Atgimimo metais S.Šaltenis dalyvavo Sąjūdžio veikloje, su Arvydu Juozaičiu įkūrė kultūros laikraštį „Šiaurės Atėnai“,

Pietų Ispanijoje prie Atlanto vandenyno ramiai, atsiskyrėliškai gyvenantis gyvasis literatūros klasikas, Kovo 11-osios Akto signataras Saulius Šaltenis dar prieš Naujuosius tvirtino šią žiemą išvis neplanuojantis skristi į Lietuvą. Tačiau, sužinojęs, kad jam skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija už daugialypę literatūrinę kūrybą ir išskirtinį stilių, pakeitė savo planus. Per dvi viešnagės savaites tėvynėje rašytojas susitiko su gimtojo Utenos rajono skaitytojais miesto bibliotekoje, savo naująjį romaną „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ pristatė Vilniaus knygų mugėje.

Keisti dalykai Lietuvoje

Po ilgesnės pertraukos sugrįžęs į Lietuvą, rašytojas jaučiasi pamalonintas skaitytojų dėmesio, džiaugiasi, kad į susitikimus su juo susirinko pilnos salės žmonių ir naujasis jo romanas šiųmetėje Knygų mugėje tapo viena perkamiausių leidyklos „Tyto alba“ knygų, tačiau neslepia, kad patyrė ir nemalonių akimirkų.

„Kartais Lietuvoje pamatau keistų dalykų. Dažnai atrodo, kad sapnuoju neprabusdamas. Štai teikiant Nacionalinę premiją mano dukrų nenorėjo įleisti į Prezidentūrą, nes jų nebuvo sąrašuose. Buvau priverstas eiti aiškintis, kol jas pagaliau įleido. Jaučiausi pažemintas, gavau kaip šlapiu skuduru per veidą. Viskas suvedama į procedūras, o paprasto žmogiškumo trūksta. Tai man priminė sovietmetį, kai sprogo Černobylis – radiacija sklido ir niekam nieko nepranešė, išsirengę pionieriai žygiavo į paradą. Jei rimtai kalbant, Lietuvoje dingusi širdis. Pasaulis modernėja, gyvenimas gerėja už Europos pinigus, bet dingsta žmogus, žmogiškumas. Tai užmuša pasitikėjimą valdžia, užmuša įkvėpimą. Matau, kad kažkas negerai. Tačiau nesupraskite manęs klaidingai: gerbiu Konstituciją ir Prezidento instituciją. Jei kiltų karas, laikyčiausi Atgimimo laikais duotos savanorio priesaikos, bėgčiau, skubėčiau ginti Lietuvos – valstybės, kurią kūriau“, – patikino rašytojas.

S. Šaltenis ir sovietmečiu buvo pripažintas rašytojas

S. Šaltenis ir sovietmečiu buvo pripažintas rašytojas

„Darau, ką geriausiai moku“

„Rašyti reikia tada, kai praėjęs laikas jau sutelpa į metaforą. Praėjus ilgesniam laikui, tie įvykiai sustingsta kaip gintare ir juos galima geriau matyti. Juk rašytojas yra stebėtojas. Stengiuosi rašyti knygas, kurias žmonės skaitytų. Štai mano lentynos pilnos knygų, kurių negaliu išmesti, nes yra su autografais, tačiau daugelis šių knygų – absoliučiai nepaskaitomos. Tai yra baisus dalykas, kai tu dar gyvas, o tavo knygos – numirė. Kartu tai labai gražu, kaip laikas atsijoja literatūrą“, – teigia rašytojas.

Prozininkas, dramaturgas ir kino scenaristas dar sovietmečiu pelnė skaitytojų simpatijas savo išskirtiniu stiliumi, kuomet apie rimtus, net tragiškus dalykus gebėjo kalbėti ironiškai, su humoru. Tekstą jis komponuoja tragikomišką efektą sukuriančių sandūrų, priešpriešų, staigių ir netikėtų sugretinimų principu, meistriškai naudodamas groteską. S.Šaltenio tekstai atlaikė laiko išbandymus.

„Geriausia, ką gyvenime moku – rašyti. Manau, svarbiausia būti tikram, sąžiningam, kurti gyvybę, tik tada gali išlikti, – esminę kūrėjo sėkmės sąlygą atskleidžia rašytojas. – Aš rašydamas visada buvau sąžiningas pats sau. O dabar pagrindiniai iššūkiai literatūrai – internetas, kinas. Rašytojai turi į tai reaguoti, pati literatūra turėtų tapti vaizdingesnė, kinematografiškesnė. Dabar dažniausiai skaitau poeziją.“

S.Šaltenis pagal geriausias savo apysakas „Duokiškio baladės“ ir „Riešutų duona“ parašė pjeses bei scenarijus kino filmams. Pagal S.Šaltenio scenarijų dar 1978 m. režisieriaus Arūno Žebriūno sukurtas filmas „Riešutų duona“ įėjo į auksinį kino klasikos fondą, bet skirtingai nei dauguma sovietmečiu sukurtų filmų, neprarado aktualumo, nes kalba apie amžinus dalykus. Jis mėgstamas ir jaunosios kartos žiūrovų. S.Šaltenis su Leonidu Jacinevičiumi sukūrė ir pirmąjį lietuvišką miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“, kuriam muziką parašė kompozitorius Giedrius Kuprevičius.

„Kine man buvo įdomiausia dirbti su režisieriumi Arūnu Žebriūnu. Jis inteligentiškiausias kino režisierius ir aš jam buvau vienintelis bei geriausias Lietuvos dramaturgas“, – prisimena S.Šaltenis.

Širdis – Lietuvoje

„Gyvenu Ispanijoje, bet mano širdis čia, Lietuvoje. Rašau iš tolo žvelgdamas į Lietuvą, ji visada su manimi. Bet gyvenau Lietuvoje ir turėjau mergaitę didelėm rudom akim, kurios žvelgė tiesiai į sielą, aš viena koja gyvenau ir jos pasaulyje – Pietų Amerikoje. Kelis dešimtmečius kasdien po pietų su savo uošviais, jos tėvais, gerdavome matę (tradicinę Pietų Amerikos arbatą, – aut. pastaba) ir būdavau priverstas klausytis jų begalinių istorijų, prisiminimų. Tad kai su visa šeima keliavau po Argentiną, Lolos gimtinę, man viskas buvo žinoma – augalai, maistas, kvapai, lyg būčiau ten gyvenęs. Rašydamas niekada nefantazuoju, pasakojimą kuriu iš autentiškų, patikrintų detalių. Ir naujajame romane „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ netiesiogiai pasakoju apie Sausio 13-osios įvykius, kuriuose aš pats dalyvavau, todėl šios knygos detalės irgi autentiškos. Bet tai romanas ir apie meilę. Meilė ir mirtis – amžinos temos, jos mane visais laikais domino. Rašydamas aš pats sau bandau kai ką išsiaiškinti, kai ką suprasti, atrasti Dievą – ir kartais pavyksta. Atrodo, kad jis stovi visai arti, už kampo. Manau, ir skaitytojas, skaitydamas mano knygas , kažką daugiau supras“, – viliasi S.Šaltenis.

Išmirė artimiausi žmonės

Daugelis S.Šaltenio kartos kūrėjų ir artimų draugų jau paliko šį pasaulį, todėl rašytojas sako besidžiaugiantis kiekviena nauja diena.

„Kapinėse daug mano kartos menininkų, visi mano artimieji ir draugai: Leonidas Jacinevičius, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Romualdas Granauskas, Arūnas Žebriūnas, Stasys Kuzma ir be laiko išėjęs Eimuntas Nekrošius. Jis visados netikėtai paskambindavo, nors kartais tarp tų jo skambučių būdavo ir ilgiausios metų pertraukos. Lyg iš tiršto rūko išniręs, tuo pačiu pakimusiu balsu Eimis sakydavo: „Sveikas…“ Atsiliepdavau, stodavo ilga tyla ir žinodavau, kad dabar kaip visados paklaus: „Ką veiki? Gal susitinkam?“ Ir susitikę imdavome ką nors gražaus veikti. Ypač paskutiniais jo gyvenimo metais. Pagal mano romaną „Kalės vaikai“ jis pastatė savo paskutinį spektaklį Klaipėdoje. Jis norėjo statyti ir mano „Demonų amžių“, planavau jam parašyti pjesę ir pagal „Amžinai žaliuojantį klevą“, kurį jis būtų statęs Peterburge, bet nespėjo. Todėl vis labiau pradedu vertinti gyvenimą ir džiaugtis kiekviena diena, ir už tai esu dėkingas Dievui, nebekreipiu dėmesio į smulkmenas. Gyvenu vis labiau jausdamas jaudinantį gyvenimo grožį ir didžiulį dėkingumą.“

Kultūros bajorų giminė

S.Šaltenio tėvas, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Rapolas Šaltenis dar vaikystėje pasakė, kad Saulius bus rašytojas, mat jų giminėje buvo garbingieji literatūros klasikai Antanas Baranauskas ir Antanas Vienuolis (tikr. pav. Žukauskas).

„Kai sulaukdavom Kalėdų, mama stalą padengdavo balta kaip sniegas vyskupo Baranausko staltiese su jo raudonais inicialais. Tėvas, pamenu, mane net vežiodavo į Anykščius pas A.Vienuolį su pirmaisiais mano rašinėliais, nes, anot jo, kažkas juk turi pratęsti senųjų kartų literatūrinę tradiciją, tą savotišką giminės kultūrinę bajorystę. Buvau pasmerktas tapti rašytoju – jaunystėje priprašytas rašiau mažiau raštingiems suaugusiems net meilės laiškus. Rapolo Šaltenio vardu dabar pavadinta Utenos progimnazija. Tėvo mokiniai savo prisiminimuose vadina jį mokytojų mokytoju, pasakoja, kaip jis sugebėdavo juos užburti, įkvėpti meilę literatūrai, grožiui, savo kraštui, kaip nejučiom auklėjo, užuominomis subtiliai vis sugebėdavo pasijuokti iš sovietinių stabų ir stabukų. Utenos kapinėse ant tėvo kapo kryžiaus iškalti ir jo paties žodžiai: „Tiktai mylintis ir tikintis žmogus yra laimingas“, – pasakojo rašytojas.

Žmona išmokė laisvės

S.Šaltenis gimė per Kūčias, gruodžio 24 d., tad nuo vaikystės ši dviguba šventė buvo labiausiai laukiama. Tik eglutę jo dukros dabar puošia vandenyno kriauklėmis ir koralais, o ant šventinio stalo būna padėta lėkštė prieš I2 metų mirusiai žmonai ir mamai Lolai Šaltenienei. Ji gimė ir augo Argentinoje, į kurią tarpukariu emigravo jos lietuviai tėvai. Suvilioti Chruščiovo propagandos, šeštajame dešimtmetyje iš Argentinos jie grįžo į sovietinę Lietuvą. Temperamentingoji Lola buvo rašytojo gyvenimo meilė ir mūza.

Po žmonos mirties Šaltenis kelerius metus negalėjo rašyti. Ilgai tylėjęs, 2014 m. rašytojas išleido romaną „Demonų amžius“ apie tragišką Salomėjos Neries likimą, po dvejų metų – „Žydų karalaitės dienoraštis“ apie holokaustą išgyvenusią žydę bei „Basas ir laimingas“ apie šventojo Brunono paskutinę misionierišką kelionę į Lietuvą. Pernai išleistą romaną „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ apie Sausio 13-osios įvykius Lietuvoje autorius pristatė šiųmetėje Knygų mugėje. Jo romanai verčiami į užsienio kalbas. Romanas „Žydų karalaitės dienoraštis“ yra išleistas italų ir bulgarų kalbomis, bus išleistas ir anglų kalba. Bulgarijoje ši knyga pateko į geriausių užsienio knygų penketuką.

„Lola yra sakiusi, kad į Lietuvą atvažiavo vien tam, kad mane netyčia sutiktų. Ji mane išmokė gyventi saulėtai džiaugiantis šia laiminga akimirka, be lietuviškai surauktų kaktų. Mūsų šeimoje buvo savotiškas laisvės kultas, kaip priešprieša absurdiškai sovietinei tikrovei. Ir šeimyninį gyvenimą suvokėm kaip laisvų žmonių sąjungą, kuriuos sieja pasitikėjimas ir solidarumas. Taigi ir sovietmečiu aš jaučiausi laisvas. Kažkokiu paslaptingu būdu ir dabar ji man padeda rašyti“, – įsitikinęs rašytojas.

Lola Šaltenienė

Lola Šaltenienė

Atgimimas buvo revoliucija

Atgimimo metais S.Šaltenis dalyvavo Sąjūdžio veikloje, su Arvydu Juozaičiu įkūrė kultūros laikraštį „Šiaurės Atėnai“, buvo Nepriklausomybės akto signataras, kurį laiką dirbo kultūros ministru.

„Atgimimas buvo laimingos, įspūdingos akimirkos, kurios nutvilkė, nudegino sielą ir kurių niekada nepamiršiu. nelaikau politiku – mano politika buvo Atgimimas. Visada jaučiau panieką sovietinei sistemai ir visada tikėjau, kad nepriklausomybė ateis, dėl to visa galva puoliau į ją. Atgimimas buvo revoliucija, buvau jos kareivis, visur laksčiau, viską dariau. Tačiau revoliucija greitai baigiasi ir palieka daug šiukšlių. Aš ilgai buvau naivus idealistas. Atsimenu, kartą vakare Seime ilgai posėdžiavome, visi pavargę, aš kažką pasakiau, viena ponia pašoko ir sako: „Nusibodo tas Šaltenio idealizmas.“ Tada supratau, kad mano revoliucija ir politika baigėsi. Aš pavėsio, šešėlio žmogus, man reikia ramybės. Telieka tik rašyti. O „Šiaurės Atėnai“ (kultūros laikraštis – red. past.) išliko įdomūs iki šiol, o kad jo maži tiražai – visose šalyse kultūros leidinių tiražai maži.“

Vienatvė padeda rašyti

Pasibaigus Vilniaus knygų mugei, rašytojas išskrido atgal į Pietų Ispaniją, kur gyvena ir abi jo dukros. Įvykius Lietuvoje jis seka interneto portaluose. Gyvendamas Lietuvoje rašytojas mėgdavo bėgioti krosus bei pasivaikščioti Antakalnio pušynuose, o dabar kasdien žingsniuoja Atlanto pakrante.

„Rašant man reikia vienatvės, ramybės ir tylos. Ispanijoje visa tai turiu. Niekas manęs nepažįsta, ir aš niekam netrukdau. Ispanai labai malonūs žmonės. Gyvenu atsiribojęs nuo pasaulio. Tylos, ramybės reikia ne tik rašytojui – kiekvienam žmogui reiktų pabėgti į kokią negyvenamą salą ir ramiai pabūti, kad galėtų susivokti savyje. Tik ramus žmogus yra kūrybingas, taip pat nuteikia ir aplinkinius. Lietuvai reikia daugiau ramybės.“