Laisvė. „Tapyba – mūsų vidaus atspindys. Iš to, kaip žmogus tapo, galima daug apie jį pasakyti. Pavyzdžiui, kiek jis laisvas. Stengiuosi išlaisvinti žmogaus tapybą, tada ji pamažu veiks ir patį žmogų. Tai – sąveikaujantys indai“, – sako E. Sūdžiūtė.

Dūmų nepagausi ir neuždarysi dėžutėje, tačiau jie gali turėti išliekamąją vertę. Šiauliuose gyvenanti menininkė Edita Sūdžiūtė su vaikais ir suaugusiaisiais iš dūmų kuria paveikslus.

„Man atrodo, kad piešimas dūmais ir lapkričio scenografija sutampa savo vizualumu“, – sako Edita. Omeny ji turi visus pilkus erdvės tonus: kaminų dūmus, rudenio rūką, drėgmės širmą.

„Su vaikais esame kalbėję, kokie gi yra tie dūmai. Daugelis juos piešia besisukančius iš kaminų vienos linijos spirale, nors tai – tik vaizdavimo stereotipas. Juk dūmų būna pačių įvairiausių: minkštų, griežtų, tirštų, sodriai pulsuojančių, keliaujančių tiesiai į dangų arba punktyru į šoną – juos galima analizuoti ir analizuoti. O tada – vaizduoti. Nors ne, vaizduoti nereikia. Geriau – perteikti“, – sako E. Sūdžiūtė.

– O yra skirtumas? – pasiteirauju jos.

– Perteikimas kur kas pranašesnis už vaizdavimą. Šiuo atveju visada cituoju J. V. Gėtę, kuris sakė: „Jei nupieštume šuniuką tokį, koks jis yra iš tikrųjų – su blakstienomis ir švelniais pūkeliais, mielomis letenėlėmis ir ausytėmis, pasaulyje padaugėtų dar vienu šuniuku, bet ne dar vienu meno kūriniu.“

Vertybė, kai tavo kūrinys skiriasi nuo kitų. Kada taip nutinka? Kai nėra žodžio „nemoku“. Kai nėra noro pavaizduoti tai, ką jau esame kur nors matę. Iš tikrųjų mes visi gimstame kūrybiški, tik standartizuota visuomenė ima ir pamažu įspraudžia mus į rėmus – kūrybiškumas silpsta, mažiau pasitikime savimi. O juk vienodumas nėra vertybė. Atvirkščiai.

– Vienodų dūmų irgi nebūna. Kokia tai technika – piešimas dūmais?

– Ji vadinama fumažu. (pranc. fumage – (mėsos) rūkymas). Šį pavadinimą XX a. pirmoje pusėje pirmą kartą pavartojo austrų siurrealistas W. Paalenas. Siurrealistai fumažą išpopuliarino, tačiau šią techniką jie pasitelkdavo atsitiktiniams efektams savo drobėse išgauti. Aš užsiėmimuose siūlau elgtis kitaip: dūminį vaizdinį suvesti į konkretų objektą, taikant įvairias grafines išraiškos priemones.

Beje, dūmas, išgaunamas žvake, ant popieriaus palieka labai jautrų pėdsaką. Todėl ir prie jo atspaudo reikia liestis labai švelniai. Žiūrėdama į fumažo techniką, vedu paralelę, kad ir gyvenime mes galime daug ko pasiekti ne šaukdami ar trypdami kojomis, o subtiliai, tyliai, lengvais prisilietimais.

– Kokie atsiliepimai tų, kurie jau pabandė piešti dūmais?

– Vaikams patiko. O ir suaugusiųjų emocijos labai džiugios. Dūmais kuriami vaizdiniai lengvai pasiduoda interpretacijai. O kai paaiškinu, kad nekursime iliustracijų jokiems vadovėliams ir čia tikrai bus ne tai, ką galima pavaizduoti pagal taisykles, o tai, ko negalima pavaizduoti – kas yra daugiau nei akademiniai įgūdžiai, žmonėms dingsta įtampa, prasideda kūrybos džiaugsmas. Juk menas egzistavo dar tada, kai nebuvo taisyklių ir mokyklų. O ir kompozitorius Debiusi yra sakęs: „Argi galima perteikti miško paslaptingumą, išmatuojant medžių aukštį?“

– Su savo auklėtiniais tapėte katinus ant stogų. Dabar – piešimas dūmais. Kitokie užsiėmimai gimsta iš smalsumo ar iš noro išsiskirti?

– Visų pirma, taip gyventi įdomiau. Antra, smalsumas – mano bruožas nuo vaikystės. Beveik du dešimtmečius esu mokytoja. Keturiolika metų dirbau Šiaulių dailės mokykloje, po to išėjau į savo studiją. Naujumo paieškos mane visada džiugino. Taip, dviračio galbūt ir neišrasiu, bet pasižiūrėti kitaip…

Čia interviu su Edita trumpam nutrūksta. Ji pakyla iš vintažinio fotelio ir nueina ilgo piešimo stalo link. Atneša tai, ko mažiausiai tikėtumeisi, – kopūstą. Ne bet kokį – storomis ir siauromis gyslomis jo lapuose gamta kruopščiai pakartojo medžio formą su kamienu ir smulkiausiomis šakomis.

„Įdomu, kad gamtoje yra pačių netikėčiausių atitikimų. Mums su vaikais nebereikėjo eiti į lauką, šalti – žiūrėjome į kopūstą ir piešėme medžius. O svarbiausia, kad mokėmės pastebėti ir kitaip matyti pasaulį“, – šypteli menininkė.

– Dar visai neseniai medžius galėjote tapyti, žiūrėdama pro savo langą (E. Sūdžiūtės studija įsikūrusi renovuojamoje pėsčiųjų bulvaro dalyje, – aut. past.). Ilgu iškirstų liepų?

– Atrodo, buvau nusiteikusi tam pokyčiui, bet vis tiek aplanko slogus jausmas, kad kažkas negrįžtamai pasikeitė. Liepos buvo tarsi studijos dalis, jos pratęsdavo erdvę, suteikdavo didesnio jaukumo. Žmonės ateidavo ir stebėdavosi – o čia Šiauliai? (Šypsosi.)

Kai liepas iškirto, įėjus į studiją, atrodė, kad ji – ant bedugnės krašto. Užtraukiau užuolaidas, vieną iš langų uždengiau pelargonijų džiunglėmis. Bandau adaptuotis.

– Profesionali tapyba ir mokytojos darbas – ar šios dvi veiklos viena iš kitos nieko neatima, nepasiskolina?

– Atvirkščiai – viena kitą papildo. Kad noriu tapti mokytoja, žinojau pirmoje klasėje. Gal todėl, kad ir mano pirmoji mokytoja buvo geriausia, kokią galima įsivaizduoti. Noras būti menininke atėjo vėliau. Dabar sakau, kad labiau esu menininkė, besidalijanti patirtimi. Galbūt dėl to, kad netelpu į standartinės mokytojos apibrėžimą?

Yra sakoma: mokyk kitą ir pats daug išmoksi. Iš tikrųjų. Būna, svarstau ir ieškau, ką dar galėčiau parodyti vaikams. Sugalvoju, o tuomet ateina mintis tą patį panaudoti savo kūryboje. Duodama jiems, gaunu pati. Be to, jeigu jiems pavyksta, man grįžta dar ir laimės jausmu. Apskritai, dabar toks metas, kai kitų lavinimui skiriu daugiau laiko negu savo parodoms. Matau tame prasmę. Svarbiausia nenustoti gyventi kūryboje.

„Dūmas, išgaunamas žvake, ant popieriaus palieka labai jautrų pėdsaką. Todėl ir prie jo atspaudo reikia liestis labai švelniai. Nuotraukoje – Teodoros Šteimantės (7 m.) paveikslas iš dūmų.
„Dūmas, išgaunamas žvake, ant popieriaus palieka labai jautrų pėdsaką. Todėl ir prie jo atspaudo reikia liestis labai švelniai. Nuotraukoje – Teodoros Šteimantės (7 m.) paveikslas iš dūmų.

– Koks tai gyvenimas?

– Jame nėra ribos: valandų ir durų, kurias uždarius staiga nebesi kūrėjas. Kartais net užmigti negali, nes dar truputį norisi apsvarstyti kokią nors naują idėją. Tačiau labiausiai mėgstu patį kūrybos džiaugsmą. Ir nesvarbu, kurioje savo kūrybos srityje.

Pernai neatsiejama mano kasdienybės dalimi tapo muzika – vaikštau į gitaros pamokas. Kad pasaulyje yra daugiau nuostabos nei nuobodulio, patiriu nuo mažens. Tačiau niekada nemaniau, kad mano pirkinių sąraše atsiras stovas. Ne gėlėms, o natoms. Nors šis daiktas yra labai apčiuopiamas, muzika – nesibaigiantis pažinimas. Nes tai ne tik garsas. Todėl nesitikiu kada nors išmokti visko, bet pažinimo procesą galima tęsti be galo. Nes nauja veikla ne tik palanki smegenims, bet mus džiugina ir plečia pasaulio suvokimo ribas.

Gilindamasi į įvairias meno šakas, pastebėjau, kad visų jų (tapybos, muzikos, teatro, poezijos) vertę nusako tas pats dalykas – kažkas, kas nėra apčiuopiama, bet jaučiama, jeigu yra. Kaip japonai pasakytų apie savo poeziją – tai, kas yra kažkur už žodžių. Vaikai tai turi. Jie nebijo kurti taip, kaip jaučia, kaip vedžioja ranka.

– O jeigu toji ranka prieš baltą popieriaus lapą ima ir sustingsta?

– Tapyba – mūsų vidaus atspindys. Iš to, kaip žmogus tapo, galima daug apie jį pasakyti. Pavyzdžiui, kiek jis laisvas. Stengiuosi išlaisvinti žmogaus tapybą, tada ji pamažu veiks ir patį žmogų. Tai – sąveikaujantys indai. O laisvė nutinka tada, kai pamiršti galvoti. Kai išjungi vidinį kritiką ir pasakai sau, kad gali klysti. Tai padaryti lengva vaikams ir sunku suaugusiesiems.

– Pabaigai, ar gera menininkui Šiauliuose?

– Na, kaip: užsitrauki užuolaidas ir būna gera (juokiasi).

Autorė: Deimantė Tamošiūnaitė (9 m.)
Autorė: Deimantė Tamošiūnaitė (9 m.)
Autorė: Beata Abalikštaitė (8 m.)
Autorė: Beata Abalikštaitė (8 m.)
Autorė: Vera Jasinskaja (suaugusi dalyvė)
Autorė: Vera Jasinskaja (suaugusi dalyvė)

logo,etaplius