Mažėjant tarptautinei prekybai, strategine Lietuvos ūkio kryptimi tampa žemės ūkis ir maisto pramonė. Pastarosiomis dienomis Vyriausybės iškeltas uždavinys patiems apsirūpinti reikalingais maisto produktais žemdirbiams neatrodo sunkus, bet akivaizdu, jog teks kritiškai įvertinti savo žemės ūkio politiką ir struktūrą, o tam prireiks ir ūkių gebėjimų racionaliai perplanuoti savo veiklą, ir papildomos darbo jėgos. Akys krypsta į tūkstančius grįžusių tėvynainių emigrantų, nes migrantai iš Baltarusijos, Ukrainos dėl uždarų valstybės sienų vietos rinkos užpildyti jau negali.

Dairosi į miestus

Rasti darbo jėgos daugiau kaip pusės žmonių netekusiame ir sparčiai senstančiame kaime vis sunkiau, o pavasario darbai ant nosies, nors ūkininkai dėl to aliarmo dar nekelia. Pasak Lietuvos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininko dr. Arūno Svitojaus, smulkieji šeimos ūkiai susitvarko ir savomis jėgomis, juo labiau kad dabar jie ūkius modernizavę, nusipirkę našesnės technikos. Tik sezoniniams lauko darbams pasisamdo vis tų pačių žmonių iš artimiausių apylinkių.

Trūkstant šių, matyt, reikės kviestis daugiau moksleivių, studentų, kurie šiemet jau nebegalės skinti braškių užsienyje.

Kitas sezoniniams darbams reikalingos darbo jėgos šaltinis dabar – miestai, kuriuose per kovo 16 dieną prasidėjusį ir nežinia kada pasibaigsiantį karantiną pradėjo užsidarinėti arba mažinti gamybą pramonės įmonės. Užimtumo tarnyba šį mėnesį gauna vis daugiau pranešimų apie masinius atleidimus. Tūkstančiai naujų bedarbių kurį laiką galės tenkintis bedarbio pašalpomis, bet vėliau vis tiek turės ieškotis papildomų pajamų.

Dar nepanikuoja

„Bent mūsų mišriam ūkiui darbo jėgos tikrai užteks, – neabejoja Jonavos rajono ūkininkų sąjungos vadovas Rimantas Kubiliūnas. – Prieš porą savaičių keli jaunuoliai panoro išeiti, o dabar jau norėtų grįžti, bet darbo pasiūlyti nebegalime. Sezoniniam darbui ir šiemet pasikviesime iš aplinkinių vietovių tų pačių gerai pažįstamų žmonių, kurie ir anksčiau padėdavo.“

Anot jo, daug protingų žmonių laikinai netenka darbo miestuose. Bent keletą tokių mėnesiui kitam jis planuoja pasikviesti į savo ūkį. „Dabar darbuotojai manęs ieško, o ne aš darbuotojų“, – „Ūkininko patarėjui“ atitaria ir nedidelio Radviliškio kiaulininkystės kooperatyvo „Eubrė“ pirmininkas Vikintas Gineika. Pasak jo, prireikus vieno kito darbininko, kooperatyvas apie tai praneša darbuotojų paieškos skelbime ir žmonės iš karto atsiliepia.

Į grįžtančiuosius šnairuoja

Paskelbus karantiną dėl plintančio COVID-19 viruso, į Lietuvą pradėjo masiškai plūsti turistai ir emigrantai, bet iš pastarųjų ūkininkai naudos nesitiki.

Užsienio reikalų ministerijos duomenimis, per porą savaičių įvairiu transportu namo grįžo daugiau kaip 5 tūkst. tautiečių. A. Svitojaus nuomone, beveik pusė iš jų – turistai, o kiti – išvykę ieškoti skalsesnės duonos tautiečiai.

Po vieną kitą dešimtį grįžta žmonių ir į kaimus, bet, anot ŽŪM vadovo, tik pavieniai skuba atlupti savo paliktų namų langines. Juk per porą dešimtmečių tėvynę paliko daugiau kaip milijonas darbingiausių Lietuvos gyventojų, todėl tie 2–3 tūkstančiai grįžusiųjų – tik ašarėlės.

Kaip teigia A. Svitojus, vis ieškojome priemonių, kaip paskatinti, kad jie grįžtų, o dabar jau turime didelę galimybę šiuos žmones išlaikyti Lietuvoje, sukurdami daugiau darbo vietų ir integruodami juos į dabartinę rinką. Kita vertus, anot jo, ir ūkininkų požiūris į grįžtančiuosius yra komplikuotas, nes grįžta daugiausia ne „tautos žiedas“, o tie, kurie nenorėjo ar nesugebėjo savo gyvenimo susitvarkyti užsienyje.

„Apie tai daug svarstome ir Žemės ūkio rūmuose, – sako jis. – Vis dėlto tai mūsų tautiečiai. Nederėtų jų nurašyti, nes pamatę, kaip žmonės gyvena užsienyje, jie grįžta ne tik su virusais, bet ir su patirtimi. Jie ir dirba žymiai geriau, ir jau visiškai nenori važiuoti į kitą valstybę. Išvažiavę jie atliko ir gero darbo: daug išmoko, gavo praktikos ir gali savo žinias pritaikyti savo šalyje. Grįžtantieji atsiveža daug naujo, taip pat gebėjimų, patirties.“

Neabejotina, kad tarp grįžtančiųjų yra ir jaunų išsimokslinusių žmonių, gabių žemės ūkio specialistų, vadybininkų. Jų laukia kiekvienas ūkis.

Bėda, kad, kaip sako ūkininkai, daugiausia grįžta tokių, kurie prie žemės ūkio darbų tikrai neis. „Iš jų bus daugiau bėdos negu naudos. Jie jau dabar demoralizuoja kaimą, – įsitikinęs V. Gineika. – Tokiems žmonėms stikliukas terūpi, bobutes apiplėšinėti. Žmones gąsdina, geria. Čia jie pajamų negauna, taigi tuoj pradės parduotuves plėšti. Pas ūkininką gal akmenis parinks, bet tuoj apsidairys, kur brangesni dalykai sudėti ten, kur chemija, o paskui ateis naktį vogti.“

R. Kubiliūnas priduria: „Iš užsienio bent į mūsų kaimą grįžo gal dešimt jaunuolių, bet ne tokie, kokių mums reikia. Šie pirmiausia nori padoriai atsigerti.“

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos (LDAA) vadovė Zofija Cironkienė apie sugrįžtančius lietuvius taip pat kalba gana skeptiškai: „Vargu ar galima tikėtis naudos iš grįžtančiųjų, nes užsienyje jų daugiausia buvo nelegalai arba gyveno nenormaliai. Tai tie, kurie nespėjo įsitvirtinti, galbūt nemokantys kalbos.“

Anot jos, matyt, yra ir tokių, kurie užsienyje dirbo žemės darbus, tad ateis dalis jų ir į Lietuvos ūkius. „Tai būtų tikrai puiku: jei aplinkui bus stiprių prekinių ūkių, jei bus normalesni atlyginimai, tai kai kurie gal ir ateis į ūkius. Visgi mūsų lūkesčiai taip toli nesiekia, nes iš tikrųjų dar nežinome, kokie žmonės grįžo“, – sako ji.

„Tie, kurie ten įsitvirtinę, turi savo butukus, į Lietuvą jau negrįš“, – konstatuoja R. Kubiliūnas.

Atgyveno paramos sistema

Pasak Z. Cironkienės, dabar pasikviesti į ūkį ne tik specialistų, bet ir nekvalifikuotų darbininkų vis sunkiau, nes už darbą visi nori gauti padorų atlygį, o, mažėjant žemės ūkio produktų supirkimo kainoms, ūkininką apkraunant vis naujais reikalavimais, mokesčiais, ūkio savininkas darbuotojui mokėti tiek, kiek šis reikalauja, neišgali.

Z. Cironkienės žiniomis, Vokietijoje, Nyderlanduose, jau ir Lenkijoje kasdieniai žemės ūkio darbai užkraunami atvykėliams iš trečiųjų šalių. Pastaruosius keletą metų ir Lietuvos ūkiuose darbavosi nemažai ukrainiečių, bet jų neliko, ir ne dėl to, kad grįžo į tėvynę. Į Lietuvą juos komandiruodavo Lenkijos ūkininkai, todėl mokesčiai už mūsų ūkininko jiems sumokėtą atlygį tekdavo Lenkijai. Dabar šios šalies sienos uždarytos, todėl ten įdarbinti ukrainiečiai negalėtų į Lietuvą patekti ir norėdami.

„Mūsų migracijos politika tokia, kad ūkininkas negali kada panorėjęs priimti į darbą nekvalifikuotų atvykėlių iš trečiųjų šalių be specialaus leidimo“, – sako LDAA vadovė.

Remiantis jos žodžiais, ir Lietuvoje vietiniai žmonės jau nenori ar nepajėgia visą dieną dirbti už menką atlygį. Visi nori tik valandinio atlyginimo, o ne už darbo rezultatą ir tik kelias valandas pasitrainioti. „Jei dirbtų visą dieną kaip užsienyje, mūsų ūkininkas ir tokiam žmogui galėtų mokėti ne ką mažiau kaip Danijoje“, – teigia pašnekovė.

Panašiai pripažįsta ir A. Svitojus: Lietuvos ūkininkai ir taip vos suduria galą su galu, todėl negali už darbą mokėti tiek, kiek pageidaujama. „Tai turėtų suprasti valstybė ir atitinkamai paremti ūkininkus, jeigu jau apsirūpinimas maisto produktais tampa prioritetu. Parama turi būti diferencijuojama pirmiausia pagal ūkininko pasirinkto sektoriaus imlumą darbo jėgai“, – sako ŽŪR vadovas.

Kazimieras ŠLIUŽAS