Dailininkės S.Ach herojai transliuojaviltį, kad pasaulyje egzistuoja gėris, bent jau jo oazės, kuriose galime pailsinti savo jausmus, pasisemti tikėjimo iš tyrumo šulinių.

Šiuo neramiu metu buvo malonu pasikalbėti suš viesą ir svajones savo kuriamais atvirukais skleidžiančia dailininke Sigute Ach. Įstrigo jos nuolat minima frazė apie kaimo trobelę. Ar tikrai Sigutė persikraustė gyventi į kaimą? Ar jos kaimo troba – viena iš tų pasakų namelių, kuriuos ji piešia mažiesiems?Į visa tai tegul atsako pati kūrėja.

Kaip Jūsų kūriniuose atsirado kaimo trobelės motyvai?

Nameliai ir senos klėty spo didžiuliais klevais ar liepomis giliai įsmego į širdį, kai vos pradėjusi studijuoti keliaudavau po Lietuvą. Sodybėlė didelių medžių glėbyje iš mano paveikslėlių nesitraukė, bet svajonės reikėjo siekti dar apie 30 metų.Būtent tai ilgiems metams mane nutupdė prie Vilniaus esančiuose Viršupio soduose. Ten gimė vaikai, leidykla „Nieko rimto“, o su ja – šimtai leidinių su mano kūrinėliais.

Didelės svajonės suteikė jėgų dirbti. Jau daugiau kaip 12 metų mudu su Arvydu kiekvieną savaitgalį važinėjame į kaimelį. Paakmenė– išties mažas kaimas. Jame įsikūrusios penkios sodybos, kurias jungia smėlėtas keliukas. Lig šiol negaliu patikėti, kad svajonė išsipildė – galiu prabusti su atvertu langu į pievą, braidžioti žolynuose, apgaubta tylios gamtos, alsuojančios harmonija ir gyvybe.

Sodyboje produktyviai kuriant praleista daug vasarų. Tai mano geriausias laikas – daug šviesos, ramybės. Tiesa, Vilnius ilgai nepaleido. Kovo mėnesį per karantiną žengiau paskutinius žingsnius – susikroviau dirbtuvės atributiką ir uždariau namų duris, nors Vilnius visada buvo ir yra mano miestas. Tiek daug kartų piešiau jo barokišką veidą, su pasimėgavimu klaidžiojau gatvelėmis… Bet tik sugrįžusi į Paakmenę pasijuntul aiminga, lengviau įkvepiu – aš namuose, tyloje. Užsimerkiu ir sakau ačiū.

Kas yra Jūsų knygelių herojai? Ar vis dar svarbi Merė Popins su skėčiu (jai būdingu„lengvumu būti“), o gal miško bičiuliai su sparneliais? Kokius svarbiausius jų bruožus išryškinate?

Herojai gal labai nepasikeitė… Nebent keitėsi juos vaizduojanti linija, nes ji tęsiasi ir nuolat kinta. Dar visi su sparnais, skėčiais ir laiptais į dangų. Tai lyg kūrybos ašis, laikanti visą mano susikurtą pasaulį. Rašau „susikurtą“, nes jį kūriau pirmiausia sau, piešdama tai, ko man labai trūko: darną, harmoniją, pakylėtumą.

Naivūs herojai transliavo viltį, kad pasaulyje egzistuoja gėris, bent jau jo oazės, kuriose mes – sudėtingo gyvenimo keleiviai – galime pailsinti savo jausmus, pasisemti tikėjimo iš tyrumo šulinių. Subtilūs į kūrybą ir savirealizaciją vedantys signalai labai dažnai yra užgožiami susigulėjusių įsitikinimų ir įpročių. Rasti kelią į save – tai tarsi rasti laiptelius į dangų, į naują savo sielos „aukštį“, kuris gal iš tiesų yra „gylis“. Mano kūryba –nuolatinis dialogas su savimi, apdovanojantis įžvalgomis, kuriomis entuziastingai dalinuosi visais kanalais.Priminti žmogui, kad jis yra dieviškumo, kūrybos ir meilės šaltinis – mantai labai prasmingas darbas.

Jūsų linksmos, žaismingos miniatiūros paveiksluose, knygelėse, atvirukuose turi pasisekimą ir tarp vaikų, ir tarp suaugusiųjų. Kas padiktavo nedidelį formatą – atvirukus?

Mažas formatas buvo duotas. Gal nemokėjau apvaldyti formato, didesnio nei ketvirtis rašomojo lapo…Mano gyvenime dažnai kartojasi leitmotyvas, jog esu kažkam apribojama. Gal tam, kad bandydama iš to apribojimo išsiveržti ar su juo susitaikyti atrasčiau unikalų sprendimą, kuris vėliau tampa meistryste.Šiuo atveju apribojimas buvo lapo dydis. Tai leido įsigilinti į miniatiūrą.

Atvirukas– klasikinė miniatiūros forma. Su leidyklos „Nieko rimto“ pagalba galėjau kurti iki begalybės. Jau 20 metų kasmet piešiu naują atvirukų kolekciją. Didesnę ar mažesnę, bet kasmet! Dažniausiai atvirukai būna Kalėdų tema, bet svarbūs ir su konkrečia proga nesusiję siužetai. Gal net svarbesni, nes visus metus neša mano žinutę apie kiekviename žmoguje gyvenantį sakralumą, meilę ir šilumą.

Prieš daug metų Jūsų pirmoji paroda buvo pavadinta „Nieko rimto“. Kas po tuo slypi:šioks toks nepasitikėjimas (nes pirmoji paroda) ar atvirkščiai – vaikiškas tikėjimas stebuklais?

Bičiuliamstai puikiai žinomas mano posakis. Į klausimą, ką veikiu, atsakydavau: „Nieko rimto“. Prisimenate seną kino filmą „Baronas Miunchauzenas“? Jame Baronas sako: „Ponai, nebūkite tokie rimti, su šia veido išraiška padaromi blogiausi dalykai.“

2000 metais taip pavadinau savo pirmąją miniatiūrų parodą, kuria labai didžiavausi. Norint užpildyti erdvę prireikė netoli 100 paveiksliukų. Tai buvo labai rimtas įvykis, todėl ir gavo deramą pavadinimą, kad nesusireikšminčiau.Aš ir dabar esu šios žinutės nešėja, savotiška „Nieko rimto“ vėliava, tikrojo vaikiško džiugesio kamertonas, neleidžiantis leidyklai „Nieko rimto“, įkurtai praėjus metams po parodos, per daug surimtėti. Gal būtent tai ir yra pagrindinis mano darbas leidykloje? Nerimtumas nėra neatsakingumas. Norint būti nerimtam reikia atsakomybės ir tikros meistrystės. Džiazistai mane supranta.

Menininkui reikia drąsos. Kaip ją užsiauginote?

Drąsa nėra baimės nejautimas. Drąsa reiškia pasiryžimą tęsti pradėtą veiksmą įveikiant baimę. Arvydas nuolat iš manęs juokiasi, kad visko bijau. Visada atsakau, kad kitas žmogus, jausdamas tiek baimės, gal iš vietos nepajudėtų, o aš ir ant scenos užlipu, ir dar net šį tą pasakau. Galų gale išdrįstu spalvomis paliesti idealiai baltą popierių. Rasti savyje jėgų judėti, nežiūrint į tai, kad baisu – nuolatinis mano dienų iššūkis. O būti nerimtai, pasijuokti iš savo baimių, nupiešti jas kaip simpatiškas, keistas būtybes, interpretuoti, paversti herojais – atsakas ir atsvara. Ar menininkui reikia drąsos? Nežinau. Manau,kad jam reikia gero prodiuserio.Toks yra Arvydas Vereckis.

Esate gražiai išsitarusi, kad A.Vereckis yra leidyklos „Nieko rimto“ legenda. Kuo aiškinate leidyklos sėkmę – joje dirbančiais žmonėmis ar savo pačios darbais bei įvaizdžiu?

Leidyklą „Nieko rimto“2001 m. įkūrė mano draugas Arvydas.Mudu nenutuokėme, kad ėmėme rašyti abiejų gyvenimus pakeisiančią istoriją. Netrukus leidyklos 20-metis. Šis nuostabus reiškinys yra kasdienio Arvydo darbo rezultatas. Jis –įsikūnijusi disciplina ir atsakomybė, supakuota į gebėjimą pasišvęsti veiklai. Man, „laisvo oro direktorei“, susitikimas su juo buvo du viename: to „laisvo oro“ apribojimas ir kūrybinis rezultatas. Jei ne Arvydas, nebūtų nė vienos paruoštos knygos ar kolekcijos, nes aš tiesiog nemėgstu jų pabaigti. Man patinka viską palikti „kaboti begaliniame procese“, nuolat imantis kažko kito.Arvydas liko ištikimas pažadui neįtraukti manęs į leidyklos valdymo ar atsakomybės už ją procesus. Jis man paliko teisę būti laisva menininke, bet tuo pačiu užvertė kūrybiniais darbais, o dabar pats tuos darbus prižiūri. Dažnai prie kavos pasvarstome, kaip išvis mums pavyko išsaugoti šią jau 20 metų gyvuojančią kūrybinę sąjungą.Gal tai, kad abu labai mylime leidyklą „Nieko rimto“ ir esame savaip su tuo susiję, sujungia mus į labai produktyvų duetą. Abu turime savų būdų pūsti vėją į leidyklos bures ir motyvacijos nuolat tą daryti.

Užauginote du sūnus. Vyresnėliui, Anglijoje užsiimančiam rimtais darbais, turbūt netinka posakis „nieko rimto“? Jaunėlis – juvelyras, menininkas, aišku, labiau panašus į Jus?

S.Achsu Arvydu bei sūnumis Gluosniu ir Emiliu.

Žmogus man lyg medis. Be galo gražu žvelgti į didelį, laisvai šakas keliantį milžiną. Tokiomis akimis žvelgiu ir į vaikus, linkėdama sėkmingai atlaikyti visas audras.Nuoširdžiai žaviuosi jaunėlio Gluosnio Abramavičiaus kūryba, kuri man labai artima savo filosofija. Jo juvelyrika darniai atkartoja gamtos harmoniją ir plastiką. Gluosnio žiedus puošia ryto rasa. Tik rasos lašas iš akvamarino ar kvarco, ir taškas. Jo kūryboje prabangios medžiagos gražiai dera su paprastomis – tame įžvelgiu pagarbą visoms materijos formoms. Gluosnis puikiai fotografuoja. Jo talentas pagauti kadrą konkuruoja su gebėjimu dirbti makro pasaulyje. Susitikę imamės kūrybos, na, kad ir fotografavimo ar eskizavimo. Domimės vienas kito aktualijomis, bet pasimatome retokai, nes abu esame susikūrę stiprius, mus į veiklą panardinusius pasaulius. Jo gyvenime tikrai visko daug, ir aš jame esu daugiau stebėtoja. Dažnai apie Gluosnį sužinau iš jo socialiniuose kanaluose paskelbtų fotografijų ar tekstų.

Apie vyresnėlį Emilį Abramavičiųv isada sakydavau, kad jis yra su kūryba nesusijęs žmogus, pasižymintis išskirtiniu gebėjimu įvesti tvarką sistemoje, nesvarbu, kokio dydžio ji būtų. Tačiau šiais metais Emilis mane nustebino neįtikėtinai kūrybišku proveržiu socialiniuose tinkluose. Jis ėmėsi „Dividendų Eksperimento“ –„Instagram“, „Facebook“, „Youtube“paskyrose įdomiai ir paprastai pradėjo pasakoti apie investicijas. Kai ką netgi aš supratau, nors esu mažai susijusi su pinigų ir skaičių pasauliu. Džiugu, kad laisvą laiką, kurį anksčiau skirdavo kelionėms, jis nukreipė nauja, savo paties atrasta vaga. Jei ne Emilis, dar ir šiandien mano „Instagram“ paskyra būtų vos gyva. Jis kaip tikras mokytojas kantriai ir nuosekliai viską rodė, daug ką padarė už mane, kol pati to nebuvau įsisavinusi. Sūnaus dėka naudojuosi visais šiuolaikinio pasaulio sukurtais virtualiais įrankiais. Ir čia jis neleidžia sustoti.

Džiaugiuosi, kad abu sūnūs savarankiški. Kiekvienais metais į juos žvelgiu vis iš toliau – tik taip galiu aprėpti užaugusių vaikų gyvenimus. Mus jungia labai šiltas ir nuoširdus ryšys, kurį labai branginame. Tikrai, sūnūs skirtingi, bet abu visada telpa mano širdyje.