LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
2020-ieji pažymėti pasaulinės pandemijos, įkalinusios pasaulį karantine, ženklu. Žengdami per metų slenkstį visada tikimės, kad tai, kas sena ir bloga nusineš besibaigiantys metai, o Naujieji atneš lauktas permainas. Ar 2021-ieji grąžins mums išsiilgtą įprastą gyvenimo ritmą? „Pandemija baigsis, kai 60–70 proc. gyventojų įgys imunitetą koronavirusui – t. y. arba persirgs, arba bus paskiepyti vakcina. O kol kas turime stiprinti įgimtą imunitetą“, –stovėdamas ant metų slenksčio teigia gydytojas infektologas, habil. biomedicinos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto afilijuotasis profesorius Arvydas Ambrozaitis, pasidalinęs ir asmenine patirtimi, kaip išsaugoti gerą sveikatą bei stiprinti imunitetą.
Kokie jums buvo 2020-ieji metai?
Metai buvo sėkmingi, nežiūrint pandemijos. Pirmiausia todėl, kad nesusirgome COVID-19. Juk mano žmona Jūratė Ambrozaitienė, gydytoja oftalmologė, dirba VU ligoninės Santaros klinikų Akių ligų centre.
Šiemet mano gyvenime įvyko esminių permainų: baigiau savo darbinę ir pedagoginę veiklą abiejose darbovietėse: VU ligoninės Santaros klinikų infekcinių ligų centre kaip gydytojas ir Vilniaus universiteto medicinos fakulteto Infekcinių ligų ir dermatovenerologijos klinikoje kaip dėstytojas. Dabar esu pensininkas, tačiau aktyviai tęsiu edukacinę, švietėjišką veiklą, dalinu interviu žiniasklaidai. Juk daug metų, net 43-ejus, dirbau infekcinių ligų gydytoju ligoninėje.
Kokius pasiekimus laikote svarbiausiais savo karjeroje?
1993 m. bendradarbiaudamas su JAV Viskonsino universiteto mokslininkais organizavau pirmąjį Lietuvoje naujos gripo vakcinos klinikinį tyrimą.Man teko dalyvauti 27-iuose naujų eksperimentinių vakcinų ir antivirusinių vaistų klinikiniuose tyrimuose su užsienio partneriais.
1992 m. Respublikiniame kraujo centre man vadovaujant buvo išaiškintas hepatito C viruso (HCV) infekcijos protrūkis tarp Vilniaus kraujo plazmos donorų.
1993 m.mano pastangų dėka į klinikinę praktiką buvo įdiegta HCV infekcijos laboratorinė diagnostika ir pirmą kartą Lietuvoje nustatyta ūminių virusinių hepatitų etiologijos struktūra.
1992–1993 m. Vilniaus universitetinėje infekcinėje ligoninėje mano iniciatyva pradėtas lėtinio hepatito B ir C gydymas Lietuvoje pagamintais alfa 2 – rekombinantinio interferono preparatais.
Neseniai mane pasiekė maloni žinia iš Vilniaus universiteto – Senato komisija suteikė Vilniaus universiteto afilijuotojo profesoriaus vardą už išskirtinį indėlį į Universiteto mokslo ir studijų plėtrą. Šis garbingas statusas reiškia, kad aš ir toliau lieku Vilniaus universiteto darbuotoju, galiu nemokamai naudotis Universiteto bibliotekos ir informacinėmis paslaugomis bei kita universiteto infrastruktūra (darbo kabinetu, el. pašto adresu ir kt.).
Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas tapus pensininku?
Šiam gyvenimo tarpsniui reiktų ruoštis iš anksto. Svarbu, kad pensininkai turėtų kitą širdžiai mielą užsiėmimą. Dažnai išėjusieji į pensiją pirmus kelis mėnesius jaučia euforiją, kad nereikia anksti keltis ir skubėti į darbą. Bet vėliau toji laisvė apkarsta, žmonės pasijunta tarsi vakuume – jiems pradeda trūkti veiklos, socialinio bendravimo, pasijunta nereikalingi. Tai pats skaudžiausias dalykas senyvame amžiuje –taip žmogui prasideda depresija, apninka ligos ir žmonės greičiau sensta.
O aš ruošiausi išėjimui į pensiją. Prieš keletą metų pradėjau paralelinę veiklą šalia darbinės: tapau nepriklausomu verslo partneriu vienoje žinomiausių Skandinavijos įmonių sveikatingumo srityje. Ši veikla man davė visokeriopos naudos. Skaitau paskaitas apie tai, kaip sveikai gyventi, kaip stiprinti imunitetą, kokius produktus vartoti. Ir aš pats tuos produktus vartoju.
Kaip jūs pats stiprinate imunitetą?
Žmogus turi įgimtą ir įgytą imunitetą. Įgytas atsiranda pasiskiepijus nuo kokios nors ligos arba persirgus ta liga. Tai pasakytina ir apie COVID-19: galima ja persirgti, o tai nėra pati geriausia išeitis, arba pasiskiepyti vakcina. O skiepų poveikį pajusime tik kitais metais, tad dabar reikia rūpintis įgimta imunine sistema. Nuo mūsų imuniteto stiprumo priklauso, ar pakliūsime į tuos 80 proc. žmonių, kurie serga lengva COVID-19 forma: kuriems nereikia deguonies terapijos, tad jie gali sveikti namuose. Ar būsime tarp tų 20 proc., kurie serga sunkiai, kuriems atsiranda dusulys, kurie patenka į ligoninę, jiems būtina deguonies terapija ar plaučių ventiliacija, ar net prijungiami dirbtiniai plaučiai.
Su amžiumi mūsų įgimta imuninė sistema silpsta, ypač jei žmogus serga lėtinėmis ligomis: diabetu, širdies, kraujagyslių, onkologinėmis ligomis.
Yra biologiškai aktyvių medžiagų, kurios suaktyvina mūsų įgimtoje imuninėje sistemoje dalyvaujančias kraujo ląsteles: neutrofilus ir makrofagus, kurie kovoja su virusais, bakterijomis ir vėžinėmis ląstelėmis. Viena tokių medžiagų – tai iš kepimo mielių išskirtas polisacharidas betagliukanas. Jo yra ir nefiltruotame naminiame aluje, šitakių grybuose, bet pats efektingiausias yra kepimo mielių betagliukanas. Dar prieš 50 metų mielių betagliukanas būdavo natūrali maisto dalis, tad mes jo gaudavome su maistu. O dabartiniame perdirbtame maiste betagliukano beveik nėra. Todėl aš jį kasdien vartoju kaip maisto papildą – tai mielių ląstelės Sacharomycescereviciae.
Įrodyta, kad visuose amžiaus tarpsniuose būtina vartoti produktų, mažinančių lėtinį sisteminį organizmo uždegimą, nuo kurio kenčia net 95 proc. Europos ir JAV gyventojų. Ilgalaikis lėtinis uždegimas sukelia įvairias lėtines degeneracines ligas – aterosklerozę, širdies kraujagyslių ligas, cukrinį diabetą, onkologines ligas, demenciją, Alzheimerio ligą ir kt. Lėtinį uždegimą sukelia pramoniniu būdu apdorotas, itin perdirbtas, „greitas“ maistas, pusfabrikačiai, kuriuose daug iš dalies hidrintų riebalų arba transriebalų. Valgydami termiškai apdorotą maistą gauname daug kalorijų, bet negauname fitonutrientų– medžiagų, maitinančių mūsų organizmo ląsteles, įskaitant ir imunines. Yratoks terminas – B tipo badavimas, kai su maistu gauname pakankamai kalorijų, jaučiamės sotūs, o mūsų ląstelės negauna funkcionavimui reikalingų medžiagų – jos badauja. Tokiu atveju fitonutrientų turime gauti vartodami tinkamą maistą arba maisto papildus, kurie sureguliuoja medžiagų apykaitą bei slopina lėtinį uždegimą. Efektyviausiai lėtinį uždegimą slopina preparatai iš Omega-3 ir polifenolių – antioksidantų mišinio. Svarbu vartoti ir daug polifenolių turinčio maisto: tai žalioji arbata, brokoliai, tyras alyvuogių aliejus, įvairios miško uogos, natūraliai užauginti vaisiai ir daržovės, jūrinės žuvys: silkė, skumbrė, ne fermose užaugintos lašišos ir kt. Įgimtą imunitetą silpnina irilgalaikis stresas, kurio turėtume vengti.
Esate medikų dinastijos palikuonis – jūsų tėvas ir mama buvo gydytojai.Ar mediko profesiją rinkotės tėvų pavyzdžiu?
Augau gydytojų šeimoje: mama buvo gydytoja pediatrė, tėvas rentgenologas. Šeimoje pokalbiai neišvengiamai sukosi apie mediciną. Turėjau polinkį kalboms, ypač anglų, todėl teko rinktis – nugalėjo mediko profesija. Ir neapsirikau. Medicinos studijos yra sunkios, bet man sekėsi mokytis.Per skirstymą buvau šeštas pagal pažangumą tarp daugiau nei 100 kurso draugų.
Jūsų tėvas Kazys Ambrozaitis, habil. biomedicinos mokslų daktaras, gydytojas rentgenologas išgyveno 105 metus, buvo Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademijos viceprezidentas, vėliau ir prezidentas. Kokios buvo jo nuostatos?
PSO teigia, kad mūsų sveikata ir ilgas amžius tik 10 proc. priklauso nuo medicinos pagalbos, nuo vaistų. 50 proc. lemia mūsų gyvenimo būdas, mityba,dar 20 proc. sudaro iš tėvų, senelių paveldėti genai.
Mano tėvo ilgą amžių, manau, lėmė jo geri genai. Jis nesilaikė mitybos rekomendacijų, mėgo ir riebiai pavalgyti. Nedarydavo mankštos, nebėgiodavo, bet jam patiko darbas sode. Ilgo amžiaus sulaukti ir būti aktyviam jam padėjo vienas būdo bruožas: vidinė ramybė.Jis neimdavo į galvą, nesinervindavo dėl dalykų, kurių pakeisti neįmanoma. Turėjo gerą humoro jausmą ir labai gerą atmintį. O sunkių ir dramatiškų momentų patyrė nemažai. Jaunystėje iš didelės šeimos liko vienas – tėvai ir sesuo buvo ištremti, du broliai žuvo bunkeriuose, pats dvejus metus kalėjo lageryje Vorkutoje. Pas žuvusį partizaną rado jo išrašytą receptą, bet nesudarius bylos jis buvo paleistas. Jo teigimu, svarbiausia turėti gyvenimo tikslą, nesiblaškyti. Dar jaunystėje reikia suvokti, ko nori pasiekti –mokslo ar amato– ir to tikslo siekti. Kai tikrai žinai, ko nori, gyvenimas įgyja prasmę.
Kaip atsipalaiduojate po darbo?
Mano darbas susijęs su protine veikla, tenka ilgai sėdėti prie knygų, prie kompiuterio,dirbau ir vadovaujantį administracinį darbą, patyriau daug įtampos ir streso,tad atsipalaiduoti būtina. Pasirinkome sportinius šokius– jau 18 metų mudu su žmona lankome senjorų šokių studiją „Rondo“, kurią įkūrė žinomas pedagogas, choreografas bei šokėjas Adomas Gineitis. Jis su žmona Valentina buvo trečioji Lietuvos pramoginių šokėjų pora po Jūratės ir Česlovo Norvaišų bei Dalios ir Vido Kamaičių. Dabar „Rondo“ vadovauja Kamaičiai. Šokis – judesys ir muzika – prablaško, suteikia teigiamų emocijų: šokant pamiršta visos problemos, nes galvoji tik apie judesius, sukinius, žingsnelius, dirba visai kitos smegenų sritys. Be to, klube turime puikią, draugišką bendruomenę. Deja, karantinas mūsų šokius nutraukė. Dabar su žmona šokame tik dviese namuose, tačiau dažnai žingsniuojame Antakalnio pušynais, po Sapieginę su šiaurietiškomis lazdomis–stengiamės kasdien padaryti bent 5–10 tūkstančių žingsnių.
Man labai patinka kelionės. Esu išmaišęs kone visą pasaulį. Keliaujame per atostogas, bet šį malonumą derinau ir su darbu:pasibaigus užsienio konferencijoms neskubėdavau grįžti namo – išsinuomotu automobiliu lankiau įdomiausias vietas.
Paprognozuokite, kada jūs vėl galėsite šokti, keliauti – kada baigsis pandemija?
Ji baigsis, kai 60–70 proc. gyventojų įgys imunitetą koronavirusui – arba persirgs, arba bus paskiepyti vakcina. Tada bus įgytas vadinamasis bandos arba kolektyvinis imunitetas ir virusas tarp žmonių neplis taip smarkiai. Mane liūdina faktas, kad pagal „Vilmorus“ apklausą tik 43 proc. lietuvaičių sutinka skiepytis, 15 proc. abejoja, o likusieji nusiteikę prieš vakcinaciją. Tai blogai: žmonės nesupranta, kad skiepijimasis nuo „koronos“– ne asmeninis reikalas, o žmogaus brandos, pilietiškumo požymis, nes pasiskiepijęs tu saugai ne tik save, savo šeimą, bet ir visuomenę, valstybę, Europą ir pasaulį – kad kuo griečiau baigtųsi šis košmaras. Nenorą skiepytis pavadinčiau grėsme nacionaliniam saugumui. Skiepų priešininkai, vadinamieji antivakseriai, skleidžia propagandą, dezinformuoja visuomenę –jų tinklalapius reiktų uždaryti. O tie žmonės turi psichikos sutrikimų. Mūsų visuomenė melagienomis, apsišaukėliais linkusi tikėti labiau nei specialistais. Šį rudenį ir žiemą žmonių užsikrečia daugiau nei pavasarį, nes mažiau saugomasi. Ir dar todėl, kad karantinas buvo įvestas per vėlai.
Kodėl Palangoje visi buvo kaip silkės statinėje ir niekas neužsikrėtė?
Koronavirusas geriau dauginasi, kai oro temperatūra žemesnė, kai drėgmė didesnė. O žūva nuo ultravioletinių saulės spindulių poveikio, aukštos temperatūros. Kai oras vėjuotas, irgi sunkiau užsikrėsti. Todėl rudenį ir pavasarį suintensyvėja visos virusinės ligos, kuriomis užsikrečiama oro lašeliniu būdu. Žmonės jau pradėti skiepyti, tačiau vakcinacija užtruks, jos poveikį pajusime tik vasarą, ar geriausiu atveju – pavasarį. Ne taip paprasta bus greitai paskiepyti žmones.
Dabar labai daug žmonių miršta nuo kitų ligų, jiems sunku patekti pas gydytojus.
Žmonės kaltina medikus, kad nebegydo kitų ligų, liko tik viena liga –COVID-19.Ne medikai kalti, kad į ligonines guldomi tik koronavirusu užsikrėtę ligoniai. Tai pandemija mus prie to privedė. Jau nebėra resursų gydyti kitas ligas, nes išgyvename ekstremalią situaciją. Tai karo metas, o mūsų priešas – koronavirusas. Visas jėgas turime mobilizuoti kovai prieš jį. Visi turime saugotis, kitaip sugrius visa sveikatos sistema, ligoninėse pritrūks ne tik lovų, bet ir gydytojų, nes jie susirgs.
Kaip atsitiko, kad virusas iš gyvūno peršoko į žmogų?
Naujasis koronavirusas atsirado Kinijoje, Uhano gyvų laukinių gyvūnų turguje, kur žmonės valgo viską, kas gyva: šikšnosparnius, skujuočius ir kt. Žmonės užsikrėtė per infekuotų gyvačių fekalijų aerozolį. Tai zoonotinis arba gyvūnų virusas, tačiau patekęs į žmogaus organizmą dideliais kiekiais, jis peršoko rūšinį barjerą – mutavo ir įgijo savybę daugintis žmogaus organizme ir plisti žmonių visuomenėje. Kitaip tariant, buvęs gyvūnų virusu tapo žmonių virusu. Taip kilo pandemija. Tai naujas virusas, žmogaus organizmas jo nepažįsta ir nemoka gintis. Yra buvę ir daugiau gyvūninės kilmės mutavusių virusų: SARS, MERS, ŽIV. Žmogui pavojingas glaudus ir ilgalaikis kontaktas su laukiniais gyvūnais.
