Šią vasarą Diana su likimo draugėmis atrado šiaurietiškas lazdas.

Panemunio kaime (Rokiškio r.) gyvenanti Diana Gudeikienė išsėtine skleroze susirgo prieš ketverius metus. Tuomet jai buvo vos 37-eri. Užuot puolusi į neviltį, moteris subūrė likimo draugus ir įkūrė Rokiškio rajono išsėtinės sklerozės asociaciją (RRISA), ėmėsi aktyvios veiklos. Sunku patikėti, kad smulkaus sudėjimo, lieknutė, iš pažiūros trapi moteris turi tiek vidinės stiprybės, užsispyrimo ir energijos. „Ši diagnozė mano gyvenimą pakeitė į gerąją pusę, dovanojo nepamirštamų įspūdžių, susitikimų, išgyvenimų. Svarbiausia, kad dabar galiu padėti neįgaliems savo krašto žmonėms“, – sako Diana.

Devyni amatai

Iki lemtingos diagnozės Diana gyveno įprastą kaimo moters gyvenimą. „Ištekėjau jauna, su vyru Raimondu užauginome sūnų Airidą ir dukrą Medą. Kol vaikai buvo maži, laikėme karvę, paršiuką, vištų, triušių. Visada norėjau siekti daugiau, todėl stengiausi mokytis, įgyti specialybę, išmokti amato – juk mokslo ant pečių nenešiosi. Įgijau teisę vairuoti automobilį, o Rokiškio technologijos, verslo ir žemės ūkio mokykloje baigiau siuvėjų kursus. Artimiausia siuvykla veikia tik rajono centre, už 24 km – kasdien neprivažinėsi. Tad vėl mokiausi, įgijau sekretoriaus, apdailininko (statybininko) ir žemės ūkio verslo vadybininko specialybes. Juk kaime darbai nesimėto – turint keletą specialybių didesnė tikimybė įsidarbinti. Esu dirbusi siuvykloje, kepykloje, statybose. Namais rūpinosi mano vyras – jis moka ir mėgsta gaminti maistą, prižiūri daržą, gerai meistrauja“, – pasakojo Diana.

Panemunietė D.Gudeikienė, RRISA įkūrėja ir vadovė, geba išjudinti rajono neįgaliuosius.

Panemunietė D.Gudeikienė, RRISA įkūrėja ir vadovė, geba išjudinti rajono neįgaliuosius.

Verkė vienintelį kartą

Prieš susirgdama išsėtine skleroze, Diana sėkmingai dirbo gerai apmokamą apdailininko darbą statybų bendrovėje. Tačiau prieš ketverius metus jos gyvenimas netikėtai apsivertė – smogė nepagydoma liga.

Pirmiausia pradėjo mirgėti akyse, maniau, kad nusilpo regėjimas. Kreipiausi į akių gydytoją, o ji mane nusiuntė pas neurologą. Šis įtarė išsėtinę sklerozę, tad liepė kreiptis į apskrities centro – Panevėžio specialistus dėl tyrimų. Iš pradžių nepatikėjau, tačiau netrukus mane ištiko ūmus priepuolis – užklupo staigus nugaros skausmas, kūną varstė traukuliai. Išsigandau. Supratau, kad tikrai rimtai sergu, tad kreipiausi į Vilniaus gydytojus. Mane paguldė į ligoninę, atliko daugybę tyrimų. Kai gydytoja atėjo į palatą ir pranešė, kad mano baisioji diagnozė pasitvirtino, įsikniaubiau į pagalvę ir gal pusvalandį raudojau. Matyt, tuomet išverkiau visą širdgėlą, nes daugiau niekada neliejau ašarų dėl savo ligos, nekaltinau likimo ir neklausiau: už ką, kodėl? Pradėjau svarstyti, kaip gyventi toliau. Visa laimė, kad vaikai jau ūgtelėję: dukra jau paauglė, sūnus ką tik baigė mokyklą – neprapuls. O aš taip lengvai nepasiduosiu“, – sunkius išgyvenimus prisimena moteris.

Dianą įkvepia ir palaiko šeima – dukra Meda ir sūnus Airidas.

Dianą įkvepia ir palaiko šeima – dukra Meda ir sūnus Airidas.

Man nustatė neįgalumą, pradėjau domėtis išsėtine skleroze. Ši centrinės nervų sistemos, t. y. galvos ir nugaros smegenų, lėtinė liga yra nepagydoma, bet vaistais galima pristabdyti jos progresavimą. Ši liga turi tūkstantį veidų: kai kurie ja sergantys asmenys gali dirbti ir aktyviai gyventi, kiti juda tik su vaikštyne ar vežimėliu, treti net nepajėgia pakilti iš lovos. Ir niekada nežinai, kada tavo sveikata gali pablogėti…“

Įkvėpė kupiškėnai

Nepasiduoti nevilčiai devynių vaikų šeimoje augusią Dianą padrąsino ir palaikė artimieji – vyras Raimondas, abiturientė dukra Meda, jau dirbantis sūnus Airidas bei likimo draugai, t. y. neįgalieji, sergantys ta pačia liga. Diana neužsidarė namuose, atvirkščiai – nuvijusi liūdnas mintis ėmėsi veiklos.

Pirmiausia susipažinau su aktyviu rokiškėnu Gintaru Styra, kuris bendravo su kaimyniniame Kupiškio rajone veikiančios išsėtinės sklerozės asociacijos nariais. Jis pats norėjo įkurti panašią asociaciją Rokiškyje, deja, nesuspėjo… Jis paskatino mane susitikti su Kupiškio krašto žmonių su negalia sąjungos įkūrėja Palma Skrebiene, pirmininku Gediminu Virbicku ir kitais. Esu labai jiems dėkinga, kad maloniai priėmė mane į savo būrį: įtraukė į veiklas, kvietė į konferencijas, seminarus, ekskursijas, žygius bei stovyklas, kurias rengė Lietuvos išsėtinės sklerozės sąjunga (LISS) bei Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS). Visada buvau smalsi, nenustygstanti, todėl nepraleisdavau renginių“, – veiklos pradžią prisimena D.Gudeikienė.

Didžiausiu iššūkiu Dianai tapo praėjusią vasarą vykęs LŽNS surengtas neįgaliųjų maratonas „Dzūkijos piliakalnių kelias“. „Nusprendžiau surizikuoti. Vieni dalyviai mynė dviračius, kiti riedėjo neįgaliųjų vežimėliais su varytuvais. Net būdama sveika neįveikdavau ilgų atstumų dviračiu – man tai buvo neįprastas jėgų išbandymas. Tačiau bendraminčių būryje viskas įmanoma. Per keturias dienas įveikėme apie 170 km. Judėjome ir saulei šviečiant, ir lyjant, ir prieš vėją. Užpakaliukas kentėjo, kojas maudė, bet viską atpirko džiaugsmas, pasitenkinimas ir kelionės įspūdžiai – apžiūrėjome gražiausius Dzūkijos piliakalnius. Man viskas buvo įdomu, nes tuose kraštuose lankiausi pirmą kartą“, – nelengvą, bet įspūdingą žygį mena Diana.

Panemunio bibliotekoje veikė išsėtine skleroze sergančių žmonių rankdarbių paroda.

Panemunio bibliotekoje veikė išsėtine skleroze sergančių žmonių rankdarbių paroda.

Geba išjudinti žmones

Matydama, kaip sėkmingai dirba kupiškėnai, D.Gudeikienė nusprendė suburti ir savo rajono žmones. 2019 m. gruodžio 17 d. buvo įkurta RRISA, kuri telkia išsėtine skleroze sergančius žmones, teikia informaciją apie medicinines paslaugas ir gydymui reikalingas priemones, įtraukia į veiklas, organizuoja laisvalaikį.

Ne visi mūsų asociacijos nariai serga išsėtine skleroze. RRISA vienija ir kitokias diagnozes turinčius žmones, iš viso – 34 nariai. Svarbu, kad žmogus neliktų vienas su savo liga ar negalia, nesėdėtų namuose apimtas liūdnų minčių ir nuobodulio. Labai džiaugiuosi, kad atsirado savanorių, kurie neatlygintinai padeda neįgaliesiems“, – sakė RRISA įkūrėja ir vadovė.

Diana sugeba išjudinti žmones: iš namų ir kasdienės rutinos išvilioja pritinginčius, sudomina, įtraukia abejingus. Ji paperka savo nuoširdumu, paprastumu ir nesumeluotu noru padėti. Kiekvienam ji randa gerą žodį, padrąsina, paguodžia. Po nuobodoko „karantininio“ pavasario Rokiškio rajono neįgaliesiems ši vasara buvo kupina įspūdžių ir įdomios veiklos.

Šią vasarą rokiškėnai lankėsi Ilzenbergo dvare.

Šią vasarą rokiškėnai lankėsi Ilzenbergo dvare.

Įspūdinga vasara

Birželio mėnesį RRISA nariai dalyvavo LŽNS rengtoje šiaurietiškojo ėjimo stovykloje Meironyse (Ignalinos r.). „Ši stovykla ne tik sustiprino mūsų sveikatą, bet ir dovanojo daugybę nepamirštamų įspūdžių, teigiamų emocijų. Saugodamiesi koronaviruso, visą laiką buvome su kaukėmis, tačiau jos netrukdė nuoširdžiai bendrauti su likimo draugais iš Kupiškio, Molėtų bei Vilniaus rajonų. Aplankėme gražiausias šio krašto vietas: Paliesio dvarą, Palūšės ir Mielagėnų bažnyčias, grožėjomės ežerais. Ypač sujaudino Mielagėnų klebonas Marijonas Savickas. Jis mus sutiko visame miestelyje skambančiais varpais“, – pasakoja D.Gudeikienė.

Liepos mėnesį vykome į ekskursiją Kupiškyje. Kartu su šio rajono žmonių su negalia sąjungos nariais plaukiojome po Kupiškio marias, saloje apžiūrėjome dendrologinį parką. Iš kaimynų pasisėmėme patirties ir idėjų ateities dekupažo bei atvirukų gamybos darbams. Rugpjūčio mėnesį aplankėme Ilzenbergo dvarą, dalyvavome Juodupėje vykusioje bendruomenių šventėje, – asociacijos veiklas vardija D.Gudeikienė. – Aktyviai dalyvaujame neįgaliųjų sporto varžybose bei sporto šventėse, kurios vyksta Kupiškyje ir Rokiškyje. Svajojame ir Panemunyje įsirengti nors nedidelę sporto salę, įsigyti inventoriaus, tačiau kol kas išsilaikome tik iš nario mokesčio. Kol neturime savo patalpų, RRISA registruota mūsų šeimos name. Vis dėlto asociacijos nariai turi kur susirinkti: esame sudarę bendradarbiavimo sutartis su Panemunio ir Juodupės bendruomenėmis, todėl galime naudotis bendruomenės namų patalpomis. Kelis kartus per mėnesį vyksta įvairiausi užsiėmimai: atvirukų gamyba, mezgimas, nėrimas. Panemunio bibliotekoje vasarą veikė mūsų rankdarbių paroda.“

Gelbsti skėtinė organizacija

RRISA pirmininkė pabrėžė, kad dirba Lietuvos išsėtinės sklerozės sąjungos (LISS), veikiančios jau 20 metų, padedama: „Dalyvaujame LISS organizuojamose stovyklose, mokymuose, konferencijose. Už paskatinimą esu labai dėkinga LISS generalinei sekretorei Aldonai Droseikienei, kuri niekada neatsisakė padėti. Ji mus pakvietė į apvalaus stalo diskusiją LR Seime.“

Rugpjūčio 9 d. LISS ir RRISA Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje organizavo seminarą „Nauji iššūkiai“, kuris dar labiau sutelkė neįgaliųjų bendruomenę, paskatino partnerystę ir bendrą veiklą. A.Droseikienė gyrė D.Gudeikienę už aktyvų ir nuoširdų darbą.

Šį rudenį D.Gudeikienė planuoja rašyti projektus įvairioms RRISA veikloms ir tikisi rajono savivaldybės finansavimo.

Man svarbiausia, kad žmonėms patiktų mūsų renginiai ir jie vėl susirinktų, bendrautų, dalyvautų veiklose, rodytų norą tobulėti, išmokti kažko naujo, kad mūsų būryje jiems būtų gera ir įdomu. Būna dienų, kai ištisai kalbu telefonu. Kartais skambutis daro stebuklus. Turiu vieną narį, kuris skambina vien dėl to, kad pakeliu jam nuotaiką. Sako: „Pasikalbu su tavimi ir vėl gyvenimas pagražėja“, – neslėpė Diana.

Didžiąją savo laiko dalį Diana skiria RRISA ir darbui Rokiškio kavinėje „Pupelė“ – ji ruošia desertus, kepa pyragus. „Esu labai dėkinga kavinės direktorei Laurai Viduolytei-Pupelienei, kuri mane, neįgaliąją, priėmė į darbą“, – šiltų žodžių savo darbdavei negaili D.Gudeikienė.

Nebijo neįgaliųjų vežimėlio

Anot Dianos, per ketverius ligos metus jos savijauta buvo tarsi amerikietiški kalneliai – vieną dieną ji jaučiasi žvali, darbinga, o kitą dieną sunku išlipti iš lovos. „Nuovargis ir stresas daro savo. Keletą kartų per metus turiu gulėti ligoninėje. Ačiū gydytojams, kurie atstato sveikatą, savijautą – atsigaunu ir vėl lekiu, tvarkau reikalus, dirbu. Sveikatą pastiprinu ir sanatorijoje. Po mūsų švenčių, renginių jaučiuosi puikiai, ypač jei žmonės gausiai dalyvauja ir lieka patenkinti, šypsosi. Jeigu ateis laikas, kai ir man reikės pagalbinės judėjimo priemonės, ką gi… Nedramatizuoju situacijos, nebijau neįgaliųjų vežimėlio – gyvenimas juk nesibaigia, kai nebegali vaikščioti savo kojomis. Svarbiausia, kad aplinka būtų pritaikyta judėti su vežimėliu“, – tikina Diana.