Trijų kartų moterys: (iš kairės) Greta, Edita (ant jos kelių Gretos sūnus Matas), Stasė. Visos džiaugiasi ir brangina S.Keliuotienės rankdarbius.

Metams baigiantis,lankydamasi Taujėnų dvare, susidomėjau įvairaus formato paveikslais-natiurmortais, puošiančiais restorano sienas. Iš tolo tai panėšėjo į senovinę fotografiją, ir tik priėjusi arčiau suvokiau, jog tai – puikiai įrėminti, be galo kruopštaus siuvinėjimo kryželiu darbai.Parodos autorė – Stasė Birutė Keliuotienė. Panorau susipažinti su menininke, deja, pavėlavau. Tai buvo paskutinioji jos gyvenimo paroda, dukros Editos išeksponuota dvare prieš pat mamos mirtį.

Vietoj raminamųjų

Dukrą, baldų dizainerę Editą Keliuotytę pavyko susirasti ir pakalbinti per visagalį feisbuką–kiek daug puikių fotografijų suradau jos puslapyje… Pasak jos, mamai buvo svarbus siuvinėjimas, o jai– gėlės, įvairiausia jų dėlionė virtualioje erdvėje. Mudviem bekalbant išryškėjo labai glaudus mamos ir dukros, o vėliau dar ir anūkės santykis. Net jų namai vienas šalia kito, Editos dukrą Gretą užaugino močiutė, kol Edita mokėsi.

Stasė Keliuotienė visą gyvenimą dirbo gydytoja, bet tuo metu, dirbdama ir augindama dukrą, nesiuvinėjo – šio amato ėmėsi išėjusi į pensiją. Siuvinėjimą ji vadindavo tikrąja terapija. „Siuvinėti geriau negu gerti raminamuosius, – sakydavo Stasė. –Tas spalvų ieškojimas, gėlės žiedo dėliojimas, iš pradžių išsiuvant viduriuką, po to lapelį kitą, kad matytųsi, kaip sugula spalvos,išryškėja vaizdas, o tada dar ir kotelį, – visa tai įsuka, todėl neišeina sustoti.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Paveikslas – rastinukas

Patį pirmą paveikslėlį ponia Stasė išsiuvinėjo dar būdama moksleivė. „Piešinį ant audeklo, kaip pavyzdį, jai atvežė mano tėtis. Mano tėvai – klasiokai iš Panevėžio rajono (jis – iš Rimiškių,ji – iš Mediniškių kaimo), o mokėsi Smilgiuose, –pasakoja Edita. –Tėtis Rygoje ekskursijos metu surado ir savo mylimai merginai parvežęs padovanojo siuvinėjimo rėmelį bei audinį su piešiniu. Taip Stasė išsiuvinėjo savo pirmąjį darbelį.Radau jį užmestą sodo namelyje.Išploviau, įrėminau…. Šiandien jis kabo prie mano lovos lyg gražios tėvų meilės ir visos mūsų šeimo ssimbolis. Labai branginu šį kūrinėlį. Siūlai, matyti,surankioti po gabaliuką – tai vilnoniai, tai šilko, nes tuomet jų nebuvo pirkti. Šį savo pamirštą pomėgį mama „išsitraukė“išėjusi į pensiją. Tų įvairaus dydžio paveikslų susikaupė gal net iki 200. Komercija ji neužsiėmė – nenešė parduoti, siuvinėdavo paveikslėlius tai man, tai anūkei, dovanodavo draugėms. Džiaugdavosi mano gebėjimu gražiai įrėminti darbus. Vaikai taip pat šiukštu ne pardavinėja. Anūkė su vyru ir dviem sūneliais gyvena mamos bute, apkabinėtame jos paveikslų, ir neketina ką nors iš esmės keisti.“

Dirbo preciziškai

Kruopščioji siuvinėtoja labiausiai mėgo natiurmortus, gėles, peizažus. Savų piešinių nepiešė, modernu nesižavėjo. Pagaliau siuvinėjimas kryželiu su modernu sunkiai derėtų – nuo senų senovės kryželiais buvo pasakojami tam tikri įvykiai, vaizduojama aplinka. Moteris dirbo taip preciziškai, kad paveikslėliai iš tolo primena realistines, senovines fotografijas. Na, o Editai buvo svarbu tuos darbus apipavidalinti, įrėminti, nes galutinį išbaigtumą pamatai, kai kūrinys atitinkamuose rėmeliuose. Ji išsinešdavo pluoštą darbų į studiją, o mama laukdavo, nes jai rūpėjo, kaip atrodys įrėminti darbai. Net drauges susikviesdavo, kad įvertintų, ir visos drauge galėtų pasidžiaugti išbaigtais kūriniais. Aišku, kai kurie darbeliai po tokių apžiūrų nusėsdavo draugių namuose – tai artėjo kurios nors draugės gimtadienis, tai vėl kažkas svarbaus…

Stasė Birutė Keliuotienė

„Ar pasitardavome? – perklausė Edita. –Ne. Bet aš turėjau įtakos mamos darbams, nes ji nebuvo meno žmogus. Siūliau išsiuvinėti pagalvėles, rankines.Ieškodavau ir nupirkdavau parduotuvėse audinių su nupieštais kryžiukais (ant audinio net spalvos surašytos), belikdavo išsiuvinėti. Kai kur mama pakeisdavo spalvas. Aš nesikišau, nes tai jos džiaugsmas, jos užsiėmimas. Paskui jau ir akys nematė, ir rankos tapo nebe tos.“

Retro paveikslai dvare

Stasės Keliuotienės paveikslų paroda Taujėnuose atsidūrė ne atsitiktinai. Su Taujėnų dvaro savininkais Ričardu ir Vida Stackevičiais dizainerę Editą likimas suvedė tuo metu, kai dvaras buvo restauruojamas.Dizainerė ženkliai padirbėjo, atkurdama dvaro interjerą. Editos mamos gyvybė dar ruseno, kai dvaro savininkai pasiūlė išeksponuoti jos paveikslus dvare. Gaila, ponia Stasė jau negalėjo nuvykti ir pasidžiaugti tuo, kaip puikiai jos darbai derėjo su dvaro restorano sale – lyg čia visada buvę.

„Mama iškeliavo prieš metus, – atsiduso Edita. –Bet ir ji, ir aš buvome laimingos, kad puoselėjome jos kūrybą – viskas sutvarkyta, įrėminta. Ji gyveno tais paveikslais.Kokia šventė būdavo, kai parnešdavau juos įrėminusi, žiūrėdavo į juos visą dieną…Paveikslais visus namus nukabinėjo. Sunkiai judėjo, bet su visais, kas tik užeidavo, kalbėjo vien apie tai. Anūkė ir paveikslai – didžiosios jos meilės.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Gydytoja rinkosi šeimą

Stasės Paškevičiūtės-Keliuotienės gyvenimas buvo pasakiškas,gaubiamas didelės meilės. Ji gimė 1936 metais, o jos vyras Jurgis– metais anksčiau. Klasiokai, susidraugavę nuo pat pirmųjų klasių, vėliau pasirinko Kauną. Jurgis mokėsi Politechnikos institute(tekstilės pramonė), o Stasė – Medicinos institute. Ji svajojo apie chirurgiją, bet gimė Edita. Chirurgija reikštų „gyvenimą“ ligoninėje, todėl Stasė ryžtingai pasirinko šeimą, gydytojos darbą nustūmusi į antrą planą. Visą gyvenimą ji dirbo Kauno higienos centro epidemiologe, nors vėliau lyg ir gailėjosi, kad nenuėjo į gydomąjį. Tačiau kaip tik tuo metu gimė anūkė Greta. Stasė vėl visa galva pasinėrė į jos auginimą. Jai buvo svarbu gaminti maistą, tvarkyti namus, prižiūrėti daržą, o siuvinėjimą prisiminė išėjusi į pensiją.

„Kai tik kur nors išvykdavome į užsienį, ji prašydavo: „Man nieko daugiau, tik siuvinėjimo parvežkit, – prisimena Edita. – Ir lakstydavom ieškodami tų specializuotų parduotuvių. Negi paliksi mamą be terapijos? Tėtis jau buvo iškeliavęs anapilin. Ir tikrai, kai tik ji paleido iš rankų adatą, tai ir smigo visu pagreičiu. Trejus metus gulėjo „ant patalo“. Tvarkydama jos daiktus, dar radau į adatą įvertų siūlų… Palikau viską, kaip yra, negaliu nieko sutvarkyti, išmesti ar atiduoti, nors tikrai niekas iš mūsų nesiuvinės. O siūlų– pilna lagamino dydžio dėžė. Pakilnoju atsidariusi, ir vėl padedu.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Menininkė kaip senelis

Editos kelias iš vaikystės yra susijęs su menais. Mokyklą baigusi aukso medaliu, ji turėjo aibę pasirinkimų, bet, kaip kažkada tėtis, pasirinko Politechnikos institutą. Edita tapo medienos apdirbimo technologe ir ilgą laiką dirbo konstruktore Kauno baldų fabrike. Vėliau, jau gimus dukrai, įstojo mokytis į Dailės akademijos Vakarinį skyrių, studijavo baldų dizainą. Galiausiai prieš 17metų įkūrė savo baldų saloną, kuriam atiduoda nemažą dalį savęs.

„Tai sielos džiaugsmas, – tikina Edita, – nors iš tikrųjų mieliau auginčiau anūkus. Laimė, vaikai nenori manęs uždaryti. Jiems su atžalomis (auga du berniukai) padeda kaimynė, nes dukra Greta Keliuotytė– ekonomiko smokslų daktarė, docentė, dėsto VU. Menus tik aš viena pasirinkau. Kaip sakydavo mama, esu į senelį, kuris mėgdavo padrožinėti. Beje, mama ir savo anūkę išmokė siuvinėti, bet ji dabar paskendusi savų darbų sūkury.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Siuvinėjimas pasaulyje

Siuvinėjimas datuojamas apie 5000 m. pr. Kr. Neseniai buvo rastos suakmenėjusios siuvinėtų drabužių, batų ir skrybėlės liekanos. Žmonija nuo seno naudojo siuvinėjimą, ypač jo elementą kryželį, sujungdama mažesnio dydžio gyvūnų odas į vieną apsiaustą. Vėliau suprasta, kad siūlais galima gražinti drabužius ir net batus. Sibire buvo atrastos siuvinėtos gyvūnų odos, kailiai, Kinijoje – rūbai, išsiuvinėti šilko siūlais, brangakmeniais ir perlais.

Siuvinėjimo ir kitų menų lopšys buvo Rytai. Azijoje šis menas klestėjo anksčiausiai. Graikai jį perėmė iš persų, kai Aleksandras Makedonietis pamatė Azijos tautų prabangą. Asyrai ir žydai ištobulino siuvinėjimą, išmokę šio amato iš Egipto. Iki šių dienų išliko siuvinėtų detalių ant faraonų sarkofagų. Senovės tautos rūbus gamino iš lino ir vilnos, todėl siuvinėjimas buvo grubokas. Visa tai pasikeitė, kai Indijoje buvo rasta medvilnė. Tuomet ploniausi audiniai imti siuvinėti šilkiniais, auksiniais siūlais.

Romėnai siuvinėjimą pripažino apie 150 m. prieš mūsų erą. Menas labai išpopuliarėjo Bizantijos laikotarpiu: buvo puošiami drabužiai, viršutiniai apsiaustai, avalynė, durklų dėklai, balnai arkliams, pradėta siuvinėti sidabru.

Į Europą siuvinėjimas atkeliavo Romos imperijos laikais kartu su prabangiomis Vidurinės Azijos medžiagomis, papuoštomis įmantriais siuvinėtais raštais. Praeityje gausiai puošti siuviniai buvo valdžios ir turtų simbolis.

Prancūzai, anglai siuvinėjimą išpopuliarino VI a., o vėliau ir germanai. Daugumoje siuvinių vaizduojami švento rašto motyvai, karų epizodai. Panašiu metu siuvinėjimas paplito ir Italijoje. Tai buvo prabangos dalykas – siuvinėtus rūbus galėjo dėvėti tik turtingieji. Dauguma gaminių buvo siuvinėjami vienuolynuose. Įžymiausi Italijos puošybos meistrai gyveno Venecijoje ir Milane. Net tokie garsūs dailininkai kaip Rafaelis piešdavo siuvinėjimo eskizus.

Saksonijoje ilgą laiką ant balto audinio buvo siuvinėjama baltai. Tai populiaru ir šiandien. Laisvalaikiu siuvinėti mėgo aukštuomenės damos. Nors vėliau atsirado siuvinėjimo mašinos, rankų darbas ir tada, ir dabar laikomas prabangos bei kokybės ženklu, aukštosios mados namų etalonu.

Viduramžiais (XVI a.) gausiais gėlių, paukščių, vabzdžių ir gyvūnų atvaizdais buvo išsiuvinėjami religiniai rūbai. Iš gėlių ypač pageidaujamos rožės, sausmedžiai, vynuogynai, našlaitės ir gvazdikai. Buvo naudojama daug siuvinėjimų technikų – atsirado siuvinėjimas juostelėmis, kaspinais, karoliukais. XVII a. Prancūzijoje, valdant kardinolui Rišeljė, buvo labai populiarus karpytinis siuvinėjimas, iki šiol žinomas kardinolo vardu.

XIX a. daugelis amatininkų atgaivino siuvinėjimo meną, bet naujų metodikų nekūrė, nes žmonės turėjo mažiau laiko „vidaus“ amatams – rūbus imta siuvinėti mašinomis.