Pinigai nekvepia, ypač jeigu juos mokama švariai išplauti.

 Švedijos televizijos atskleista istorija apie tai, kad nešvarių pinigų iš Rusijos skalbyklomis Baltijos šalyse buvo ne tik „Danske Bank“, bet ir „Swedbank“, atrodo, tėra milijardų eurų vertės kriminalinės istorijos įžanga. Į viešumą kyla vis nauji skandalingi faktai.

Pumpavo milijardus

Vasario pabaigoje Švedijos nacionalinis transliuotojas STV pranešė, kad į nešvarių pinigų iš Rusijos plovimą įsipainiojęs ne tik „Danske Bank“, bet ir kitas skandinaviškas bankas – „Swedbank“, vienas didžiausių Švedijoje. Teigiama, kad tarp „Danske Bank“ filialų Baltijos šalyse ir „Swedbank“ buvo atlikta mokėjimų už maždaug 3,8 mlrd. eurų. Atitinkamos Švedijos ir Estijos finansų tarnybos jau pradėjo bendrą „Swedbank“ tyrimą.

Miunchene leidžiamas dienraštis „Süddeutsche Zeitung“ pranešė apie aptiktą didelio pralaidumo finansinę magistralę, per kurią pinigai iš Rusijos buvo pumpuojami į Vakarų šalių bankus. Pasak dienraščio žurnalistų, šis pinigų vamzdis suteikė galimybę Rusijos politikams, verslininkams ir kriminalinio pasaulio veikėjams išplauti galimai nusikalstamu būdu įgytas milijardines lėšas, jas įteisinti ir prireikus slapstyti. Skelbiama, kad per išradingą, gerai apgalvotą pinigų plovimo sistemą per kelerius metus iš Rusijos į Vakarus buvo išpumpuotos milijardinės lėšos. Pirminiais vertinimais, apie 190 mln. eurų iš jų galėjo atsidurti Vokietijos bankų sąskaitose.

„Süddeutsche Zeitung“ remiasi JAV visuomeninės žurnalistų iniciatyvos OCCRP (Organized Crime and Corruption Reporting Project, Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimų projekto) ir Lietuvos internetinio leidinio 15min.lt disponuojamais bankininkystės duomenimis – bankų susirašinėjimu, sutartimis, informacija apie sąskaitas ir apie daugiau nei 1,3 mln. bankinių pavedimų. Be kita ko, atskleista, kad kelios dešimtys milijonų JAV dolerių buvo pervesta į violončelisto Sergejaus Roldugino, artimo Rusijos prezidento Vladimiro Putino draugo, sąskaitą viename Šveicarijos bankų. Pasirodo, dvi su S.Rolduginu susijusios bendrovės per kelias dienas pasirašė 16 sutarčių su kitomis įmonėmis, ir visos šios sutartys kažkodėl buvo nutrauktos. Todėl teko sumokėti netesybas, siekusias 11,6 mln. dolerių.

Rusijos valdžios kontroliuojamas bankas „Sberbank“ siejamas su purvinų pinigų vamzdynu, nutiestu į Vakarus.

Rusijos valdžios kontroliuojamas bankas „Sberbank“ siejamas su purvinų pinigų vamzdynu, nutiestu į Vakarus.

Savitarnos skalbykla

Ši rusiškų pinigų plovimo schema buvo pavadinta „Troika laundromat“ („Troika“ savitarnos skalbykla ) – pagal rusiškos investicijų bendrovės „Troika Dialog“, kurią 2011 m. įsigijo didžiausias Rusijoje finansinis konglomeratas „Sberbank“, pavadinimą. „Sberbank“ yra kontroliuojamas valstybės, t. y. Rusijos centrinio banko, kuriam priklauso 50 proc. „Sberbank“ įstatinio kapitalo ir papildoma balsavimo teisę suteikianti akcija.

Skelbiama, kad ir teisėtais, ir neteisėtais būdais gauti pinigai patekdavo į 70 fiktyvių įmonių, kurioms vadovavo statytiniai direktoriai, tinklą. Per bankus vykdytų mokėjimų paskirtis, iš visko sprendžiant, dažniausiai būdavo tiesiog išgalvojama: pavyzdžiui, figūruoja atsiskaitymai už „vaisius ir daržoves“, „statybines medžiagas“ ar „šaldytą žuvį“. Daugeliu atvejų, kaip įtariama, prekės niekada nebuvo parduotos ir pristatytos.

Už „Troika laundromat“ galiausiai išskalbtus pinigus būdavo perkamas nekilnojamasis turtas Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Juodkalnijoje ir kitose Europos šalyse, taip pat prabangios jachtos, lėktuvai, meno kūriniai. Iš šių lėšų buvo sumokama už vaikų mokymąsi brangiose privačiose mokyklose, gydymąsi ligoninėse. Išskalbtų rusiškų pinigų gaudavo ir Didžiosios Britanijos princo Charleso vadovaujama labdaros organizacija.

OCCRP ir „Süddeutsche Zeitung“ atliktas tyrimas taip pat atskleidė, kad įmonėms, dalyvavusioms šioje pinigų plovimo schemoje, būdavo pervedinėjami pinigai, gauti įvykdžius pagarsėjusius finansinius nusikaltimus. Antai 80 mln. dolerių buvo gauta dėl finansinio sukčiavimo, kurį savo laiku atskleidė teisininkas Sergejus Magnickis, vėliau labai įtartinomis aplinkybėmis miręs kalėjime. „Troika laundromat“ bendrovėms mokėjo ir Rusijos įmonės, kurios, iš visko sprendžiant, buvo įsipainiojusios į daugiau nei 30 mln. dolerių vertės finansinę aferą, susijusią su Šeremetjevo oro uostu Maskvoje. Dokumentai liudija, kad viena iš firmų, kuri padėjo pasidalyti šį nusikalstamu būdu įgytą finansinį laimikį, buvo Karibuose registruota „Meister Developers“. Iš vienos jos sąskaitos daugiau nei 29 mln. dolerių buvo pervesta vienai Miuncheno įmonei, teikiančiai konsultacijas mokesčių klausimais. Formaliai buvo sumokėta neva už tūkstančius jos įsigytų spausdintuvų ir jiems skirtų dažų kasečių.

Kaip užkimšti vamzdį?

Kai „Süddeutsche Zeitung“ žurnalistai atvyko į šią įmonę ir pradėjo aiškintis detales, paaiškėjo, kad jos vadovas valdo įmonę ir jos sąskaitas tik kaip vieno verslininko iš Rusijos, besiverčiančio prekyba vertybiniais popieriais, įgaliotas patikėtinis. Šis rusas vokiečių žurnalistams pareiškė nesudarinėjęs jokių sandorių su „Meister Developers“. Ir jis, ir jo patikėtinis Miunchene tvirtino niekada neprekiavę spausdintuvais ir jų kasetėmis, o parašas ant sutarties esą yra padirbtas. Kyla įtarimų, kad į pinigų iš Rusijos skalbimą buvo įsitraukęs ir „Deutsche Bank“ bankas. Tyrimas atskleidė, kad nuo 2003 iki 2017 m. balandžio iš „Deutsche Bank“ sąskaitų į „Troika laundromat“ įmonių sąskaitas buvo pervesta daugiau nei 889 mln. JAV dolerių.

Ciuriche leidžiamas Šveicarijos dienraštis „Tages-Anzeiger“ skelbia, kad nuo 2005 iki 2013 m. iš Lietuvoje veikusio Ūkio banko į dešimtis Šveicarijos bankų buvo pervesta daugiau nei 2 mlrd. dolerių. Daugelis pervedimų buvo grindžiami, kaip įtariama, falsifikuotomis sutartimis. Maždaug ketvirtadalis iš tų 2 milijardų į Ūkio banką pateko iš to paties šaltinio – „Troika laundromat“. Pasak šveicarų žurnalistų, ši savitarnos skalbykla pinigus plovė trim etapais. Pirmasis – tai mirkymas, arba pirminis skalbimas. Į „Troika laundromat“ priklausančių įmonių sąskaitas Ūkio banke būdavo pervedamos didelės neva švarių pinigų sumos. Tačiau tarp jų būdavo ir nemažų lėšų, kurios, manoma, buvo įgytos nusikalstamu būdu. Antrasis etapas – pagrindinis skalbimo ciklas – trukdavo ilgiau: „Troika laundromat“ įmonių sąskaitose Ūkio banke ilgą laiką maišydavosi švarūs ir nusikalstamu būdu įgyti pinigai. Jie būdavo pervedinėjami pirmyn ir atgal, kol iš šalies jau būdavo nebeįmanoma atsekti pirminės jų kilmės.

Trečiasis etapas – džiovinimas centrifūgoje. Tai reiškia, kad lėšos iš pinigų skalbyklės būdavo pervedinėjamos į kitus bankus. Pasibaigus pinigų džiovinimo įvairių šalių bankų sąskaitose etapui, skalbiniai tapdavo švarūs, kvapūs ir nekeliantys jokių įtarimų.

„Tages-Anzeiger“ teigimu, konkrečių duomenų apie „Troika laundromat“ veikimą paskelbimas Šveicarijos finansų sektoriui tapo tikra katastrofa. Juk įrodyti kriminalinę pinigų, plaunamų per Šveicarijos bankus, kilmę tokiose schemose praktiškai neįmanoma. Tai dienraščiui patvirtino didelę praktiką kovos su pinigų plovimu srityje turintis šveicarų teisėsaugos pareigūnas. Iš esmės tai reiškia, kad panašios skalbyklės, jei jas prižiūrintys asmenys nepadaro rimtų klaidų, veikia nekeldamos didesnės demaskavimo rizikos. Vieną uždarius, gali būti atidaryta kita, talpesnė, dar tyliau veikianti ir galbūt su papildomomis funkcijomis. Reputaciją itin saugančiai Šveicarijos bankininkystės sistemai gali tekti karštligiškai ieškoti netradicinių būdų, kaip užkimšti purvinų pinigų iš Rusijos vamzdį.