Šiemet Ukrainoje antrą kartą rengiamas koncertas, skirtas Andrejaus Sacharovo atminimui.

Robertas van Vorenas, specialiai „Valstiečių laikraščiui“

Kelionė į Kijevą

Pernai renginys vyko Kijevo filharmonijoje, šiemet koncertas skambės Odesos filharmonijos Didžiojoje salėje. Diriguos Hobartas Earlas, solo gros pianistas Aleksejus Botvinovas. Renginys turėtų būti iškilus.

Šiais metais mes taip pat nusprendėme išplėsti programą, surengti tris „Sacharovo dienas“ ir suderinti koncertą su keliais kitais renginiais, tarp jų simpoziumu, skirtu moralei politikoje aptarti. Grupė gerai žinomų Ukrainos ir užsienio ekspertų diskutuos, kodėl šioje šalyje moralumas politikoje yra retas dalykas, kodėl šioje žemyno dalyje tarp politikų tiek mažai – jeigu išvis yra – moralinių autoritetų. Tai liūdna tema. Pietų Afrika turėjo Nelsoną Mandelą, Čekoslovakija – Vaclavą Havelą, Sovietų Sąjunga – Andrejų Dmitrijevičių Sacharovą, kuris 1989 m. gruodžio 14 d. pernelyg anksti paliko šį pasaulį. Po jo mirties tarsi liko juoda skylė, kurios iki šiol niekas taip ir neužpildė.

Šitiek renginių paruošti nėra lengva, dėl daugelio dalykų reikia spręsti vietoje. Dėl šios priežasties išvykau automobiliu į Odesą. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad keliavau vienas. Tai man nesukėlė didesnių sunkumų, kelias buvo pažįstamas, esu važiavęs juo ne vieną kartą, be to, ko gero, tai pats geriausias greitkelis Ukrainoje, mažiausiai nusėtas duobių ir kitų netikėtų kliūčių.

Sutvarkęs reikalus pavakarieniavau su mane pasitikusiu žmogumi. Išgėrėme butelį baltojo vyno, iki soties prisivalgėme, ir dar neįpusėjus vakarui nusprendžiau atsisveikinti. Jaučiausi nekaip, buvau truputį peršalęs, skaudėjo ausį. Vos grįžęs į viešbutį atsiguliau ir apie pusę dešimtos vakaro jau kietai miegojau.

Ryte atsikėlęs sočiai papusryčiavau, sukirtau įspūdingą porciją varškėčių, o paskui nutariau neskubėdamas grįžti į Kijevą, kad pakeliui galėčiau pasigrožėti rudeniniais kaimo peizažais.

Staigmena kelyje

Dešimtą ryto, nuvažiavęs apie 30 kilometrų nuo Odesos, pamačiau didelį policijos kontrolės punktą. Žinodamas, kad kelių policija paprastai ieško dingsties sustabdyti automobilį ir paskirti baudą vairuotojui, rūpestingai važiavau 50 kilometrų per valandą greičiu, t. y. paisydamas kelio ženklų.

Vis dėlto tai nepadėjo. Policininkas mane sustabdė ir liepė pasukti į šalikelę. Pravėriau langą, linksmai pasisveikinau. Jis paprašė dokumentų, pažvelgė į mane ir paklausė: „Ar jūs vartojote alkoholį?“ „Ne, žinoma, ne! – atsakiau. – Kodėl klausiate?“ „Todėl, kad užuodžiu alkoholį, – atsakė jis. – Kada paskutinį kartą jo vartojote?“

Pasakiau, kad vakar vakare dviese išgėrėme butelį vyno, kad anksti nuėjau gulti ir nuo to laiko prie alkoholinių gėrimų nė neprisiliečiau. „Užuodžiu alkoholį, – pakartojo pareigūnas. – Eikite su manim.“

Žinojau, koks tai triukas. Tokia situacija man ne naujiena, ne sykį buvau į ją patekęs, pavyzdžiui, Rusijos Kaliningrado srityje. Kartą mane sustabdė neva dėl to, kad kirtau ištisinę liniją. Žinoma, nebuvau to padaręs, bet tai neturėjo reikšmės: policininkui reikėjo papildomų pajamų. Tada dalyvavau Kaliningrado srityje surengtame seminare, kurio organizatorių juokais vadinome Anatolijumi Efesbejičiumi, nes žinojome, kur jis iš tikrųjų dirba. Taigi aš iškart paskambinau Efesbejičiui, pasakiau, kad mane sustabdė pasipinigauti panoręs policininkas. Efesbejičius iškart ėmėsi veikti. Po dešimties minučių sutraškėjo mane sustabdžiusio pareigūno radijo ryšio stotelė. „Nustok plėšikavęs ant kelio, grįžk į nuovadą“, – sukomandavo kažkieno balsas. Plačiai išsišiepęs jis grąžino man vairuotojo pažymėjimą, ir galėjau tęsti kelionę į Lietuvą.

Gera pamoka

Šį kartą kreiptis į Efesbejičių negalėjau. Turėjau papūsti į alkoholio matuoklį, o jis, žinoma, parodė 0,38 promilės. Pernelyg daug. Nutaisęs nuoširdžios užuojautos išraišką, policininkas paėmė mano vairuotojo pažymėjimą, automobilio techninės apžiūros pažymėjimą ir surengė tikrą spektaklį pranešdamas, kad dabar turėsiu vykti į teismą, prarasiu teisę vairuoti, gausiu didžiulę baudą ir t.t. Pasakiau jam, kad dirbu keturiose šalyse ir negaliu nevairuoti, kad dėstau sovietologiją, dalyvauju reformų Ukrainoje projektuose. Tai buvo klaida. Jis aiškiai apsidžiaugė: „O varge varge, tik įsivaizduokite – žmonės sužinos, kad vairuojate girtas!“

Žinojau, kad tai visiškas absurdas. Išgėrus pusę butelio vyno po keturiolikos valandų kraujyje negali būti 0,38 promilės alkoholio. Tačiau negalėjau rizikuoti savo vairuotojo pažymėjimu, net jeigu jo būčiau netekęs trumpam. Be to, man reikėjo laiku suspėti į lėktuvą, skrendantį į Vilnių. Taigi pasijutau patekęs į spąstus. Nebuvo laiko ilgoms deryboms ar kietam žaidimui – turėjau kuo greičiau ištrūkti. Policininkas kurį laiką spoksojo į mane, galiausiai patraukė pečiais ir pasakė, kad negali man padėti, nors jam ir labai gaila. O tada ištiesė mano pusėn nedidelį popieriaus lapelį su užrašytu skaičumi, kad būtų aišku, kiek man tai kainuos: 600 eurų. Arba 20 tūkst. grivnų, pridūrė puikiai žinodamas, jog toks valiutos keitimo kursas jam bus labai pelningas.

Kad aiškiai užsitęsusi istorija baigtųsi greičiau, kitas policininkas mane pasisodino į savo automobilį ir nuvežė iki artimiausio bankomato, kuris, laimė, buvo vos už penkių minučių kelio. Aš išsiėmiau 20 tūkst. grivnų, jis mane parvežė atgal ir paaiškino, kur turiu palikti pinigus. Mainais atgavau savo dokumentus ir išgirdau palinkėjimą „Geros dienos!“ Praėjo vos pusė valandos, ir jau buvau likęs be 650 eurų. Gera diena, savaime suprantama, buvo pareigūnams – jie tapo 20 tūkst. grivnų turtingesni.

Man šis įvykis tapo gera pamoka. Neturėjau važiuoti vienas, be liudininkų. Reikėjo pasiimti grynųjų, kad būčiau galėjęs susimokėti vietoje, prieš tai gerokai nusiderėjęs (neabejoju:jei būčiau turėjęs piniginėje 300 eurų ir iškart būčiau pasiūlęs, būčiau buvęs paleistas už būtent tokią kainą). Be šių praktiškų dalykų, išmokau dar vieną pamoką: korupcija Ukrainoje ir toliau klesti, politinės permainos šioje šalyje, deja, rieda atbuline eiga, o moralumui politikoje skirtas simpoziumas 2017-ųjų Ukrainoje tebėra prabangos dalykas.

Visą laiką priešais save matau Ukrainos vidaus reikalų ministro Arseno Avakovo veidą. Jis bando mus įtikinti, kad vadovauja šaunioms ir „švarioms“ policijos pajėgoms ir kad yra velniškas reformatorius. Žinoma, ministras A.Avakovas yra laukiamas A.Sacharovui atminti skirtame koncerte Odesoje ir mes net šiltai sutiksime jį moralei politikoje skirtame simpoziume. Vis dėlto gal jis galėtų grąžinti man tuos 650 eurų, kuriuos iš manęs pavogė jo pavaldiniai. Šie pinigai turėjo būti skirti humanitariniams projektams Ukrainoje paremti.