Nuolat atnaujindama senas lėlytes, S. Kiaulėnienė pabandė ir pati jas kurti. Asmeninio archyvo nuotr.

Netelpa galvoje – surinkti daugiau nei 1 100 lėlių! Kaip ir kur jas eksponuoti, kokią aplinką sukurti? Sigutei Kiaulėnienei iš Pačeriaukštės kaimo (Biržų r.) tokių klausimų nekilo nei prieš 25 metus, kai ji pradėjo rinkti bei siūti lėlytes, nei vėliau, 2008-aisiais, kai savame kaime, buvusioje kolūkio kontoroje, atidarė liaudies buities muziejų, kuriame tilpo ne tik jos lėlės, bet ir daugybė drauge su vyru surinktų Biržų krašto buities rakandų.

Lėlė, priminusi vaikystę

Potraukis prie lėlyčių atsirado tikriausiai dėl to, kad vaikystėje jai neteko su jomis žaisti, be to, juodu su vyru augino tris sūnus. „Seniai, turbūt prieš 25 metus, Panevėžio turguje ant prekystalio pamačiau didelę lėlę, dar beveik visai naują, tik be drabužių, – prisimena Sigutė. – Kažkas manyje tikriausiai pabudo. Vaikystėje gyvenome sunkiai, pinigų maistui ne visada užtekdavo, tad tėvai žaislais tikrai nelepino. Be to, Dievas panorėjo, kad ne dukteris, o tris sūnus kunigaikščių vardais – Mindaugą, Gediminą ir Kęstutį – auginčiau. Gal tas savotiškas mergaitės ilgesys ir pastūmėjo nusipirkti lėlę. Parsinešusi nuprausiau ir puoliau ieškoti medžiagos skiaučių suknelei. Siūti buvau išmokusi iš mamos, kaimo siuvėjos. Atradusi seniai nebenešiojamą gelsvai margo kartūno suknelę, sukirpau mažą drabužėlį, sudygsniavau, pamatavau, nagi, kaip tik mano lėlytei. Net dirželį savo „pirmagimei“ vąšeliu nunėriau. Ir šiandien toji lėlytė tais pačiais drabužėliais aprengta. Nors per daugelį metų suknia nubluko, nekeičiu jos į naują, nenoriu nubraukti praeities prisiminimų.“

Sigutė su vyru Valdu, baigę veterinarijos mokslus, į Biržų kraštą sugrįžo 1984 metais. Kaip dauguma čionykščių, pasistatė namus, įsikūrė, augino vaikus. Gal kad laisvo laiko nuo darbų bei šeimininkavimo atlikdavo, Sigutė vis prie rankdarbių linko – siuvinį ar mezginį į rankas paėmusi, ir nuo nereikalingų minčių, ir nuo kaimo gyvenimo, prie kurio, sakė, niekada nepritapusi, atitrūkdavo.

Nuolat atnaujindama senas lėlytes, S. Kiaulėnienė pabandė ir pati jas kurti. Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Daugėjo ne tik lėlių

Lėlė, pasodinta kambaryje ant staliuko, džiugino Sigutės akį ir širdį. Netrukus atsirado dar viena, paskui dar… Greitai neužteko vietos nei ant stalo, nei ant komodos. Sigutės vyras Valdas tokiu žmonos užsidegimu nesistebėjo ir nesipiktino, atvirkščiai, pats ėmėsi iniciatyvos lėlytes jaukiai įkurdinti – antrame namo aukšte sumeistravo keletą lentynų joms susodinti. „Maniškis nepasišaipė iš mano pomėgio, – prisimena Sigutė, – nors tuomet, daugiau, kaip prieš dvidešimt metų, toks suaugusios moters užsiėmimas, švelniai tariant, daugeliui galėjo atrodyti keistas…“

Greitai pritrūko vietos ir lentynose, nes lėlių – atnaujintų, papuoštų spalvingomis suknelėmis, gražiai sušukuotų – vis daugėjo. Šalia lėlių daugėjo ir įvairių seno kaimo reliktų. Besikeliantys iš vienkiemių žmonės neretai kaimynams pasiūlydavo ateiti apsižiūrėti, gal ko kuriam reikia – taip nejučiomis Kiaulėnai ėmė kaupti muziejines retenybes.

Namų muziejus

Kadangi visiems šiems daiktams reikėjo vis daugiau vietos, pamažu brendo dar viena idėja, jau abiejų su vyru – ar tik ne laikas visus buities rakandus ir lėlytes išdėstyti kaip eksponatus atskiroje patalpoje? Iš pradžių gimė mažas muziejus namuose. Šeima sukūrė kaimo gryčios vaizdelį, sudėjo, surikiavo eksponatus – ąsočius, muštuvius, verpimo ratelius, lempas, liktarnas, lygintuvus… Čia buvo ir duonkepė krosnis su atitinkama atributika duonai kepti, ir čionykštės garsenybės Bronislavos Stapulionienės audiniai, kuriais ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių žmonės pasidabinę, net senovinė lova su raštuotomis paklodėmis, užvalkalais. Spinta lūžo nuo įvairių laikotarpių kaimo gyventojų drabužių, komodos – nuo lino paklodžių, rankšluosčių… Visa tai liudija atskirus Biržų krašto žmonių gyvenimus.

Nuolat atnaujindama senas lėlytes, S. Kiaulėnienė pabandė ir pati jas kurti. Asmeninio archyvo nuotr.

Nuolat atnaujindama senas lėlytes, S. Kiaulėnienė pabandė ir pati jas kurti. Asmeninio archyvo nuotr.

Anūkėlių džiaugsmas

„Man pačiai labiausiai patinka lėlės ir, žinoma, tai, kas su jomis susiję – lėlių vežimėliai, kūdikių žaislai, – tikina kūrėja. – Turiu ir mažų, dekoratyvinių lėlių, ir didelių, kūdikio dydžio. Lėlės lyg gyvos gyvena muziejuje – supasi sūpynėse, miega vežimėliuose, sėdi ant lentynų, fotelių, lovų… Esu numezgusi joms pledų, drabužių, pasiuvusi batelių. Iš pradžių apie šį mudviejų pomėgį nedaug kas žinojo, nebent draugai, bet štai kaimo seniūnas paragino plėstis, net pasiūlė patalpas buvusioje kolūkio kontoroje. 2008 metais muziejus buvo oficialiai atidarytas. Susirinko nemažai žmonių – atvyko literatų, muzikantų, pagrojo, padainavo. Prigužėjo pilnas muziejus vaikų iš mokyklos, kuriems, aišku, pirmiausia rūpėjo lėlės… Vietiniams žmonėms muziejus nėra toks įdomus – buities rykai dar nepamiršti, ne taip seniai jais naudotasi. Gal labiau muziejumi domisi atvykėliai iš kitų miestų, iš Latvijos. Ir, žinoma, čia iki šiol mėgstama mokinukų vieta. Visi smalsauja, kaip siūti lėles, ir aš kantriai aiškinu, leidžiu su jomis pažaisti.“

Beje, patys tikrieji žaidėjai yra Sigutės anūkai. Kol kas jų trys. Labiausiai lėlės rūpi dešimtmetei Akvilei, atvykstančiai iš Vilniaus. „Močiute, ar galiu paimti tą lėlę, o šitą irgi galiu?..“– vis prašo ji. Ir močiutė leidžia žaisti su visomis lėlytėmis, tik svarbu su jomis elgtis švelniai… Dar lėlytes retkarčiais pakilnoja, bet labiau su mašinytėmis burzgia septynmetis anūkas Gvidas bei trejų metukų Adas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pati ėmė siūti lėles

Muziejus kartkartėmis pasipildo naujais eksponatais, bet bene sparčiausiai auga lėlių skaičius. 2003 metais Sigutė jų buvo sukaupusi iki 100, o dabar jau perlipo per tūkstantį – daugiau nei 1 100. Iš jų apie trečdalis jos pačios pasiūtų. Nuolat atnaujindama senas lėlytes, Sigutė pabandė ir pati jas kurti. Pradėjo nuo megztų angeliukų Kalėdoms, netrukus perėjo prie rimtų darbų – lėlyčių siuvimo, konstravimo. „Pradžia buvo sunki, tyrinėjau daugelį lėlių, sukau galvą, nuo ko pradėti, – porina kūrėja. – Tenka būti ir skulptore, ir dizainere, ir dailininke, ir mezgėja bei siuvėja… Pamažu, žingsnis po žingsnio, tobulėjau.“

Figūrėlės karkasą Sigutė suraito iš vielos, tada jį pripildo įvairių medžiagų – vatos, audinių, sintepono, viskas priklauso nuo to, kokio standumo norima. Lėlytę kurdama moteris iš anksto numato, ar ji sėdės, ar stovės, kaip laikys rankas. Veidelis irgi daromas iš tekstilės, nes modelino moteris „neprisijaukino“. Toliau – klijavimas, dažymas, plaukučių iš siūlų ar kitų medžiagų pynimas, lipdymas… „Tai nėra greitas darbas, – tikina moteris. – Užėjusios moterys klausinėja smulkmenų, norėtų išmokti, bet šiam pomėgiui reikia didelės kantrybės, laiko, pagaliau, idėjų, kuo lėlytę aprengti. Jei neturiu mintyse vaizdinio, kaip ji atrodys, kur ją įkurdinsiu, geriau išvis nepradėti, nes nepavyks. Juk mažai lėlytei turi nieko netrūkti – nuo batelių, kojinaičių, kelnaičių, pasijonio iki suknelės, skrybėlaitės, rankinuko. Ne, nesu pasiuvusi nė vieno berniuko lėliuko, jie man kažko nelimpa… Dažnai manęs klausia, kodėl būtent lėles renku, siuvu. Kiekvienas randa užsiėmimą pagal savo poreikius – vieni renka monetas, pašto ženklus, puodukus, magnetukus, aš – lėles. Svarbu, kad muziejuje joms erdvės nepritrūktų.“

Dalį savo pagamintų lėlių Sigutė parduoda mugėse, glausdamasi prie kitų neįgalių kūrėjų. Kai išgirdusi apie negalią suklusau, ji prašė smulkiai neaprašinėti, vis dėlto nutarėme, kad gražiausią ir tauriausią atvejį jos gyvenime privalu paviešinti. 1996 metais ją užklupo sunki liga – išėjo iš rikiuotės abu moters inkstai. Tada Sigutės brolis Stasys paaukojo savo inkstą ir taip išgelbėjo sesers gyvybę. „Nepatikėsit, – džiaugdamasi pasakojo ji, – brolio inkstas idealiai tiko mano organizmui – lyg mes būtume identiški dvyniai. Iš tikrųjų tarp mūsų metų ir aštuonių mėnesių skirtumas. Aš esu be galo dėkinga savo brangiam broliui…“

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Gėlių darželis

Kai Sigutės paklausiau, kuo ji dar užsiima laisvalaikiu, atsakė, jog, kaip ir kitos kaimo moterys, pasisodina šiek tiek daržovių – vien šeimos poreikiams. Metras burokėlių, metras morkų, svogūnų, prieskonių. Širdis labiau į gėles linkusi, todėl daug kur žydi jurginai, paprastos, bet vaistams labai tinkamos medetkos. O gražiausios bei mieliausios Sigutei – levandos ir įvairių spalvų rožės. Štai mėlynuoja dvi eilės levandų, o šalia raudonuoja rožės, iš viso gal 40 krūmelių. Dermė nuostabi, be to, levandų kaimynystė apsaugo rožes nuo ligų…

„Kai prekybos centre pamatau suvargusias gėles, dažniausiai nukainotas, pagailiu jų, nusiperku. Koks džiaugsmas būna, kai gerai prižiūrimos, tręšiamos ir laistomos jos namuose atsigauna! Malonu, kad jaunėliam sūnui Kęstučiui irgi patinka gėlės. Kai gyvenome drauge, tai abu prapuldavome tarp gėlių… Kokie dar kiti malonumai kaime, gėlės – didžiulė atgaiva. Kažkada, kai dar sveikesnė buvau, chore dainavau, dabar – ne. Sensta mūsų kaimas, senimo daugiau negu jaunimo…“