LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Per karantiną šeimos nariai priversti būti namuose nuo ryto iki vakaro. Ne visuomet lengva prisitaikyti vieniems prie kitų – neišvengiamai paūmėja kenksmingi santykiai bei psichologinis smurtas artimoje aplinkoje. Toks elgesys susiformuoja nebūtinai tarp sutuoktinių – jis dažnas tarp tėvų ir vaikų, darbuotojų ir darbdavių. Lektorė, streso ir pokyčių valdymo ekspertė Rita Regalė paaiškino, kodėl daugybė žmonių gyvena vadinamuose toksiniuose santykiuose, bei patarė, kaip juos atpažinti ir iš jų išsilaisvinti.
Tipiška aukos istorija
Fizinį smurtą atpažinti lengva, o psichologinis – subtilus, užmaskuotas. Asmuo, prieš kurį psichologiškai smurtaujama, dažnai pats to nė nepastebi, kol kokia nors situacija ar pašalinių žmonių įsikišimas nepriverčia atsitokėti, susimąstyti. Konkretūs pavyzdžiai padeda aiškiau suvokti ir atpažinti psichologinį smurtą.
Kai susitikome su Ingrida (vardas pakeistas), ji jau buvo išsiskyrusi su trečiu vyru ir viena rūpinosi trimis vaikais. Su pirmąja gyvenimo „meile“ ir pirmagimio tėvu susitiko labai jauna ir kartu beveik negyveno – išsiskyrė dėl vyro polinkio į alkoholį. Antrieji santykiai truko apie 10 metų, tačiau irgi iširo, nes Ingrida jautėsi ignoruojama, jai trūko dėmesio, su sutuoktiniu nerado bendros kalbos. Gelbėdama santykius, Ingrida bandė įkalbėti vyrą kartu kreiptis į specialistus, tačiau nepavyko, nes jam buvo svarbiau karjera, o ne ryšys su žmona ir vaikais. Laikui bėgant moteris nebegalėjo pakęsti sutuoktinio abejingumo, peraugančio į visišką ignoravimą – ir antroji santuoka iširo.
Neilgai trukus Ingrida sutiko trečiąjį savo vyrą, kuris iš pradžių su ja elgėsi labai maloniai. Tačiau viskas ėmė keistis maždaug po 3 metų, gimus jų bendrai dukrytei. Šeimoje prasidėjo įžeidinėjimai, nepagarbus elgesys. Visa tai patyrė ne tik Ingrida, bet ir jos vaikai. Laimei, iki fizinio smurto ši pora nepriėjo, tačiau Ingrida nuolatos buvo žeminama ne tik namuose, bet ir prie pašalinių žmonių. Vyras stengėsi įrodyti, kad žmona niekam tikusi, kvaila, visai bevertė, nors ji tuo metu dirbo, prižiūrėjo namus, vaikus, maža to, dar išlaikė darbo nerandantį sutuoktinį.
Išsiskirti Ingridą paskatino vyresnieji vaikai. Laimei, tuo metu ji jau ieškojo pagalbos – lankėsi pas psichoterapeutą, tad jau suvokė, kad tokį šeimos modelį nesąmoningai perima jos vaikai. Ją gąsdino ir tai, kad vyras užgaulioja, stumdo ne tik ją, bet ir jos sūnus. Pora apsigyveno atskirai, deja, psichologinės smurto atakos nesibaigė. Ingrida prisimena, kaip buvęs vyras, atvykęs į jos namus pasiimti dukros savaitgaliui ar ją grąžindamas, nuolatos ieškodavo priekabių, išvadindavo ją ir vaikus negražiais žodžiais, rašinėjo įžeidžiančias žinutes.
Smurtautojai pakliūva tik aukoms
Panašių istorijų rastume nemažai. Galima pamanyti, jog Ingridai nepasisekė ir ji „pataikė“ ant psichologinio smurtautojo. Paprastai tokio tipo žmonės pažinties pradžioje elgiasi labai gražiai, o vėliau, kai jau pakankamai susipažįsta su savo „laimikiu“, išsiaiškina visas jo jautrias vietas ir imasi nuosekliai jį „atakuoti“. Iš tiesų tokie smurtautojai gana išradingi, jie veikia subtiliai ir netgi geba įtikinti savo auką, kad ji nieko verta – netgi jaustis žmogumi.
Svarbu pastebėti, kad į tokio ar panašaus smurtautojo spąstus pakliūti gali tik žmogus, kuris jaučiasi auka. Jokiu būdu nenoriu pateisinti smurtaujančių asmenų ar pareikšti, jog auka „pati kalta“. Jokios kaltės čia ieškoti nereikia, tačiau norint iš esmės išspręsti situaciją, būtina išsiaiškinti ir perprasti tikrąsias tokių smurtinių santykių priežastis.
Taip jau yra, kad dauguma žmonių tarpusavio santykius kuria trikampio „auka–tironas–gelbėtojas“ rėmuose. Tokiame trikampyje įstrigęs žmogus, priklausomai nuo situacijos, gali elgtis kaip gelbėtojas, kaip auka arba kaip agresorius. Jei šiuo metu atliekate vieną iš šių vaidmenų, atminkite, kad jūs taip pat turite vidinio potencialo tiek fiziškai, tiek psichologiškai smurtauti. Skamba turbūt nemaloniai, bet tokia tiesa. Juk kiekvienas smurtaujantis vyras ar moteris kažkada buvo (ir kažkokioje gyvenimo srityje vis dar yra) auka. Tikėtina, kad viskas prasidėjo tėvų šeimoje. Būdamas vaikas, toks žmogus tegalėjo užimti aukos poziciją, augdamas galbūt bandė kažką gelbėti, o suaugęs bei susiradęs už save silpnesnį, perėjo į agresoriaus vaidmenį.
Ydingas trikampis
Grįžkime prie Ingridos. Kas vyko jos gyvenime? Pirmi jos santykiai nenusisekė. Panašu, kad Ingrida kurį laiką bandė gelbėti girtaujantį vyrą. Tokiuose santykiuose dažnai neapsieinama be aktyvios ar pasyvios (kartais tik mintimis ir išgyvenamomis emocijomis) agresijos. Antruose santykiuose tuometinis vyras nesirūpino savo moterimi, nekreipė į ją dėmesio, o tai yra pasyvi psichologinė agresija (smurtas). Taigi, antruose santykiuose Ingrida perėjo į aukos vaidmenį. Trečiuose santykiuose šis aukos vaidmuo dar labiau išryškėjo, nes vyras demonstravo jau ne pasyvią, o aktyvią agresiją.
Maža to, moteris pastebėjo ir įvardijo, kad tam tikrose situacijose pati elgiasi agresyviai: įžeidžia, dažnai negražiai pasako, užuot paprašiusi šaukia ant vaikų. Ji tikino suprantanti, kad toks elgesys nėra geras, tačiau sukilus emocijoms ji nesusivaldo ir kuriam laikui pereina į smurtautojos poziciją.
Kaip matote, tiek Ingrida, tiek jos vyrai gyveno šio ydingojo trikampio ribose. Su kiekviena santuoka jos bėdos gilėjo, smurtas darėsi ryškesnis, aktyvesnis. Moteris suprato, kad net ir išsiskyrusi su smurtautoju lieka aukos vaidmenyje. Džiugina tai, kad moteris panoro suprasti, kodėl taip yra, pasiryžo iš to išsilaisvinti.
Vaikai seka tėvų pavyzdžiu
Taigi, jau per pirmąjį mūsų susitikimą pasakiau, kad jeigu ji nori turėti harmoningus santykius su savo vaikais ir ateities partneriu, teks pamažu lipti iš „tironas (smurtautojas)–auka–gelbėtojas“ trikampio. Aišku, tai padaryti nėra taip paprasta, o vienam, be pagalbos iš šalies, dažnai net neįmanoma. Būtent todėl daugybė žmonių gyvena vadinamuose toksiniuose santykiuose. Dažnu atveju jie yra kaustomi baimės (neramina pinigai, ateitis, vienatvė ir t. t.), todėl nepajėgūs ištrūkti iš šio siaubingo ir tarsi užburto trikampio. Tokie santykiai susiformuoja nebūtinai tarp sutuoktinių – jie dažni tarp tėvų ir vaikų, darbuotojų ir darbdavių.
Smagu, kad Ingrida apsisprendė žengti pirmuosius vadavimosi iš aukos pozicijos žingsnius: nutraukė smurtinius santykius ir kaip įmanoma atsiribojo nuo agresoriaus. Supratusi, jog panašios santykių aplinkybės kartojasi, smurtas seka iš paskos, kreipėsi pagalbos į specialistus.
Kaip ir kodėl pakliūnama į santykių trikampio „auka–tironas–gelbėtojas“ spąstus?Kaip žinia, viskas prasideda dar vaikystėje. Stebėdami savo tėvų ar kitų aplinkinių santykius, vaikai nesąmoningai perima jų bendravimo ir elgesio modelį. Ingridos tėvai gyveno kartu, tačiau jų santykiai nebuvo darnūs. Fizinio smurto šeimoje nebuvo, bet dukra piktinosi, kad mama leidžiasi žeminama, taikstosi su nepagrįstais priekaištais, nuolatiniu užgauliojimu, yra linkusi laikyti nuoskaudas ir tyliai kentėti. Jos motina gyveno visiškos aukos pozicijoje, o tėvas veikė kaip aktyvus agresoriaus. Stebėdama savo mamą, ji manė, jog tokia niekada nebus. Visgi tėvų kaltinti nederėtų, nes jie mąstė ir elgėsi taip, kaip išmoko iš savo tėvų, o šie iš senelių – ir taip karta iš kartos.
Šalinkime ne pasekmes, o priežastis
Ingrida, kad ir kaip stengėsi nebūti tokia kaip mama, vis dėlto tapo auka. Kitaip ir negalėjo nutikti, nes tik tokį mąstymo ir elgesio modelį matė bei nesąmoningai perėmė tiek iš mamos, tiek iš tėvo. Žinoma, ji tris kartus išsiskyrė, neliko su smurtaujančiais vyrais, tačiau aukos programa ją sekė ir kūrė vis sudėtingesnes situacijas. Būtent taip ir vyksta, kai bėgame nuo pasekmių, užuot ėmęsi šalinti priežastis.
Kuomet paklausiau, ką Ingrida šiuo metu jaučia savo mamai, ji sakė, jog pagarbą ir meilę, nes jau yra susitaikiusi su mama ir suprantanti, jog toks buvo mamos pasirinkimas. Tuomet leidomės į emocijų atpažinimo ir jų paleidimo kelionę: paprašiau ją užsimerkti, kiek įmanoma atsipalaiduoti ir pagalvoti apie savo mamą, pastebėti savo kūno pojūčius. Tuomet ir vėl paklausiau, kaip ji jaučiasi dabar ir ką ji mamai jaučia iš tikrųjų. „Gailestį, nes ji buvo auka“, – atsakė Ingrida.
Kaip žinia, kad tiek mama, tiek tėvas amžinai gyvi mūsų sieloje – juk mes esame jų pratęsimas. Taigi, gailestis mamai yra ir gailestis sau. Beje, gailestis – viena labiausiai žalojančių emocijų. Dažnas žinome ir suprantame, jog tėvus reikia mylėti, gerbti, kad ir kokie jie bebūtų, svarbu su jais susitaikyti. Protu tai suvokiame, todėl dažnu atveju emocijos ir jausmai rodo ką kitką. Mums atrodo, kad susitaikėme, atleidome, tačiau įsiklausius į savo širdį, įsigilinus į savo jausmus ir emocijas, į kūno pojūčius, dažnai paaiškėja, kad tiesiog užslopinome, užspaudėme nuoskaudas, gailestį, baimę ar kitus nesuvoktus jausmus savyje.
Tada paklausiau, ką Ingrida jaučia tėvui. „Baimę, – atsakė ji. – Baimę nepateisinti jo lūkesčių, nebūti tokia, kokią jis nori matyti.“
Baimė neįtikti tėvui buvo jos žemos savivertės priežastis ir santykio su vyrais modelis. Ingrida, panašiai kaip ir jos mama, jautėsi nepakankamai gera ir vertinga. Tokie įsitikinimai buvo jos viduje, todėl jos aplinka, santykiai su vyrais ir kitais žmonėmis būtent tai ir atspindėjo.
Kaip iškuopti vidines šiukšles
Džiugu, kad Ingrida nusprendė leistis į savo vaikystės patirtis ir ieškoti problemos šaknų. Jau pirmo emocijų paleidimo sesijos metu mums pavyko aptikti pagrindinius jos neracionalų elgesį lemiančius įsitikinimus. Pokalbio metu Ingrida prisiminė vaikystėje patirtas situacijas, kurias lydėjo nemalonūs prisiminimai ir labai panašūs į dabartinius jausmai tėvams.
Pažvelgusi į išgyventas patirtis brandaus, suaugusio žmogaus akimis ir supratusi, kokias pamokas ji turi išmokti, Ingrida gana lengvai transformavo (paleido) su tuo susijusias neigiamas emocijas, todėl kardinaliai pasikeitė jos požiūris bei giluminiai jausmai mamai, tėčiui, buvusiems vyrams, vaikams ir sau.
Valymasis nuo vidinių šiukšlių nėra pats smagiausias užsiėmimas, tačiau tai neabejotinai maloniau nei toliau kęsti stiprėjančius likimo smūgius. Iš pradžių gali atrodyti, kad nemažai nugyventa, tad daug visko ir prikaupta viduje. Mano praktika rodo, kad tas kuopimas, taikant emocijų paleidimo metodiką, vyksta gana greitai.
Tačiau svarbu suprasti, kad su trauminių patirčių bei klaidingų įsitikinimų sukaupto neigiamo emocinio krūvio atsikratymu yra panašiai kaip su svorio metimu. Jei turime vos kilogramą viršsvorio, jį numesti gali pavykti per parą. Jei gėdos, kaltės, nerimo, baimių esame prikaupę daug, per kartą ar du visko neatsikratysime. Bet dėl geresnės sveikatos, emocinio lengvumo, gražesnių santykių, didesnio kasdienio energijos kiekio bei nuolat gražėjančio „atspindžio gyvenimo veidrodyje“ įdėtos pastangos tikrai viršija lūkesčius.
