Kasmet susituokia apie 20 tūkst. porų, deja, beveik pusė jų išsiskiria. Vaikai lieka gyventi su vienu iš tėvų, dažniausiai – su motina. Kai šeimos gyvenimas griūva, maža mylinti širdelė skausmingai perskyla į dvi dalis.

Kaip elgtis, kad skyrybos kuo mažiau sužeistų silpniausius šeimos narius – vaikus, pataria psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Tėvų karas traumuoja

Skyrybos – didelis stresas visiems šeimos nariams. Amerikiečių sudarytoje stresų skalėje jos užima vieną pirmųjų vietų – beveik tokią pat kaip artimo žmogaus mirtis. Tačiau vaikai šį stresą įveikia kur kas lengviau, kai jiems padeda tėvai.

Tyrimai rodo, kad vaikai iš nepilnų šeimų, kurie išgyveno tėvų skyrybas, bet sugebėjo šį stresą sėkmingai įveikti, yra savarankiškesni, sugebantys prisitaikyti ir labiau pasitikintys savimi nei jų bendraamžiai iš pilnų šeimų.

Tačiau jei tėvai, apimti neapykantos vienas kitam, vaiko akivaizdoje demonstruoja neigiamus jausmus ar dar daugiau – padaro jį savo psichologiniu ginklu arba juo manipuliuoja, siekdami materialinės naudos, jei tėvų karas tęsiasi ilgai, vaikas patiria didžiulę psichinę traumą, kuri gali turėti įtakos visam likusiam gyvenimui.

Vyrui ir žmonai, nusprendusiems nutraukti santuoką, pirmiausia reikėtų atskirti partnerystę nuo tėvystės. Juk skyrybos – tai santuokos, bet ne tėvystės krizė. Deja, skyrybų metu vyras ir žmona tai dažnai suplaka į krūvą, dėl to labiausiai kenčia vaikai.

Pasijunta nesaugus

Blogiausia, kai, siekiant materialinės naudos, dažnai skyrybų metu vaikai tampa vieno iš tėvų manipuliavimo priemone, ginklu, norint atkeršyti nekenčiamam sutuoktiniui už sugadintą gyvenimą.

Taip elgtis neleistina, nesąžininga: juk vyro ir žmonos santykiai – tik judviejų reikalas, vaikų čia nereikėtų įtraukti. Juk vaikas myli ir idealizuoja abu tėvus, jie abu jam vienodai brangūs, nors ir turi ydų. Ir kai staiga apie mylimą, geriausią pasaulyje tėtį vaikui jo mama ima kalbėti kaip apie niekšą, paleistuvį, bjaurybę – vaiko pasaulis tragiškai suskyla. Mažajam tai suvokti ir pakelti tampa ypač skausminga ir ne jo jėgoms... Jis nesusigaudo, kas vyksta, kuris sako tiesą, kuris meluoja, kas yra gerai, kas blogai. Blogiausia, kad dėl to pasijunta nesaugus. Taigi vaikui baisiausias ne pats skyrybų faktas, kad jo tėvai nuo šiol gyvens atskirai, bet dėl to kilusi įtampa ir konfliktai tarp jo mylimiausių žmonių.

Leisti matytis

Nedovanotinai blogai elgiasi tos motinos, kurios po skyrybų dukrai ar sūnui uždraudžia ne tik bendrauti, bet netgi pasimatyti su staiga blogiuku tapusiu eksvyru. Vieno Vilniaus darželio auklėtojos nuolat tampa sentimentalios šeimyninės scenelės liudininkėmis: žaidimų aikštelėje ant suoliuko apsikabinę sėdi du vyrai: 36-erių tėvas ir jo 6-metis sūnelis. Ir berniukui, ir tėvui tie pasimatymai būna kaip šventė. Tačiau tai jie daro slapta – mamytė sūnui uždraudė ne tik lankytis tėvo namuose, bet ir matytis su juo, kai sužinojo, kad po skyrybų vyras pradėjo draugauti su kita moterimi. Tėvas teisę matytis su sūnumi siekia išsikovoti per teismą, tačiau kol kas jiedu priversti žaisti partizanus.

Kai porai skiriantis motina tėvą piešia vis juodesnėmis spalvomis, vaikui augant, pažįstant pasaulį ir žmones, jam kils vis daugiau abejonių, ar ji sako tiesą. Kai toks vaikas taps paaugliu ar suaugusiu vyru, savo motinai vieną kartą jis gali pasakyti: „Aš nekenčiu tavęs, mama.“ Motinai tai bus didžiulis smūgis, nes ji tariasi savo vaikelį ne tik apsaugojusi nuo „niekšo tėvo“, bet ir visą gyvenimą jam paaukojusi, atidavusi visa, kas geriausia. Deja, suaugę žmonės kartais nesuvokia tokio paprasto dalyko: geriausia, ką vaikui galime duoti, – tai... tėvas. Tegul ir ne idealus, tačiau mylintis savo vaiką – taip, kaip sugeba...

Bendravimo sunkumai

Santykius su kitais žmonėmis mes išmokstame užmegzti savo tėvų pavyzdžiu: kaip sūnus užmezga ryšį su mama, taip jis bendraus ir su kitomis moterimis, o dukra – su tėvu, ir atvirkščiai. Jei dukra augo tik su motina, nebendraudama su tėvu, suaugusiai jai bus sunku užmegzti emocinius ryšius su vyrais, susirasti partnerį. Sūnui, augusiam su motina, paprastai sunku susirasti draugų, dirbti vyrų kolektyve.

Jei vaikai nuo mažens atskirti nuo tėvo, jo nepažįsta, nebendrauja, tuomet visą gyvenimą jo ilgisi, jį idealizuoja, o užaugę siekia jį susirasti. Tuščioje vietoje vaiko vaizduotė nupiešia tokį tėvo paveikslą, kurio jis nematė realybėje. Deja, dažniausiai sutikę ir pažinę labai skaudžiai nusivilia. Jei norime to išvengti, reikia palikti vaikui galimybę bendrauti su tėvu, pažinti jį tokį, koks yra. Tegul vaikas pats padaro išvadas ir pasirenka – toliau palaikyti su juo ryšius ar ne. Svarbu vaikui palikti galimybę apsispręsti pačiam.

Neslėpti skyrybų

Kultūringi, inteligentiški sutuoktiniai savo santykius turėtų aiškintis vieni ir kiek įmanoma vengti konfliktų, kai šalia vaikai. Tik taip tėvai juos apsaugos nuo nereikalingos nervinės įtampos. Tai pirmasis civilizuotų skyrybų reikalavimas.

Deja, kai santuokos laivas skęsta, viršų paprastai ima emocijos, ir tėvai nelabai paiso, ką girdi ir mato jų atžalos.

Kita vertus, nereikia pulti į kitą kraštutinumą – slėpti nuo vaiko, kad tėvai ruošiasi skirtis, o kai tėtis staiga dingsta, meluoti, kad jis išvažiavo į tolimą kelionę ir nežinia, kada sugrįš. Vaikas – šeimos narys, jis turi žinoti, kas įvyko.

„Protingai“ besiskiriantys sutuoktiniai vaikui turi viską ramiai, atvirai paaiškinti. Svarbu žinią, kad tėvai nebegyvens drauge, pateikti protingai, atsižvelgiant į vaiko amžių. 3–4 metų vaikui reikia tiesiog pasakyti: „Tėtis gyvens ne su mumis, atskirai, bet jis tave myli, tave aplankys, ir tu pas jį nueisi.“ Tačiau su vaiku pakalbėti privalo abu tėvai – ne tik tas sutuoktinis, su kuriuo vaikas lieka gyventi.

Žinoma, žiūrint į pilnas ašarų ir vilties akutes, nebūna lengva ištarti lemtingąjį „išeinu“. Lengviau pasitraukti nieko neaiškinant ir  tikintis, kad vaikai paaugs ir patys viską supras. Tačiau į klausimą „Kodėl mane palikai?“ gyvenime anksčiau ar vėliau teks atsakyti. Ar ne geriau tai padaryti iš karto?

„Tave visada mylėsime“

Vyresniems vaikams apie skyrybas reikėtų kalbėti pakankamai atvirai, pabrėžiant partnerystės, bet jokiu būdu ne tėvystės krizę: nors tėvas ir motina nuo šiol gyvens atskirai, nes vienas kito nemyli, tačiau savo vaikus jie myli taip pat stipriai ir visada liks jų tėvu ir motina – šiuo požiūriu niekas nepasikeitė. Tėvams reikėtų išmokti tokią „maldelę“: „Mudu su tėčiu nesutariame, pykstamės ir daugiau nebenorime būti kartu. Kad ir kaip skaudu, bet aš nemyliu jo, o jis – manęs, bet tave mes mylime ir visada mylėsime. Mama su tėčiu gali išsiskirti – juk jie ir prieš vestuves buvo svetimi žmonės, o tėvai niekada neišsiskiria su vaikais. Jie visuomet ir liks jų vaikai, juos sieja amžinas kraujo ryšys, ir kiekvienas tėvas savo vaiką myli. Nors tėtis nuo šiol gyvens atskirai, bet jis tave visada mylės ir su tavimi matysis, tu galėsi pas jį pagyventi.“

Magiški žodžiai „tave mylime ir mylėsime visada“ panašiuose tėvų pasiaiškinimuose turėtų kartotis kuo dažniau. Vaikas turi būti tikras, kad jo, vaiko, tėvas nepalieka – palieka tik jo motiną. Visos psichologinės teorijos teigia, kad sveika, visavertė asmenybė užauga tik tuomet, kai junta, yra įsitikinusi, kad yra mylima savo tėvų.

Receptą rašome patys

Besiskiriantys tėvai puola ir į kitą kraštutinumą: norėdami vaikui kuo labiau kompensuoti skyrybų žalą, jaučiasi kalti prieš vaiką, todėl apgaubia jį iki šiol nepatirtu ypatingu dėmesiu, rūpesčiu, dovanomis. Tokio tėvų elgesio efektas priešingas: vaikas vėlgi patiria stresą, nes pasikeitęs tėvų elgesys byloja – kažkas čia ne taip. Todėl skyrybų atveju tėvams reikėtų stengtis išlaikyti kiek įmanoma tą pačią rutiną ir tą patį dėmesio kiekį.

Skyrybos – sunkus išbandymas ir suaugusiems žmonėms, tačiau savo neigiamų emocijų neturėtume užkrauti vaikui. Juk kaip dažnai mamytė sūnui kartoja: „Tėvelis išeina, tu lieki vienintelė mano paguoda, mano džiaugsmas, tik dėl tavęs aš gyvenu.“ Vaikas neturi tapti mūsų terapeutu.

Kartais žmonėms kyla klausimas: jeigu skyrybos toks didelis stresas vaikams, gal verčiau neardyti šeimos ir ryžtis gyventi drauge "dėl vaikų". Sutuoktiniams, kurie nuolat konfliktuoja, bet neapsisprendžia, skirtis ar ne,  reikėtų kreiptis į psichologą, kuris padės atskleisti, kas juos abu sieja, ką jie jaučia vienas kitam. Tačiau joks specialistas neišrašys šeimai gatavo ir veiksmingo šeimos santykių sutvarkymo būdo ir ant recepto „Skirtis negalima gyventi kartu“ nesudėlios skyrybos ženklų. Tai padaryti turės patys sutuoktiniai.

Reaguoja skirtingai

Baisiausias dalykas vaikui – pats skyrybų procesas, kuris gali tęstis nuo kelių mėnesių iki metų ar ilgiau. Maži, 3–6 metų, vaikai, į tėvų skyrybas, barnius namuose reaguoja psichosomatiškai – kūno negaliomis: pradeda dažniau sirgti, greičiau pavargsta, tampa silpnesni, irzlesni.

7–9 metų vaikai paprastai tampa piktesni, nepaklusnūs, kartais gali pradėti vagiliauti. Kai kurie berniukai tampa beatodairiškai drąsūs: rizikuoja gyvybe, pavyzdžiui, vaikščiodami tilto turėklais, užsiima ekstremaliu sportu (riedlentėmis, riedučiais važinėja prieš dideliu greičiu lekiančius automobilius ir kt.). Taip pasireiškia vaiko noras bet kokia kaina atkreipti į save tėvų dėmesį – juk skyrybų metu vaikų problemos paprastai pasitraukia į antrą planą.

Paaugliai į tėvų skyrybas dažniau reaguoja depresyviai: tampa uždari, liūdni, mažiau bendrauja su draugais. Tokiam suaugusiųjų pasauliu nusivylusiam vaikui, kuris jaučiasi pamirštas ir nemylimas, lengviausia išeitis – viską pamiršti, pabandyti numalšinti sielos skausmą narkotikais arba alkoholiu.

Blogiau mokosi

Tėvų skyrybos pirmiausia paliečia vaiko emocijas, kurios tiesiogiai susijusios su protine veikla: mąstymu, dėmesio koncentravimu, atmintimi. Vaikai ima blogiau mokytis, prastai miega, tampa išsiblaškę, nepaklusnūs. Tėvai turėtų suvokti, kad pasikeitęs vaiko elgesys yra ne augimo sunkumai ar auklėjimo spragos, o reakcija į jų skyrybas. Jie turėtų paaiškinti vaiko mokytojams, kaip jam dabar nelengva. Pedagogai turėtų ne tik labiau toleruoti besiskiriančių tėvų vaiko elgesio nelygumus, bet ir padėti jam užsimiršti užsiimant mėgstama veikla.

Stengdamiesi išsaugoti tėvų santuoką, vaikai kartais imasi įvairiausių „gelbėjimo“ priemonių, pavyzdžiui, staiga suserga. Deja, jų liga dažniausiai liūdną finalą atitolina tik trumpam. Kartais skiriantis tėvams vaikas jaučia kaltę ir gali save įvairiai bausti. Su nepagrįstu kaltės jausmu, į save ar kitus nukreiptu pykčiu ir agresija vaikui padės susitvarkyti specialistas. Kartais po skyrybų jaunesnio amžiaus vaikus persekioja nesaugumo jausmas, sumaištis, todėl jie labai prisiriša prie mamos. Tokioje situacijoje vaikui nereikia meluoti, kad tėtis sugrįš, o viską atvirai, tačiau suprantamai paaiškinti.

Kada verčiau skirtis?

Sutuoktiniai turėtų užduoti sau kitą klausimą: ar jų partnerystė turi nors vieną šansą išlikti? Jei partnerystė žlugusi, mirusi, ir tėvai tariasi norį gyventi tik dėl vaikų, pirmiausia turi savęs paklausti, ar už šio altruistinio siekio aukotis neslypi egoizmo ragiukai. Juk skyrybos grasina vienatvės, materialinių nepriteklių baime, pasikeitusio statuso nepatogumais. Dažniausiai vaikais vis dėlto tik prisidengiama, norint tai nuslėpti.

Vaikams bet kuriuo atveju gyventi su vienas kitam abejingais, nemylinčiais (labai dažnai net vienas kito nekenčiančiais) tėvais, nuolat kęsti įtampą, jų rietenas, pyktį, neretai – tėvo smurtą, kur kas labiau žalinga, nei kartą išgyventi jų skyrybas ir paskui ramiai, saugiai gyventi su motina. Vaiką neigiamai veikia ne tik tėvų skyrybos, bet ir dažni, audringi šeimyniniai konfliktai, kurie net ne visuomet gali baigtis skyrybomis. Tačiau vaikas patiria tą patį neigiamą emocinį krūvį, kaip ir skyrybų metu. Jeigu tėvų konfliktai dažni, vaikas patiria stresą, prilygstantį ne vienoms skyryboms, ir jų pasekmės vaikui yra pražūtingos – net iki rimtų psichikos sutrikimų. Jos atsiliepia net suaugusiems žmonėms visą likusį gyvenimą.

Netapkime aukomis

Nepavyzdinga lietuviška specifika: moterys dažnai „dėl vaikų“ gyvena net su smurtaujančiais, paprastai – geriančiais vyrais, o vaikai tampa vargšės mamytės egzekucijų liudininkais. Tokiu atveju jie trokšta sutaikyti tėvus, ima teisinti ir net ginti mamą, konfliktuoja su tėvu – žodžiu, stengiasi išspręsti problemą. Vaikas daro tai, ką turi daryti pati motina, tačiau ta našta – ne jo jėgoms. Mažajam tenka kęsti milžinišką emocinį krūvį, kuris alina, laužo jo jauną psichiką. Vėliau toks žmogus gali tapti nestabilia asmenybe: impulsyvia, nesugebančia reikšti savo jausmų, neadekvačiai reaguojančia į žmones ir situacijas. Labai dažnai toks žmogus nešioja užslėptą, neįsisąmonintą pyktį savo motinai: kodėl ji, būdama sveika, suaugusi moteris negynė savęs ir jo, savo vaiko, nors tai daryti – jos šventa pareiga. Taigi manymas, kad prastas tėvas namuose geriau nei jokio – ne tik klaidingas, bet ir žalingas. Vaikystėje tėvo smurtą patyrę žmonės, kai motina buvo tik pasyvi auka,– bene dažniausi psichoterapeutų pacientai.