Draugė susilaužė ranką, tačiau nė nemanė liūdėti. Svarbiausia – galva sveika. Jei kas nors autobuse užlipa ant kojos, ji nusišypso ir paklausia, ar patogu stovėti. Kaip jūs reaguotumėte? Išplūstumėte likimą, imtumėte bartis, nes... esate pesimistė. Jei taip, laikas keistis.

Puspilnė ar pustuštė stiklinė?

Ar optimizmo galima išmokti? Kiek galvų, tiek nuomonių. Vienos laukiame žiemos, nes mėgstame paslidinėti, pasimėtyti sniego gniūžtėmis; kitoms šis metas asocijuojasi su tamsa, šalčiu, sloga, gripu ir didžiulėmis sąskaitomis už buto šildymą. Tai galima palyginti su klasikiniu pavyzdžiu, kai prašoma įvardyti iki pusės pripildytą stiklinę: optimistai pasakys, kad ji pusiau pilna, o pesimistai – kad pusiau tuščia. Kurie iš jų teisūs?..

Optimistai daugiau pasiekia

Nėra vienos nuomonės, kuriems žmonėms lengviau gyventi – pasitikintiems savimi, likimu ir džiaugsmingai žvelgiantiems į gyvenimą ar linkusiems viską vertinti blogai.

Štai Martinas Seligmanas, pozityviosios psichologijos krypties pradininkas, priėjo išvadą, kad būti optimistais – geriau. Pozityviai mąstantys žmonės ne tik daugiau pasiekia (optimizmas suteikia jėgų, pasitikėjimo), bet ir yra atsparesni infekcijoms bei lėtinėms ligoms, greičiau sveiksta. Viename mokslininko tyrime (jis daug metų tiria vaikus, sportininkus, politikus, verslininkus, organizacijų darbuotojus) dalyvavo 96 vyrai, kuriuos buvo ištikęs infarktas. Psichologas juos ištyrė pagal savo metodą ir suskirstė į optimistus bei pesimistus. Per 8 metus mirė beveik visi širdies liga sirgę pesimistai (išskyrus vieną), o beveik visi optimistai išgyveno.

Kitame jo tyrime buvo bandoma išsiaiškinti, kaip skirtingi žmonės reaguoja į nesėkmes, kurių pasitaiko kasdieniame gyvenime (sumažino atlyginimą, sudužo lango stiklas, prisvilo valgis ir pan.). Pesimistai visada ieškodavo ir rasdavo priežasčių savyje: draugė neskambina, nes esu neįdomi pašnekovė; nelaimėjau konkurso, nes neturiu pakankamai žinių; pargriuvau užsižioplinusi... Optimistai tiesiog pripažindavo, kad jiems, deja, nepasisekė ir, užuot menkinę save, numodavo ranka: būna ir tokių dienų, kitąkart pasiseks.

Paaiškėjo, kad dauguma optimistų buvo sveiki ir gyvybingi (tie, kurie sirgo sunkia liga, netrukus pakilo iš lovos), o nemažai pesimistų sirgo depresija ir vėžiu. Blogiausia, kad jie neturėjo jėgų ir noro kovoti su sunkiomis ligomis, pirma laiko nuleisdavo rankas...

M.Seligmano nuomone, gebėjimas jaustis laimingam labiausiai priklauso nuo mąstymo pozityvumo – sugebėjimo aiškinti įvykius, reiškinius kaip besąlygiškai turinčius prasmės, naudos.Taip pat nuo įsitikinimo, kad gyvenimas yra dovana, o sunkumai – iššūkis ir net sudėtingos istorijos galų gale baigiasi laimingai.

Blokuokime blogas mintis

Tikinama, kad mintys tampa kūnu: jeigu manote, kad loterijos bilietas nieko nelaimės, taip ir bus. Arba, tarkime, ryte išlipate iš lovos ne ta koja ir nutariate, kad tai ženklas, jog laukia virtinė nelaimių. Taip ir nutinka – persekioja mažos ar didelės nesėkmės: išberiate ant žemės kruopas, sugenda virdulys, paskambina dukros auklėtoja, vonioje atsukusi čiaupą prisimenate, kad šiandien nebus karšto vandens. Paniurusi ir beveik nenusipraususi išdumiate į darbą. Bet... pavėluojate į autobusą, o pro šalį pralekianti mašina aptaško jus nešvariais vandens purslais. Grįžtate namo persirengti, todėl darbe pasirodote kone per pietus ir gaunate pylos nuo viršininko. Susitvenkusį pyktį išliejate ant kolegės. Arba sutuoktinio – paskambinate ir aprėkiate, kad pamiršo sumokėti už butą, nenupirko maisto ir pan. O juk galėjo būti ir kitaip, tiesiog reikėjo pažvelgti į situaciją optimistiškai ir neduoti valios blogoms mintims.

Žinoma, nereikėtų manyti, kad optimistai skraido ant rožinio debesėlio ir šypsosi net tuomet, kai, rodos, visas pasaulis atsisuka prieš juos. Tiesiog jie nenustoja tikėti savimi ir savo galimybėmis. Didžiausi optimistai gali būti patyrę gerokai daugiau skaudžių išgyvenimų už didžiausius pesimistus, tačiau pagrindinis juos skiriantis bruožas – santykis su savimi.

Pesimistai su savimi elgiasi blogai, tarsi labai žiaurūs ir kritiški žmonės. Sako sau: tu kvailas, nevykėlis, tau niekas nesiseka... Toks pat jų požiūris ir į kitus, gyvenimą, ateitį. Optimistai savo atžvilgiu elgiasi gerai, tarsi mylintys, gerbiantys, palaikantys tėvai su vaiku. Jie sako sau: tu šaunuolis, bandyk dar kartą, esi vertas geriausio. Jie savęs nesmerkia už klaidas, nežemina, neironizuoja. Toks pat jų požiūris ir į kitus.

Nepamirškite, kad kartais reikia... ir paliūdėti. Pozityviosios psichologijos šalininkai sako, kad tikrai nereikia mesti iš galvos liūdnų minčių. Jeigu liūdna ir norisi verkti – taip ir padarykite. Tačiau tokia būsena neturi užtrukti – optimistai ilgai neliūdi.

Nusiimkite juodus akinius

Ar vis dar skundžiatės gyvenimu? Jaučiatės nelaiminga, neprotinga, nepatraukli, neverta meilės, dėmesio? Pasak psichologų, daug kas priklauso nuo to, kokiuose namuose augote: ar juose buvo šilta ir gera, ar dvelkė šalčiu, buvo daug kuo abejojama, skiepijamas nepasitikėjimas savim, girdima daug kritikos. Ne veltui sakoma, kad vienuose namuose vaikui sparnai užauginami, kituose, deja, pakerpami (ne tau dangus, aukso pilys, žvaigždės dausose). Suaugusiam žmogui pačiam laikas spręsti, kaip gyventi. Būtina atsikratyti negatyvių minčių, pamilti save tokią, kokia esate.

Penki psichologų patarimai

• Kai kolega, viršininkas ar patrauklus vyras pasako komplimentą, nusukate akis, susigėstate ir tyliai pasiteisinate: „Tikras stebuklas, kad pavyko, bet tai ne mano nuopelnas, kolegė daug padėjo...“ Arba sakote : „na, gal jūs gražių moterų nematėte... Suknelę pirkau iš draugės, jai, turbūt, daug metų...“ Sulaukėte pagyrimo? Vadinasi, esate jo verta, todėl geriau nekankinkite savęs mintimis: giria, nes nori įsiteikti, paprašyti paslaugos, o gal iškrėtė kokią šunybę... Tiesiog gražiai nusišypsokite, padėkokite ir liaukitės įtarinėti, kad žmogus mano, jog yra atvirkščiai; esate negraži, netalentinga, neprotinga, neturite skonio...
• Pati spręskite, kas gražu, o kas ne, prisiimkite atsakomybę už savo gyvenimą. Jeigu kas nors paklaus nuomonės, drąsiai sakykite tai, ką manote, nesislėpkite už kitų žmonių nugarų. Pvz., kaimynė priekaištavo, kad laiptinėje per daug gėlių; vyras įtikinėjo, kad būtent tokia šukuosena man tinka... Netylėkite, jei kas nors piktybiškai mins ant skaudamos vietos. Savikritiškumas – gerbtina savybė, bet jei ji perauga į savęs niekinimą, blogai.
• Išmokite džiaugtis smulkmenomis. Kolega padovanojo gėlę? Pasidžiaukite, užuot burbėjusi, kad tikriausiai koks nors klientas atnešė, o jis neturi vazos... Geriau manykite, kad žmogus norėjo praskaidrinti nuotaiką, parodyti, jog patinkate.
• Prisiminkite laimingus gyvenimo epizodus ir tokius, kuriuos geriau būtų pamiršti. Pasvarstykite, kodėl jums pasisekė arba kodėl nepavyko. Gavote darbą, nes atsidūrėte tinkamu metu tinkamoje vietoje? Jūsų neįvertino, nes buvote ne tokia graži ir protinga kaip kitos konkurentės? Geriau paieškokite kitų priežasčių, tikrai nereikia savęs nuvertinti. O jei esate tikra, kad kitos moterys už jus pranašesnės, pirmiausia atidžiau pažvelkite į veidrodį – suprasite, kad niekuo nesiskiriate nuo kitų. O jei skiriatės, pasistenkite išmintingai tai paslėpti.
• Nelaukite, kol kiti jumis pasirūpins, pati imkitės iniciatyvos. Kuo daugiau malonių akimirkų patirsite, tuo greičiau priprasite prie minties, kad taip ir turi būti. Stenkitės prisiminti tik dienos sėkmes ir pamirškite nesklandumus. Tegu tampa įpročiu kas vakarą keletą minučių stengtis prisiminti visus gerus darbus, kuriuos per dieną nuveikėte, ir už tai save pagirti.

Parengė Virginija Barštytė