Aleksandravo kaimo felčerė I. Stražinskaitė - Glinskienė yra ne tik žemaitiškai rašanti poetė, bet ir burianti kaimo žmones aktyviam gyvenimui. Asmeninio archyvo nuotr.

Kai šnekiesi su Irena Stražinskaite-Glinskiene iš Plungės rajono Aleksandravo kaimo, jauti: ko jau ko, bet žemaitiškumo šiai gražiai moteriai nestinga. Tą išduoda ne tik jos vaizdinga šnekta, bet labiausiai – meilė savam kraštui. „Nuo Minijos esu… Mano mama – tikra žemaitė iš Plungės, tėvelis – iš Aukštaitijos, nuo Radviliškio. Meilės kalba juodu lengvai susikalbėjo, o vaikai (trys dukros) nei šiokie, nei tokie – štai viena rašo eilėraščius. Ir dar žemaitiškai…“ – juokiasi Irena.

Žemaitiškumas

Apie mane bene geriausiai byloja šios kelios eilėraščio eilutės: „Aš ta, kuri savoj būties misterijoj ištikimai – lig kaulų smegenų – ganys akis dangaus galerijoj ir tyliai melsis, kai sunku… Prašau, palaiminkit šviesos troškimą ir meilės žodžiais padabinkit lūpas… Aš ta pati, kuri pasaulio grožį ima ir išdalina laukiantiems netrukus.

Tai vienas iš naujesnių eilėraščių. O pirmoji eilėraščių knygelė „Dievo karvytė“ (2017 m.) atspindi tą gležną, žmonių mylimą padarėlį, kuris gali nutūpti visur – pavyzdžiui, žmogui ant peties – ir klausytis jo minčių, ant gėlės – ir svaigintis jos kvapu, ant krūmo lapų – ir aprėpti tolių tolius… Knygelę išleidau normine lietuvių kalba, bet dukra Lina taip žavėjosi žemaitiškais eilėraščiais, kad sukurstė mane parašyti žemaitiškai knygą. Ilgokai atidėliojau šį sumanymą, vis dėlto prilipo – žodžiai tarsi patys sugulė. Nors dar nebuvo paskelbti Žemaitijos metai, – apie juos išgirdau, kai knyga „Žaltiūm Žemė“ jau buvo redaguojama. Na, pamaniau, gražus sutapimas… Poezija mane pagavo staiga, 2016 metų lapkritį ar gruodį, tuo tamsiuoju, pilnu ilgesio periodu, kai ėmiau ir sueiliavau savo mintis, ir tokį paprastą eilėraštį perskaičiau savo sūnui. Jis nustebo: „Mama, labai gražu, ar tu jį sukūrei?..“ Tai man buvo kaip įvertinimas. Eilėraščiai patys pasipylė, net po keturis per dieną, vos spėjau užrašyti. Po eilėraščiais pasirašinėju Eirenės pseudonimu – tai ta pati Irena, tik graikiškai (Taikos deivė). Graži vardo reikšmė – taika, ramybė.

Knygos viršelį su Žemaitijos mitologiniu simboliu – žalčiu – apipavidalino mano sūnus Emilis. Paukščiukas ant „Ž“ raidės simbolizuoja karūną, skiriamą ir žalčiui, ir Žemaitijai. Aš savo poeziją vadinu pozityviąja. Gal ir ne naujas terminas, bet taiklus. Nemėgstu eilėraščių, kuriuose daug negatyvių emocijų, kur kiekvieną eilutę skaitydamas vis prasmengi. Nemanau, kad niūrias mintis ar net tulžį išliejus ir paskleidus į aplinką, padaromas geras darbas. Poezijos paskirtis, mano galva, – harmonizuoti žmogų, suteikti viltį, atsvarą, o ne jį smukdyti. Ar kas susimąstė, kodėl žmonės neskaito poezijos? Vieni nesupranta, kiti bijo užsikrėsti negatyvu, treti neranda širdžiai mielų eilių.

Dukra Renata, lietuvių kalbos filologė, sykį pasiūlė: „Duok man kokį eilėraštį, ir aš išmėtysiu iš jo nereikalingus žodžius.“ Ji mane mokė rašyti taupiai. Sutikau su tuo, bet kartu ir paprieštaravau: „Betgi dabar nėra jausmo, šalta.“ Žinoma, aš atkreipiau dėmesį į Renatos pastabas, eiliuodama nuolat seku save ir dabar – neperkraunu posmų žodžiais, mokausi nedaugžodžiauti. Šios pamokos lėmė tai, kad kartais parašau ketureilių ar šešiaeilių posmų, kuriuos vadinu „trupintu pyragu“. Žodžių nedaug, o mintis gili. Manau, greitai išleisiu šių „trupinių“ knygelę. Mano poezijoje labai svarbus rimas ir ritmas bei energetinis užtaisas, pasiekiantis skaitytojo sielą. Tai lyg žaidimas: kiti sprendžia kryžiažodžius, o aš ieškau žodžių žaismės…

Poetė Irena su bendražyge bibliotekininke V. Pokvytiene  Vilniaus knygų mugėje pristato savo knygas. Asmeninio archyvo nuotr.

Poetė Irena su bendražyge bibliotekininke V. Pokvytiene Vilniaus knygų mugėje pristato savo knygas. Asmeninio archyvo nuotr.

Kartais pamąstau, kad galbūt ir mano vyras Irmantas šiek tiek „kaltas“, jog aš panirau į eilėraščius. Mat jis netikėtai pakeitė profesiją ir vietoje elektriko tapo vairuotoju-ekspeditoriumi. Aš jo nuolat laukiu, kartais net septynias, aštuonias savaites. Turiu kuo nors užsiimti, pagaliau, poezija ir yra ilgesio išraiška… Kai jis išvykęs, aš visa galva pasineriu į kūrybą, kuri harmonizuoja ir mane pačią, ir aplinką. Eilėraštis – tai daugelio energijų išraiška, balansas, jaučiuosi esanti pati savimi, atsiveria visi kanalai, priimu ir atiduodu tai, kas man yra duota. Tekstai rašosi lengvai, be jokio savęs spaudimo. Kartais net jaučiu, kaip mintys prašosi būti užrašytos. Nepriglaudei, neužrašei – ir jos jau nebe tavo.

Sodyba

Penkiolika metų gyvename Aleksandrave, Plungės rajone. Atvykus iš miesto, ši pravažiuojama gyvenvietė įspūdžio nepadarė, o dar – pavasario polaidis, apstu šiukšlių, bet širdis iškart prilipo prie nedidukės trobelės, kurią nusižiūrėjome. Ji ir buvo svarbiausias svertas, kvietęs pasilikti. Esu kaimo vaikas, iki septynerių metų gyvenau vienkiemyje, kur artimiausi kaimynai – už kelių kilometrų, o aplink vien žali miškai, pievos, pagrioviai, uogytės ir grybai, kuriuos galima paauginti, o nerauti, vos jie iškiša galveles…

Mano sodyba – tai ne tik namas, kuriuo reikia pasirūpinti, bet ir gėlės, daržas, pievelė (sūnaus „lažas“ vasaromis). Aš, padirbėjusi darže (turime ir nemažą šiltnamį), sugrįžtu fiziškai pavargusi. Pailsiu ieškodama minčių, žodžių, taip atgaunu vidinę harmoniją. Manęs klausia, kada aš ilsiuosi, ar gerai miegu naktį? Na, tikrai nežiūriu naktimis į mėnulį laukdama įkvėpimo, eilėraščiai gimsta lengvai ir greitai. Beje, daug skaitau psichologinės literatūros. Knyga man lyg migdomieji, skaitau vakarais, po darbų, kol… susilieja eilutės. Patinka gilintis į žmogaus sąmonę, pasąmonę. Rodos, nesu aiškiaregė, bet vidinė nuojauta pasiteisina. Štai šios nuojautos vedama atsidūriau Vilniaus knygų mugėje! Iš kiekvienos sutiktos asmenybės ką nors gero pasiimu. Būna ir taip, kad knygyne ieškau nežinia ko, vartau knygą po knygos irstaiga randu tą, dėl kurios čia atėjusi.

Vaikai

Su pirmuoju vyru užauginome keturis vaikus. Ir pati esu iš trijų seserų. Jauniausiam sūnui Emiliui greitai sukaks aštuoniolika, o vyriausiai dukrai Renatai – trisdešimt šešeri. Nevargau augindama vaikus. Patiko sūpuoti mažylius, jais rūpintis ir šitaip įprasminti motinystę. Vaikai greitai auga. Ateina viena diena, žiūrėk, ir nebetelpa tavo glėby – gali tik paglostyti. Dukra Eglė (33 m.) jau 13 metų gyvena Airijoje ir augina savo dukrelę Emą. Lina (23 m.) – mažoji iš mano dukrų – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto magistrantūros studentė.

Pagal profesiją esu akušerė, gal dėl tos pačios meilės mažiems vaikeliams ją pasirinkau, kas žino… Akušere dirbu Plungėje (seku nėštukių sveikatą), o kaime dirbu felčere. Išduosiu paslaptį: mūsų kaimo demografinė padėtis šiais metais turėtų pagerėti… Laimė, medicinos punktas veikia ir, kol bus žmonėms reikalingos medicininės paslaugos, jo neuždarys. Dirbu dieną, kartais ir naktį. Svarbu mylėti žmogų, tada pakyli ir eini padėti. Neramu? Bet man patinka, man svarbu būti arti žmogaus – prisėdu ant lovos krašto, paimu už rankos, nusišypsau ir sakau: „Na, ką čia dabar sugalvojai naktį sirgti?“ Ir žmogus atsipalaiduoja, juk aš sava, kaimynė, ima šypsotis… Mielai dirbsiu iki pat pensijos.

Po Vydūno komedijos piktoji gudrybė. Asmeninio archyvo nuotr.

Po Vydūno komedijos „Piktoji gudrybė.“ Asmeninio archyvo nuotr.

Praeitis

Būdama idealistė, šventai tikėjau, kad gyvensiu su vieninteliu vyru visą gyvenimą, juk gimė keturi vaikai… Gal per daug visa tai sureikšminau, nes gyvenimas ėmė ir pažėrė stiprių pamokų. Tiesiog vieną dieną man pritrūko savęs pačios, ir aš išėjau savęs ieškoti. Tiesa, dar mėginau gelbėti šviesiąją šeimos pusę, bridau atgal į tą pačią upę, bet ir vėl kamavo mintys: ką aš veikiu su šiuo žmogumi?.. Dabar kas vakarą savo buvusiam žmogui, vaikų tėvui, linkiu paties geriausio, nes be jo įtakos aš nebūčiau tuo, kuo esu šiandien. Radau savyje visokiausių pomėgių. Labai myliu gėles: sėju, daigstau, dauginu, puoselėju ir… išdovanoju. Rožės – mano mėgstamiausios. Auginu ir daliju, jei kam prireikia. Klausimas – ar kūryba mane surado, ar aš radau kūrybą – iki šiol atviras. Manęs dažnai klausia, iš kur imu laiko? Atsakau: turiu jo į valias, ne daugiau nei bet kuris. Tiesiog nežiūriu televizijos! Žinių pasiklausau važiuodama į darbą. Vaikus išmokiau savarankiškumo, padedu jiems tiek, kiek paprašo pagalbos, tikrai nešokinėju apie juos. Juk suaugo. Šiltas bendradarbiavimas, besąlygiška meilė, ar galima daugiau? Neužmirštu, kad save mylėti, – taip pat labai svarbu! Visada turiu laiko mėgstamiems užsiėmimams.

Atgaiva

Aleksandrave drauge su bibliotekininke Virginija Pokvytiene esame įkūrusios moterų klubą „Atgaiva“, kuriam šiemet, gegužės 21 dieną, sukaks dešimt metų. Ko labiausiai reikia kaimo moteriai? Svarbu – padovanoti jai kitokį laiko praleidimą, kad ji atitrūktų nuo buities, namų, rūpesčių, kad atėjusi į bendraminčių būrį galėtų pasisemti žinių paskaitėlėse, pasidalyti gerąja savo patirtimi, moteriškai išsikalbėti. Kartais mes draugiškai lankome koncertus, teatrus,muziejus ir įvairiausius renginius, kartais pačios ką nors skanaus pasigaminame, kartais pasikviečiame įdomių žmonių ar išvykstame į svečius. Pagaliau mėgstame ir pažaisti – sykį linksminomės vakarėlyje su skrybėlaitėmis, kitąkart – su pižamomis, o visai neseniai rašėme diktantą. Nepaprastą, žinoma, o žemaitišką… Jei kur toliau vykstame, pakviečiame ir vyrus prisijungti.. Jie mus nuveža, pagloboja, pavaišina. Smagiau visiems drauge.

Netgi teatrą turime, jam taip pat dešimt metų. Įkūrė veiklioji bibliotekininkė V.Pokvytienė su savo vyru Alfonsu Pokvyčiu (dabar jau a. a.), mat abu yra baigę režisūrą Rokiškyje.Taigi, teatras –tarsi gražiai išsipildžiusi šios šeimos (ir ne tik jos) svajonė. Vaidinimai vyksta kultūros namuose, kurių, laimė, nei nugriovė, nei privatizavo. Kitur kaimai merdi, o mes turime biblioteką, medicinos punktą, kultūros namus, o svarbiausia – šiltas patalpas, kurios prieš šešerius metus buvo puikiai atnaujintos… Kokių vaidinimų sukūrėme? Aišku, Žemaitės „Tris mylimas“, juk Šateikių seniūnijai priklausome, kur yra gražiai užlaikomas rašytojos Žemaitės dvarelis Bukantėje. Dar pastatėme poezijos spektaklį „Du gyvenimai“ pagal kraštiečio Aniceto Stonkaus (jau a. a.) to paties pavadinimo poemą, Vytautės Bladykaitės „Žentelius“, suvaidintus net 19 kartų… Beje, teatrui labai padeda kaimo krašto muziejus „Mėjga“ – skolina kaimišką atributiką. Muziejaus įkūrėja – ilgametė Aleksandravo mokyklos (deja, buvusios) direktorė Veronika Simutienė, o jai talkino kraštietis A.Stonkus.

Šią vasarą, liepos 14 dieną,mūsų seniūnijoje trinktelės žemaičių festivalis! Visus kviečiame, nepasididžiuokite.

Kaimas

Kai prieš 15 metų atvykau į kaimą, jis man nepatiko: be bažnyčios, be aiškaus centro… Bet visi kartu po truputį pradėjome krebždėti, ypač daug akivaizdžios naudos davė projektai. Jų dėka nemažai pinigų pritraukiame į kaimą: jį puošiame, šviečiame, kultūriname ir šitaip vienijame žmones.Kaimo bendruomenei „Vizijos“ šiemet sukanka 15 metų! Kaimas pamažėle keičiasi, atsiranda sutvarkytų viešųjų erdvių, gausu renginių, šviesėja bendruomenės narių nuotaikos, kai turima, kur ir kaip pasireikšti. Na, ne visada taip noriai visi subėga į renginius, kitąkart reikia paimti už rankos, patikinti, kad bus labai įdomu, gražu, ir, žiūrėk, neatsisako, ateina, o atėję džiaugiasi. Džiaugiuosi ir aš savo gyvenimu kaime, kartais net pasididžiuoju. Miesto draugės su pavydo gaidele aikčioja, kaip mes, aleksandraviškiai, gražiai ir įdomiai gyvename. Sutinku. Tikrojo nuoširdumo kaimo žmonėse dar daug likę…