LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Taip jau atsitinka, kad kai šeimoje yra du menininkai, vienas visada būna matomesnis. Ne išimtis ir dviejų dailininkų – tapytojo Sauliaus Kruopio bei dailės pedagogės Skaidrės Butnoriutės – šeima. Saulius, vos baigęs dailės studijas ir iškart pasinėręs į tapybą, spėjo pelnyti daugiau pagyrų ir garbės negu dešimtmečiu jaunesnė Skaidrė, augindama tris sūnus ir dirbdama pedagoginį darbą. Pasak tapytojos, ant drobės išsiverždavo tik pavieniai kūriniai, o rimtesni sumanymai ilgai švytėjo tarsi tolima svajonė, kelrodė žvaigždė.
Smagu, kad tą dieną, kai pravėriau šios šeimos namų duris, Saulius, net ir labai skubėdamas, akimirkai prisėdo su kavos puodeliu ir spėjo, tegu ir greitakalbe, atsakyti į svarbiausią klausimą.
Ar judviejų romantinė meilė neužgeso gyvenant ilgą laiką kartu, kuriant, auginant vaikus?
Aš toks ekspresionistas, toks nelengvas, o ir menas atitraukia nuo šeimos, juk ne vien valgai, miegi, būtina tam tikra filosofija, meditacija norint kažką sukurti. Žmonai tos mano pagalbos galėjo būti ir daugiau, prisipažįstu. Iš studijos kartais negrįždavau po tris paras, kol vieną dieną išmečiau ten stovėjusią lovelę. Žinoma, iki šiol šildo romantinė meilė, o ir vaikai atnaujina ryšį... Tapyti gali visi trys, nes mes juos nuolat po parodas, tarptautinius plenerus vežiojomės.Bet, gerai pažinodami menininkų virtuvę, žmonių paklausti, ar žengs tėvų pėdomis, purto galvas: „Ne, nors... menas bus šalia.“
Šiuo metu namuose likęs tik Kruopių šeimos pagrandukas, vyresnieji jau išskridę į svečias šalis. Asmeninio archyvo nuotr.
Skaidre, o iš ko jūs paveldėjote menininkės gyslelę?– paklausiau moters, kai Saulius išskubėjo.
Mano tėvas buvo meniškos sielos: mokėjo piešti, drožti iš medžio, kalti iš metalo, ant sienų tapydavo paveikslus, mūrydavo židinius. Deja, pernelyg mėgo kompanijas – tampydavo armoniką, vaišindavosi su draugais, dėl to neretai pykdavosi su mama. Kaip meistras pameistrį, taip jis mane kartais vesdavosi į darbus. Leisdavo nupiešti kokį vaizdelį ant sienos. Mama – rusų kalbos ir literatūros mokytoja,tad namuose netrūko knygų, žurnalų. Ji įskiepijo pajautą rimtos literatūros, grožio pajautą, rūpinosi, kad mums su sese netrūktų ir dvasinio peno. Labiausiai mane traukė knygos su paveikslų reprodukcijomis, nuotraukomis, piešiniais. Vartant jas, galvoje gimdavo įvairiausių vaizdinių, kuriuos perkeldavau ant popieriaus, arba, susikrovusi dažus, piešimo sąsiuvinį,vos ne kasdien žingsniuodavau prie Ventos upės (augau Mažeikiuose)piešti gamtos vaizdų. Mokyklą baigusi sidabro medaliu,kelerius metus studijavau Šiaulių universitete, vėliau, mano gyvenime atsiradus Sauliui,mokslus užbaigiau Vilniaus dailės akademijoje. Jau dešimtmetis, kai mudu rengiame tapybos parodas pavadinimu „Gyvenimas kartu(s)“. Ir Lietuvoje, ir šalyse kaimynėse, net Indijoje, Nepale, Vokietijoje. Šiuo metu mudviejų paroda „Kelyje“ eksponuojama Šiaulių universiteto galerijoje.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kokia jūsų meilės istorija? Sauliaus pasiklausius, atrodo, kad jis jus labai myli, tiesiog ant rankų nešioja...
Jis – įdomi asmenybė. Myli gal labiau per atstumą, išberia daug gražių žodžių, kartais atrodo, kad pačią meilę myli. Norėtų daugiau būti reikalingas, padėti, bet buityje jam nesiseka. Sunku buvo susitaikyti su tuo, kad mano vyras nemoka buities darbų – prikalė lentyną, o ji naktį nukrito su visais indais... Saulius augo tarp seserų, taigi visų lepinamas, dailininkas iš pat mažens. O pradžia tokia. Buvau ką tik atvažiavusi mokytis. Rugsėjo 16-ąją vaikštinėjome su drauge po Šiaulių brodvėjų, ir pastebėjome, kad pro šalį ėjęs vaikinas sustojo, negalėdamas atplėšti nuo mudviejų akių. Buvo nedrąsu, ne itin saugu, bet pagaliau jis prakalbo: „Koks gražus Lietuvos dangus, kokios gražios moterys, ar galima į jus pasižiūrėti?“ Pasirodo, Saulius neseniai buvo grįžęs iš Vokietijos, kur po studijų dirbo, tad nenuostabu, kad ir Lietuvos dangus, ir moterys – viskas jam buvo gražu. Iš pirmo žvilgsnio gimė jausmas, tą patį vakarą. Kad jis – mano žmogus, liudijo daugybė sutapimų: gyvendama studentų bendrabutyje, jausdavau, kada reikia nusileisti prie budėtojo. Jis iš tiesų netrukus paskambindavo arba kai aš skambindavau jam į Vilnių, jis pakeldavo ragelį vietoj bendrabučio budėtojo... Nors mačiau, kad jis – sudėtinga asmenybė, vulkanas, kategoriškas, nepraktiškas, o ir tėvai trūkčiojo pečiais: na, jei tau gerai... Buvo visko, ypač augant mažyliams, tikrai akimirkomis norėjosi bėgti pas mamą guostis. Mat gyvenome bute su bendra virtuve, kūdikis ant rankų, nei kur išsivirti, nei kur pasidžiauti, aplink alkoholikai, dar katinai...
Prabėgo dvidešimt šešeri metai kartu. Ar vyras skatina jus tapyti, kurti? Kada tą darote, jei ant jūsų pečių – dailės mokytojos darbas (Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre), gal net šeimos išlaikymas?
Ir skatina, palaiko, ir savotiškai stabdo, nes buities darbai vis viena lieka man. Ypač pykomės prieš mūsų parodą Vokietijoje. Užduotis paprasta – pristatyti galerijos savininkui po penkiolika paveikslų. Tapyti teko po darbo, po vaikų rūpesčių, reikėjo suspėti, atsirinkti, kas svarbiausia. O kai nuosekliai, kasdien netapai, tapybiniai įgūdžiai tarsi užmiega: užmiršti spalvų, atspalvių kodus, tai, ką ir kaip darei. Terminas jau artėjo prie pabaigos, tuoj turėjo atvykti žmonės atrinkti darbų, o aš vis dar blaškiausi „kūrybiniame procese“. Kaip aš tuomet pykau ant Sauliaus, kaip bariausi, kam jis mane į tai įvėlė! Jis taip pat karščiavosi: tu gali, tu privalai tapyti... Bet kaip, kada, kur tapyti, kai aplink – chaosas. Vieną dieną tarsi kas valktį nuo akių būtų nurišęs: atvilnijo geroji banga – galiu tapyti, ką noriu, kaip noriu, kur noriu, esu laisva kalbėti per tapybinius vaizdinius. Tapo nesvarbu, kad vienintelėje erdvėje, koks yra mūsų būstas senamiestyje, ruošia pamokas, žaidžia vaikai ir net pulkas jų draugų. Išsitraukiau seną stalą, kuris tapo mano molbertu, ir tapiau tapiau – paveikslai gimė vienas po kito... Kai per parodos atidarymą beveik visus mūsų darbus nupirko, supratau, kad turiu labiau pasitikėti tuo, ką darau, kad kūryba reikalinga.
Dirbdama mokykloje Skaidrė susiduria su amžinu klausimu: kaip, kokias svarbiausias vertybes ugdyti jauname žmoguje. Asmeninio archyvo nuotr.
Ar vaikystėje gimęs noras piešti iš natūros išliko, kaip apskritai pradėjote tapyti?
Dar Akademijoje per vasaros praktikas, pamenu, ankstyvas rytas, rūkas, toks gamtos grožis, o man neišeina to pavaizduoti. Suvokiau, kaip svarbu viską perleisti per save, per savo jausmą, būseną, požiūrį. Iki kokio lygio įvaldome transformaciją, tokie ir esame kūryboje. Daug davė Sauliaus organizuojami kasmetiniai tarptautiniai tapybos plenerai Nidoje, į kuriuos vykdavau su vaikais, paveikslų parodos. Kai esi šalia kuriančių menininkų, tarytum, užsikreti noru kurti, prabunda tapybos alkis ir, atradusi jaukesnį kampelį, išsidėlioji dažų paletę, atsistoji priešais drobę... Svarbu neatidėlioti, nesakyti: Kada nors prie to grįšiu“, tiesiog leisti sau čia ir dabar kurti. Dabar bepigu – vaikai išaugo, beveik visi išsilakstė kas sau. Eigirdas, baigęs istorijos mokslus, laimėjo konkursą ir dėsto istoriją, geografiją bei dailę Vašingtone. Karolis studijuoja informacines technologijas Anglijoje, 12-metis Vilhelmas, namuose likęs vienas, ilgisi brolių...
Ar sūnūs panašūs savo vidiniu pasauliu?
Kaip ir kiekvienai mamai, vaikai man patys ypatingiausi. Visi trys – stiprios, kūrybingos ir jautrios sielos asmenybės. Ne tik savuosius ugdydama, bet ir mokykloje dirbdama susiduriu su nuolatine dilema: ko, kaip mokyti vaikus? Kokias vertybes jauname žmoguje ugdyti? Pasaulis gana pragmatiškas: žiūrėk tik savo reikalų; kas man iš to; aš nieko neprivalau; man priklauso...O kur empatija, artimo meilė? Būsi jautrus, atidus kitiems, lips ant galvos, tyčiosis. Vis dėlto manau, kad visaverčio gyvenimo ašis – Meilė (Dievui, sau, artimui).
Labai padeda prieš kelerius metus baigti meno terapijos kursai, kuriuos pirma išklausiau pati, o dabar kaip relaksacijos priemonę galiu taikyti kitiems. Drauge su psichoterapeute ir teatro edukologe dirbame prie projekto „Baimės laboratorija“. Jei tą trukdantį jausmą – baimę – atpažįsti savyje, įvardiji, išpieši, išvaidini, iškalbi, jau gali lengviau gyventi, daugiau pasiekti.
O ką svarbaus išpiešėte apie save?
Atradau daug nauja: mat Saulius labai ryški asmenybė, o aš – šalia jo. Kada šeima užgožė manyje mane pačią, aš net nepastebėjau. Klausėte apie mudviejų meilę... Su Sauliumi perėjome labai daug – ligų, bėdų,netekčių, žinoma, ir džiaugsmo. Drąsiai sakau: jis – mano partneris, draugas. Aišku, sudėtingo charakterio –išsiveržia kaip vulkanas gindamas savo teisybę. Gal tą teisybės troškulį išugdė pogrindis, mat jaunystėje buvo persekiojamas, išgyveno net kelias KGB kratas... Dar meno terapija atskleidė, kad turiu viską išsakyti, netylėti, nes kitas žmogus mano minčių bei jausmų nesuvokia, nežino, kas man patinka, kas ne, kas džiugina, o kas skaudina.
Spėju, kad, atsiplėšus nuo kasdienybės, išrūkus, tarkim, į Indiją ar Nepalą, kur judu ne kartą viešėjote, lengviau tapyti, įvairesnių spalvų atsiranda?
Pasaulis yra manyje, o aš – jame. Atsidūręs naujoje vietoje, menininkas susiduria su baltos drobės išbandymu: kaip, nuo ko pradėti, ką pasakyti. Kai paleidi baltos drobės baimę ir imi laisvai kurti – įsisuki į tam tikrą energijos ratą ir tapai tapai... Labiausiai mane įkvepia gamta. Patinka pasivaikščioti, pajusti naujos vietovės informaciją. Štai Nepale, Katmandu, reikėjo net ne savaitės, kad susivokčiau, kokia tai šalis, kokie žmonės, kalnai, šventyklos, dievybės. Rytietiškas gyvenimo ritmas, kvapai, spalvų, žmonių gausa, ritualai, tarytum, paslepia esmę, ir tik bendraudama su vietiniais žmonėmis pajutau tą šalį.
Tie pasivaikščiojimai, ko gero, svarbūs ir Vilniuje?
Patys prasmingiausi, tobuliausi, džiuginantys dalykai – labai paprasti, prieinami kiekvienam. Nebūtina važiuoti toli, natūralios gamtos oazių atradau ir Vilniuje. Tai ir senamiesčio gatvelės, ir Nemenčinės miškai. Dažnai nuvažiuoju prie Balžio ežero ir pasineriu į žalią erdvę. Ne vien dėl grybų, uogų, labiau dėl pabuvimo gamtoje. Tas laikas – tai dovana sau.
