Savaitės pradžia. Žingsniuoju link vieno didelio prekybos centro, esančio mano biuro pašonėje. Tikslai – du. Nusiimti grynųjų pinigų – tai viena. Antra – nusipirkti sau šio bei to ir, aišku, kolegėms. Na, o kaip kitaip – vos tik prasižioji, kad eini į prekybos centrą, pasipila užsakymų lavina. Vienai mineralinio, kitai – užpilamos barščių sriubytės, trečiai – salotų su vištiena, nes pabiručiams ir vyrui pietus sukrauna, o sau – nebespėja. O gal savo porciją iš vakaro sušlamštė? Ilgi vakarai, sakė, apetitas – žvėriškas, minėjo. Žodžiu, nepamenu tiksliai.

Na, atšnopuoju vidun. Prie bankomato – kokie septyni žmonės. Velniop, einu, nupirksiu, ko reikia, susimokėsiu kortele, o grynųjų nusiimsiu vėliau. Gal eilė per tą laiką sumažės?

Aha, norėtum. Susimokėjusios už visas gėrybes manęs prie bankomato laukia dvigubai didesnė gvardija nei kad toje vietoje palikau lūkuriuojančią prieš dešimtį minučių.

Na ką, laukiu ir aš. Priešais stovinti moteriškaitė pabrėžia, kad už jos, kas tolygu – prieš mane – laukianti dar viena. Tiesa, šiuo metu ši kažkur pasprukusi, bet tuoj pat sugrįš. Ai, koks gi jau skirtumas – ar tryliktai eilėje stovėti, ar keturioliktai.

Galvoju, kaip tą laiką pratempti. Skaičiuoju žmones. Aha, priekyje dvylika. Grįžta turėjusioji rezervuotą vietą. Jau – trylika. Va, ir uodega už manęs dar trimis papilnėjo. Chi chi, kažkas lauks ilgiau negu aš.

Reikia pakalbinti kaimynus. Kitaip nebus.

„Kodėl čia visi taip supuolę, gal žinote? – klausiu greta stovinčios moters. Metų – kokie septyniasdešimt penkeri.

Tik dabar pastebiu, kad eilė – tokia tanki, jog mudvi kone liečiamės pečiais.

Aišku, išlikau mandagi, neakcentavau, kad visi žmonės prie bankomato nusidriekusioje eilėje – pensinio amžiaus.

„Na, mergaite, pensijas įprastai perveda lapkričio 12 dieną. Kadangi šįkart tai buvo sekmadienis, pinigus gavome 13 dieną, pirmadienį. O viena diena vėliau jau yra daug“, – šypteli.

„Šit kaip. O ką, kortelėmis nesinaudojate, reikia grynųjų?“ – neatlyžtu. Va va, atsakė į vieną mano klausimą – dar dešimt pareina.

„Mokesčius, matyt, visi mokės. Šventas reikalas. Mokesčiai pirma. Maistas – tik po to“, – juokiasi.

Vaje, pagalvoju. Aš tai įprastai mokesčius moku kas du mėnesius. Kažkada pamiršau – natūraliai išgaravo iš galvos. Per darbus, per reikalus, reikaliukus ir reikalyčius visiškai pamiršau.

Ar visiems meniškos prigimties žmonėms tai – šitaip sudėtinga?

Bet nieko, mokesčiai taip greitai, kaip išgaravę, pargaravo atgal, kai buto šeimininkei atitinkamos instancijos skambtelėjo.

Mano pamąstymus ir šilčiausius linkėjimus minėtosioms instancijoms nutraukia ta pati pašnekovė.

„Aš tai tik už dujas grynaisiais moku. Terminale. Už visa kita – internetu, – pasidžiaugia. – Už dujas, matot, neleidžia internetu.“

„Patogu, kai iš namų kojos nė kelti nereikia, ar ne?“ – klausiu.

„Oi, mergaite, net labai. Pradžioje galvojau, kad per sena esu išmokti naudotis kompiuteriu – bet prieš gerą dešimtmetį išmokau. Sūnus porą sykių parodė ir pakako. Ir „Skype“ naudojuosi, ir „Viber“, ir naujienas paskaitau, ir „Lietuvos rytą“ internetu užsiprenumeruoju, laiškininkė atneša, į pašto dėžutę įmeta, – dar labiau džiaugiasi. – Telefone „WiFi“ pasigaunu. Jėga!“

„Tai gal dar ir „Facebook’ą“ turite?“ – su šypsena veide klausiu.

„Na jau ne. Ne mano amžiui, – juokiasi. – Bet turiu „odnaklasniki“ paskyrą.“

„Ką, su buvusiais klasės draugais taip bendraujate?“ – domiuosi. Negi visi septyniasdešimtmečiai socialiniuose tinkluose braido?

„Ne… Ne su klasės draugais… Matai… Prieš kelerius metus mane jaunystės meilė susirado. Iš Turkmėnistano. Kreipėsi jis į Nacionalinę paieškų tarnybą, tarnyba – į mane. Dvejus metus galvojau, ar apskritai verta duoti kokį nors atsakymą. Juk kas buvo, tas pražuvo. Kam save skaudinti. O juolab kad ir sutuoktinis šalia… Paieškų tarnybai nurodė, kad galiu jį rasti „odnaklasniki“… Galiausiai, susikūriau anketą ir jam parašiau. Pabendraujam ten, ir per „Viber’į“ susirašom.“

„Tai ko nesusitinkat? Tegu atskrenda į Lietuvą!“ – nebūčiau aš, jeigu neparaginčiau kito žmogaus kokiam nors beprotiškam nuotykiui.

„Nemanyk – jis norėjo ir nori. Jau ne kartą ir ne du prašėsi, – gūžteli pečiais. – O aš vis atstumiu. Taigi esu ištekėjusi moteris… Kita vertus… kam jaunystės meilę prisiminti, pamatyti, kam draskyti sau širdį? Geriau nereikia. Kas buvo prieš keturiasdešimt penkerius metus – tegu pražūva“, – kalba lyg ir kategoriškai, bet… balse to kategoriškumo vis mažiau ir mažiau.

„O tai susirašinėti su juo faktas, kad esate ištekėjusi, netrukdo? Kaip jūsų vyras reaguoja į tokį susirašinėjimo draugutį?“ – man kyla daugiau klausimų nei kad išgirstu atsakymų.

„O jis nežino. Dar nėkart nepagavo… Namuose yra „WiFi“, išeini į kitą kambarį, internetą pasigauni – ir ramu“, – juokiasi.

Vaje, prieky manęs stovinčiam žmogui bankomatas kaip tik lauk spjauna grynuosius. Mano eilė. Kol mudvi šnekučiavomės, laikas praskriejo žaibiškai. Ištirpo.

Nusišypsodama mosteliu ranka pašnekovei ir užleidžiu jai savo eilę.

Apsižvalgau. Moteriškės eilėje už mūsų lieka stovėti pastačiusios akis ir įtempusios ausis. Iki šiol neapsisprendžiu – smerkia jos ar pavydi?

Mano draugė padėkoja ir suskuba nusiimti grynųjų pinigų. Darkart atsisukus linkteli, nusišypso, žvilgteli meile gyvenimui degančiomis akimis ir nulekia apmokėti sąskaitą už dujas.

Jau dvi dienas mintys apie pašnekovę neapleidžia.

O kas čia žino… galbūt likimas ją su pirmąja meile vieną dieną dar suves draugėn?