Sertifikuota audėja Z. Paulikienė audžia audinį, kurį pagal išsaugotą tremtinės močiutės tautinį sijoną užsakė anūkė.

Gargždiškė Zita Paulikienė juokaudama prisipažįsta, kad daugiau nei 30 metų serga nepagydoma audimo liga. Beveik nebūna dienos, kad ji nesėstų prie staklių, kuriomis audžia visus audinius lietuvių tautiniam kostiumui, rankšluosčius, staltieses ir archeologinių rūbų audinius. Sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė kūrėja, Vytauto Majoro tautodailininko premijos laureatė tautiniais kostiumais papuošė daugelį Lietuvos folkloro ansamblių. Ji pakerėjo ir dizainerį Juozą Statkevičių. Vis dėlto audėja pastebi, kad susidomėjimas tautiniu kostiumu pamažu blėsta, tačiau jos staklės vis tiek netyla.

Ypatingas užsakymas

Į Klaipėdos rajono tradicinės kultūros vertybių registrą kaip gyvosios tradicijos pateikėja ir audimo amato puoselėtoja 2012 metais įrašyta Z. Paulikienė nebandė skaičiuoti, nei kiek metrų audinių yra išaudusi per daugiau kaip 30 metų, nei kiek Lietuvos folkloro ansamblių vilki tautinį kostiumą, pasiūtą iš jos audinių. Nebėra rašto, spalvų derinio, kokio negalėtų išausti gargždiškė audėja, nėra užsakymo, kuris būtų neįveikiama užduotis.

Z. Paulikienės namuose – net aštuonerios staklės. Vienomis audžiami sijonai, kitomis – liemenės, trečiomis – balti marškiniai, dar kitomis – skaros, o netrukus gargždiškė „pasikinkys“ stakles ir pradės austi lovatiesę. Seniai norėjo pabandyti, bet tam vis nebuvo laiko. „Daugiau nei prieš dešimt metų prasidėjęs tautinio kostiumo atgimimas, kai ausdavau net po 14 valandų, praėjo. Daug folkloro ansamblių ir pavienių asmenų tada užsakydavo audinių visam tautiniam kostiumui. Dabar liko pavieniai užsakymai. Šiuo metu audžiu audinį pagal vienos moters močiutės sijoną“, – sėsdama prie staklių sakė Z. Paulikienė. Užsakovė audėjai papasakojo, kad močiutė du kartus buvo ištremta į Sibirą: pabėgusią iš tremties ją vėl sugrąžino atgal. Tremtinė išsaugojo tautinio kostiumo sijoną, kuris kaip relikvija brangi jos artimiesiems. Z. Paulikienė, audinių raštų ir spalvų derinių ne kartą ieškojusi archyvuose, pastebėjo, kad šis užsakymas – išskirtinis, matyt, būta kūrybingos audėjos, nes nei raštas, nei spalvų derinys niekur nematytas.

Tautodailininkės Z. Paulikienės audiniai puošė ir dizainerio Juozo Statkevičiaus 2017 m. pavasario – vasaros drabužių kolekcijos modelius. Dizaineris lankėsi Gargžduose audėjos namuose ir kone iššlavė viską, ką tuo metu turėjo išaudusi. Į kolekcijos pristatymą J. Statkevičius gargždiškei audėjai ir jos dukroms atsiuntė originalų pakvietimą.

Nuo galvos – iki kojų

Tautinis kostiumas tinka įvairioms progoms. Daugelyje renginių ambasadose dalyvaujanti viena vilnietė gargždiškei audėjai sakė, kad tautinis kostiumas jai padeda išvengti galvos skausmo, kuo rengtis, kai gauna oficialų pakvietimą.

„Yra moterų, kurios pasisiūdina ne vieną, o visų Lietuvos regionų. Perspėju, kad ant žemaitiško sijono neužsirištų aukštaitiškos prijuostės ar neapsivilktų kito regiono liemenės“, – šypsojosi Z. Paulikienė, pasakodama apie dvi vilnietes, kurios turinčios visas jos austas skaras ir gal po 15 prijuosčių.

Nors sakoma, kriaučius plikas, batsiuvys basas, ši patarlė netinka gargždiškei audėjai. Ji atidarė ne tik audinių pilnas skrynias, išskleidė dešimtis žemaitiškų, aukštaitiškų, dzūkiškų, suvalkietiškų ir Klaipėdos krašto prijuosčių, skarų, bet ir atlapojo savo šeimos spintą, kurioje ne tik pačios, bet ir dukros Ievos, kuri irgi sertifikuota audėja, ir anūkės tautiniai kostiumai.

„Skarelė ant galvos, šilta – ant pečių, balti marškiniai, puoštais rankogaliais, liemenė, baltas pasijonis, siuvinėtomis padelkomis, ant jo antras austas pasijonis, tada languotas arba dryžuotas sijonas, vilnonės kojinės iki kelių, baltos arba juodos su raudonais dryželiais, rankų darbo odiniai bateliai vasarai, kiti – šaltajam sezonui, naginės, o pramogai – klumpės“, – kilodama savo tautinį kostiumą pasakojo Z. Paulikienė.

Pagal visus tautiniam kostiumui keliamus reikalavimus pasiūtas ir anūkės kostiumas, kurį vilkėdama kartu su mama ir močiute dalyvauja šventėse, mugėse, parodose įvairiose Lietuvos vietose.

„Kartą su kaimyne susilygau, kad paprastą dieną apsivilkusi tautinį kostiumą nueisiu į Gargždų turgų nupirkti kiaušinių, nes, kaip ji sakė, Vilniuje taip apsirengus niekas nesistebi, drąsiai vaikšto, o čia, mažam miestely…“ – juokėsi prisiminusi Zita. Apsitaisė ir išėjo. Žmonių ryte nedaug sutiko, nupirko kiaušinių turguje ir parėjo nešina. „Bet kai taip apsirengusi sėdau į automobilį ir per visus Gargždus važiavau į Vytauto Majoro premijos įteikimą, kiekvienoje sankryžoje sustoję perėjose ar prie šviesoforo žmonės įdėmiai apžiūrinėjo“, – linksmai pasakojo įvertinta audėja.

Kruopštumas ir kantrybė

Nuo pat vaikystės matydamos audžiančią mamą (10 metų Z. Paulikienė dirbo Dailės kombinate), šio amato išmoko dukros Daiva ir Ieva, o dabar jau ir aštuonerių anūkė Ūla: „Buvo laikas, kad aš ausdavau Dainų šventėms sijonus, o dukros – daugiausia prijuostes.“

Kol galima sėsti prie staklių ir į rankas paimti šaudyklę, tenka atsirinkti siūlus, juos suvyti ir susiverti apmetimams. „Pasiruošimas kartais užtrunka dvi dienas, bet gali ir savaitę. Palindus po staklėmis reikia surišti 1800, o būna ir 2000 siūlų, kurie turi būti vienodai įtempti. Suriši, sėdi austi ir matai, kad negerai, ir vėl lendi po staklėmis. Ir nugara, ir rankos iškeltos įskausta, o austi irgi nelengva“, – apie ypatingo kruopštumo ir kantrybės reikalaujančius darbus pasakojo didžiulę patirtį sukaupusi audėja, kuriai audimas – kartu ir pomėgis. Jeigu tai būtų tik amatas, argi būtų ryžusis pusę metų gaišti, kol pasiruošė trafaretą „Tautinei giesmei“ austi? „Išaudžiau 15. Įkainojau po 130 eurų. Nusipirkęs toks žmogus Vilniuje mugėje pristojo, kad „Tėve mūsų“ išausčiau – norįs siųsti kunigui į Ameriką. Skambindavo ir vis prašydavo. Sakydavau, kad gal kada nors, nes pasiruošimas užtruktų tiek pat, kiek ir „Tautinei giesmei“ – pusę metų, tačiau žmonėms kartais sunku suprasti, kad austi – tai ne pieštuku rašyti“, – sakė Z. Paulikienė.

Paklausta, ar pasitaiko audžiant suklysti, audėja patikino, jog tada tenka išardyti, tačiau broko jos audiniuose niekas nerastų. Įrodymas, kad kantrybės gargždiškė turi su kaupu, – suvalkietiška prijuostė. „Tai vienas iš sudėtingiausių, todėl neparduodamų mano parodinių kūrinių. Ar kas mokėtų už metrą audeklo 1200 eurų? Šiai prijuostei negavau pirkti reikalingų spalvų siūlų ir pati juos dažiau, tačiau net ne gijomis, o skirtingų spalvų ir atspalvių atkarpomis“, – subtilybėmis dalijosi gargždiškė audėja, kuri sveikatos, fizinės ištvermės, kruopštumo ir ypatingos kantrybės reikalaujančio darbo nekeistų į nieką.

 

Laima ŠVEISTRYTĖ

Autorės nuotr.