį kaina buvo vargana. Kuomet už kilogramą pieno, kurio per dieną primelžiama 4–4,5 t, mokami 22–23 centai, jo savikaina neatsiperka.

Kainos beveik nesiskiria

Ekologinę pienininkystę puoselėjantis Ukmergės rajono ūkininkas Kęstutis Balandis nesidžiaugia pieno supirkimo kainomis. Pasak jo, kainos galėtų būti aukštesnės. Į AB „Rokiškio sūris“ekologišką pieną priduodantis vyras prasitarė, kad pieno supirkimo kainos pavasarį buvo labai sumažėjusios. Šiuo metu kainos turėjo padidėti. Kadangi jaunas ūkininkas paskutinės sąskaitos už priduotą pieną dar nėra gavęs, jis negalėjo pasakyti, kokią sumą jam atseikės supirkėjai.

K.Balandis paminėjo, kad jo pieno ūkiui buvo skirta parama dėl pandemijos ir karantino sukeltų padarinių. Ji padengė prarastas pajamas. Tačiau dėl šios paramos ūkininko gyvenimas netapo nei geresnis, nei lengvesnis.

„Šiuo metu vidutinė ekologiškai gaminamo ir įprastinės gamybos pieno supirkimo kaina mažai kuo skiriasi, atotrūkis labai menkas – už ekologišką pieną mokama vos keliais centais daugiau. Stebint kolegas, ūkininkaujančius Vokietijos ir Šveicarijos ekologiniuose pieno ūkiuose, matyti, kad jie už pieną gauna beveik 30 proc. didesnę sumą nei įprastiniai ūkiai“, – sakė vyras, prižiūrintis daugiau nei 100 melžiamų karvių bandą.

Kitokia realybė

Kalbinti smulkūs pieno ūkių savininkai kaip susitarę tvirtino, kad geras ūkininkų gyvenimas „piešiamas“ tik radijo ir televizijos laidose, o realybėje viskas yra kitaip. Širvintų rajone pieno ūkyje besidarbuojanti ir perdirbimą vykdanti Kasia Jankūn šiuo metu pateikė paraišką paramai gauti. Kadangi paraišką pildė ne pati, už jos pildymą sumokėjo 150 eurų. „Vyks vertinimas, nežinau, ar paramą gausiu. Jei skirs 5–6 tūkst. eurų, būtų labai džiugu. Tačiau naujus metus sutiksime su daugiau nei 150 tūkst. eurų skolų“, – pasakojo K.Jankūn.

Ūkininkė tvirtino, kad jei ne pieno perdirbimas ir šeimos narių sutelktos jėgos bendram darbui, jos pienininkystės ūkis seniai būtų žlugęs. Šeimos ūkyje gaminama grietinė, varškė, įvairūs sūriai, parduodamas ir pienas. Pašnekovė džiaugėsi nuolatiniais klientais,karantino metu noriai perkančiais produkciją. „Iš gamybos stebuklų nėra. Tai – mūsų pragyvenimo šaltinis, darbo vietų išlaikymas ir užimtumas. Pieno ūkyje darbas verda kasdien. Nedideliame ceche taip pat reikia dirbti nuo ryto iki vakaro. Karantino metu negalime nieko planuoti, nes nežinome kas bus rytoj“, – sakė moteris. Ji mano, kad pienininkystės ūkis gyvuos tol, kol bus jame dirbančių. K.Jankūn sūnus mąsto netęsti pienininkystės ir verčiau puoselėti augalininkystės ūkį.

Gelbsti kooperatyvas

Kitas to paties rajono ūkininkas Eugenijus Paliulis pieno supirkimo kainomis nesiskundė, kadangi priklauso kooperatyvui „Pienas LT“. „Kooperatyve esu nuo pat pirmos jo įkūrimo dienos. Jei ne kooperatyvas, išgyventi būtų tikrai sudėtinga“, – teigė vyras, prižiūrintis apie 80 melžiamų karvių. Pasak E.Paliulio, šiuo metu už kilogramą pieno jis gauna 24–32 ct. Jis džiaugėsi, kad ūkiui pagelbėjo ir valstybės parama, skirta už netektis dėl koronaviruso pandemijos.

ŽŪK „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Tomas Raudonius sakė, kad kooperatyvo nariai šiuo metu gyvena tokiu pačiu ritmu kaip visi kiti Lietuvos pieno gamintojai. „Iš esmės ekonominio koronaviruso poveikio mūsų nariai nepajuto dėl kooperatyvo verslo modelio. Pačių ūkininkų valdoma gamykla, kurioje gaminami pieno baltymų milteliai užsienio rinkoms, sudaro galimybes mažinti kainų svyravimo poveikį ūkiams. Kita vertus, kooperatyvo bendruomenė per 12 veiklos metų jau prisitaikė prie rinkų svyravimų ir įprato gyventi tuo ritmu“, – sakė T.Raudonius.