LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Sunku įsivaizduoti, kodėl, bet kalbėdami apie raštijos pradininkus Lietuvoje, mes neminime legendinės, su Lietuva glaudžiai susijusios asmenybės – grafienės Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufje (de Choisell Gouffier), pirmosios moters rašytojos istorinėje Lietuvoje, parašiusios net 12 istorinių romanų prancūzų kalba, artimai bendravusios su didžiaisiais to meto grandais – Aleksandru Diuma, Alfredu de Miuse, Prosperu Merime.
Ketindama supažindinti skaitytojus su šia neeiline asmenybe, prisiminiau aktorę Virginiją Kochanskytę, kuri praėjusiais metais žiūrovams pateikė kamerinį muzikinį spektaklį „Sofijos Tyzenhauzaitės jausmų atspindžiai“. Kas geriau už aktorę, kruopščiai rinkusią medžiagą apie rašytoją, perskaičiusią viską, kas yra išversta į lietuvių kalbą, scenoje giliai įsijautusią į vaidmenį, gali paskleisti žinią apie šią moterį.
Jaudinanti meilė
Bene pagrindinis tramplinas, nuo kurio atsispiria kūrėjas, yra kūrinio forma. Aktorė pasirinko XIX a. aukštuomenės meno saloną, kuriame būdavo ne tik dainuojama, šokama, vaidinama, bet ir politikuojama, filosofuojama, prisipažįstama mylint. Muzikinei dramaturgijos daliai sukurti V.Kochanskytė pasikvietė Kauno valstybinio muzikinio teatro solistus Kristiną Siurbytę, Andrių Apšegą ir pianistę Beatą Vingraitę.
Su aktore pirmiausia palietėme subtilią temą: ar ne keista, kad visais laikais prie žinomesnių moterų būdavo šliejami žymūs to laikmečio vyrai, tarsi viena moteris lauke – ne karys, tarsi garsus vyras būtinas moters vertei pakelti. Taip šalia Sofijos atsirado caras Aleksandras I ir Napoleonas I. O juk Sofija didi savaime, ji – puiki istorinių romanų autorė.
„Žinoma, jaudino legenda apie Sofijos ir Aleksandro I romantiškus santykius, kuriuos atskleidė rašytoja Gina Viliūnė romane „Imperatoriaus meilužė“. O tų santykių interpretacijų yra įvairiausių. Kurią rinktis? Nusprendžiau pasitikėti pačios Sofijos jausmų liudijimu knygoje „Reminiscencijos“: „Ar dėkingumas gali virsti aistra? Taip, jei jauti dėkingumą žmogui, kuris ištisus dvylika metų su tavimi elgėsi kilniai, gražiai. Tada, kaip sakė jis – tas gerasis mano angelas (Aleksandras I) – nei laikas, nei išsiskyrimas nieko nepakeičia.“ Ir toliau: „Laiminga ta moteris, kuri gyvenime nekūrė nerealių laimės planų. Bet laiminga ir ta, kurią Aukščiausiojo išmintis išmokė dar žemėje visa širdimi mylėti būsimą bendrą gyvenimą danguje.“ Kodėl mes, ilgėdamiesi taurių meilės jausmų širdyje, juos nuneigiame realiame gyvenime? O kur artimų sielų bendrystė, kur nuo Antikos laikų daugybės kūrėjų aprašytas platoniškas meilės ryšys?
S.Tyzenhauzaite – talentinga, išsilavinusia, gražia moterimi – ir tauriais jos santykiais su žmonėmis žavėjosi daugelis amžininkų. Legendą sukūrė ne vien grožis, bet ir drąsus jos poelgis – nenuslėpti savo pagarbos žmogui. Nors tai jai ir jos šeimai galėjo skaudžiai baigtis. Kol rašytojos kūryba nebus išversta į lietuvių kalbą, tol turėsime „skūpias“ enciklopedines žinias ir legendas. Vis dėlto, kurdama sceninį pasakojimą, S.Tyzenhauzaitę pirmiausia siejau su literatūra. Sofijai, būnant amžininke tų laikų, kai nepriklausomai Lietuvos valstybei pamatus klojo daugelis kilmingų šeimų, buvo svarbu atspindėti istoriją per literatūrą. O juk viena tokių LDK didikų šeimų buvo ir jos tėvai – grafai Tyzenhauzai.“
Spektaklis sukėlė euforiją
Pirmiausia aktorė rėmėsi Sofijos knyga „Reminiscencijos“. Nors pati rašytoja įvardija, kad tai prisiminimų knyga apie imperatorių Aleksandrą I ir imperatorių Napoleoną I, knyga liudija ir jos pačios gyvenimą, juolab kad antrasis variantas parašytas gyvenimo saulėlydyje.
„Romano „Reminiscencijos“ ištraukų ir kompozitorių P.Čaikovskio, P.Bulkachovo, A.Rybkino, F.Leharo, I.Kalmano, F.Šopeno muzikos dėlionė susipynė į vientisą dramaturginį audinį, atspindintį Sofijos jausmus, jos gyvenimo kelionę, – aiškina V.Kochanskytė. – Scenoje išgyvenama jausmų istorija, puošnūs XIX a. kostiumai, muzika, įtaigi aktorių vaidyba palengva įtraukia kiekvieną, spektaklis atgaivina dvarų kultūros tradicijas, nukelia į romantiškąją epochą, kuomet Vilniaus meno salonuose dainavo garsioji Kristina Gerhardi, o grafaitė S.Tyzenhauzaitė savo slapčiausius jausmus išliedavo rašomų knygų puslapiuose. Po spektaklio premjeros Rokiškyje, S.Tyzenhauzaitės vardo rašytojų sambūryje, žiūrovų emocijos liejosi per kraštus plojimais, ašaromis, susižavėjimo šūksniais. Rašytoja G.Viliūnė pripažino: „Jūsų teatrinė interpretacija tiksliai ir jautriai atspindi talentingą Sofijos asmenybę ir jos gyvenimo kelionę.“ Daugybe renginių pagerbėme iškilios menininkės 230-ąsias metines Lietuvoje.“
Auklėjo aristokratę
Ką ir kiek mes šiandien žinome apie grafaitės kilmę – tėvus, gimines, jos išsilavinimą, svajones – visa tai jau nėra absoliuti mįslė. Sofija gimė 1790 m. netoli Lydos, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Jos tėvas buvo Ignotas Tyzenhauzas, Rokiškio dvaro savininkas, o motina – Marija iš Pšezdzeckių giminės. Nepalankiai susiklosčius šeimyninėms aplinkybėms, Sofija augo Kairėnų dvare netoli Vilniaus, grafų Konstancijos ir Juozapo Morikonių šeimoje, kurioje buvo kalbama prancūziškai.
„Šioje šeimoje mergina ne tik išmoko kalbėti, rašyti prancūziškai, bet ir gavo aristokratišką išsiauklėjimą, – pasakoja aktorė. – Ji puikiai piešė, muzikavo, vaidino, rašė, jodinėjo žirgais, buvo svajoklė. Sofija rašo: „Kai man kildavo neįprastų minčių, mama sakydavo: „Sofija vis dar savo mėnulio karalystėje.“ O juk kūryba ir yra tarsi sapnas atviromis akimis. Sofija pradėjo rašyti būdama 16 metų. Įdomu, jog vienas pirmųjų jos talentą palankiai įvertino imperatorius Napoleonas Bonapartas, kuriam Sofijos apsakymą „Vanda ir Ritigeris“ parodė jo sekretorius, žavėjęsis jaunąja grafaite. Sofijos jaunystėje Abiejų Tautų Respublikos situacija klostėsi itin tragiškai, tad jai, kaip ir kitiems aristokratų jaunuoliams, rūpėjo tėvynės ateitis, jos nepriklausomybė nuo didžiųjų imperijų. Gal todėl Sofijos kūryboje apstu Europos ir Lietuvos istoriją kūrusių asmenybių. Ji žavėjosi Žana d’Ark, jos žygdarbiu pasekusia Emilija Pliateryte ir kitais jaunuoliais, paaukojusiais gyvybes už tėvynės laisvę.“
Deimantinė monograma
Knygoje „Reminiscencijos“ persipina rusiškasis ir prancūziškasis jaunos rašytojos gyvenimo etapai, čia ir legenda tapusi istorija apie Aleksandro I Sofijai padovanotą puošmeną. Tuometės Abiejų Tautų Respublikos likimas priklausė nuo Europos galingųjų. Vieni tikėjosi išsigelbėjimo susivieniję su prancūzais, kiti – su rusais, treti buvo už diplomatišką laviravimą. S.Tyzenhauzaitės tėvas vylėsi nepriklausomos valstybės atkūrimo sąjungoje su prancūzais. Deja, karo įvykiai svarstykles persvėrė Rusijos imperijos naudai. Dar 1812 metų pavasarį Napoleonas pergalingai žygiavo per Vilnių Rusijos gilumon.
„Vos atvykęs Napoleonas surengė priėmimą Vilniaus diduomenei, – pasakoja aktorė. – Jaunoji grafaitė Sofija, prieš keletą savaičių imperatoriaus Aleksandro I apdovanota Rusijos imperatorienių garbės freilinos ženklu – deimantine monograma, tėvui pareiškė, kad į pokylį nevyks. Tėvui prieštaraujant, ji sutinka vykti, bet tik prisisegusi freilinos monogramą. Sofija taip aiškina įvykį: „Pagalvojau, kad būsiu bailė, jei paniekinsiu imperatoriaus Aleksandro I pagarbaus dėmesio ženklą.“ Napoleonui šis Sofijos poelgis padaro neužmirštamą įspūdį – pasakojama, kad traukdamasis iš Rusijos per Vilnių jis yra pasakęs: „Ką aš malonaus pajutau tame žygyje į Rusiją, tai pažintis su Sofija.“ Žinia apie Sofijos drąsą pasklido ne tik Vilniuje, bet ir Europoje. O už kelių mėnesių sutriuškinta prancūzų armija vėl plūdo Vilniaus gatvėmis, tik dabar Prancūzijos kryptimi. Vos atvykęs į Vilnių, Aleksandras I aplankė Sofiją, prisipažino esąs sujaudintas jos poelgio ir paragino jos tėvą ir brolius grįžti namo. Jis negalintis pykti ant lietuvių už tai, kad jie nori išsaugoti savo tautybę. Taip Sofijos drąsa išgelbėjo gyvybę bei šeimos turtus jos tėvui ir broliams.“
Sustygavo savo gyvenimą
Galime būti dėkingi likimui, kad Sofija savo vyru pasirinko Oktavijų de Šuazel-Gufje, Platelių dvaro valdytoją, juk taip ji atsidūrė Žemaitijoje.
„Iš Aleksandro I sulaukusi paraginimo susikurti tokį gyvenimą, kokio ji yra nusipelniusi, Sofija suvokė, kad jos rožinei svajonei gyventi sąjungoje su širdžiai artimu žmogumi nelemta išsipildyti, – pasakoja aktorė. – Ji pasirinko galimybę gyventi ir kurti Paryžiuje. Sofija ištekėjo už prancūzų aristokrato, apsigyveno Plateliuose. Dalį laiko rašytoja praleisdavo Paryžiuje, bet ir Žemaitiją labai mylėjo – tai liudija prisiminimai. Platelių gyventojai gerbė grafienę Sofiją, net kaimą netoli Platelių pavadino jos sūnaus Aleksandro vardu – Aleksandravas.
S.Tyzenhauzaitės dukterėčia Gabrielė Giunterytė Puzinienė savo knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ rašo, kad Sofijos ir Oktavijaus gyvenimą sustygavo būtent Sofija. Ji energingai sugrąžino vyrui Prancūzijos didiko titulus, sutvarkė jo tėvoniją Eternay dvare. Oktavijus sugrįžo gyventi ir dirbti į Paryžių karališkajame dvare. Sofija, sutvarkiusi ūkio reikalus, pasinėrė į kūrybą. Po vestuvių jie gan greitai susilaukė vienintelio sūnaus, kurį Sofija pavadino Aleksandro vardu. Nesibaimindama, ką pagalvos kiti, paprašė imperatoriaus Aleksandro I tapti sūnaus krikštatėviu. Oktavijus pritarė, imperatorius mielai sutiko.“
Akcentavo poelgių kilnumą
Įdomu, ar rašydama apie istorines asmenybes, Sofija palankesnė – lenkams ar lietuviams? „Sofija iš Paryžiaus, trumpam stabtelėdama savo sesers Aleksandros Giunterienės dvare netoli Vilniaus, skubėdavo į, jos žodžiais tariant, šventą žemaičių žemę, – tikina V.Kochanskytė. – Spėjama, kad ji mokėjo žemaitiškai – knygose fotografiškai aprašytas žemaičių gyvenimas, tradicijos, papročiai, net valgiai. Taip išsamiai aprašyti galėjo žmogus, mokantis vietinių valstiečių kalbą. Iš kelių knygų, išverstų į lietuvių kalbą („Reminiscencijos“, „Halina Oginskytė arba švedai Lenkijoje“, „Barbora Radvilaitė“), galima pasakyti, kad asmenybėse ji akcentavo dvasingumą, poelgių kilnumą, santykių taurumą, meilės tyrumą, tiesos liudijimą darbais, laisvės siekimą veiksmais. Sofija rašo lengvai, siužetas įtraukia – seki personažų meilės vingius ir tuo pačiu perskaitai valstybės istoriją, perpranti žmonių mąstyseną.
Tai, kad Sofija save laikė lietuve, randame jos pačios atviravimą „Reminiscencijose“: „Varšuvoje, po imperatoriaus Aleksandro I karūnavimo Lenkijos karaliumi, <…> per vieną pokylį, šokant polonezą, Aleksandro I paklausiau, ar jis patenkintas rytiniu paradu. Jis atsakė, kad taip, ir paklausė: „O jūs jautėte malonumą?“ Sofija atsakė: „Sir, kaip lenkė būčiau jautusi malonumą, bet kaip lietuvė – pajutau širdgėlą ir pavydą.“
