Pradėję ūkininkauti, Algirdas su žmona Dalyte vertėsi kuo tik išmanė: augino cukrinius runkelius, javus, laikė keletą karvių, nemažai kiaulių.

Neseniai šešiasdešimtmetį atšventęs Vilkaviškio rajono ūkininkas Algirdas Dominaitis žemę dirba nuo mažens ir savęs kitoje srityje neįsivaizduoja. Nors pastaruoju metu žemės ūkyje vykstantys pokyčiai ir neramina vyrą, jis išlieka optimistu ir padėties nedramatizuoja.

Atrodė neaprėpiama galybė

Oficialiai ūkį Rimavičių kaime gyvenantis A.Dominaitis įregistravo tik 1997 metais, tačiau iš tikrųjų ūkininkauti jis pradėjo daug anksčiau. Žemės ūkyje suvalkietis sukasi nuo mažų dienų, o savarankiškai dirbti žemę jis ėmė 1992 m. Tuo metu jo mama iš valstybės atsiėmė 9 hektarus seniau jai priklausiusios žemės, dar trihektarį gavo jis pats. Bendras dirbamas plotas vyrui tada atrodė neaprėpiamas. Nors žvelgiant į dabar jo valdomą 101 hektarą gal ir gali kilti šypsena, tuo metu neturėdamas reikiamos technikos Algirdas net neįsivaizdavo, ką reikės daryti su tokiu kiekiu žemės.

Bėgant laikui Vilkaviškio rajono ūkininkas po truputį ėmė pildyti savo technikos parką, tad žemę dirbti kasmet darėsi vis lengviau. Vyras su žmona Dalyte vertėsi kuo tik išmanė: augino cukrinius runkelius, javus, laikė keletą karvių, nemažai kiaulių. Po kurio laiko gyvulininkystės šeima visiškai atsisakė. Nors pardavę karves jie ir dabar nesigaili šio sprendimo, keletą kiaulių dėl savęs Dominaičiai visgi norėtų laikyti. Jiems vis dar sunku susitaikyti su tuo, kad kaimo gyventojams daromos įvairios kliūtys gyvuliams auginti. Deja, dėl sudėtingų afrikinio kiaulių maro reikalavimų, laikyti kriuksių Vilkaviškio rajono ūkininkai negali.

1997 m. oficialiai įregistravęūkį jie netrukus įsigijo nedidelį vakarietiškągrūdų kūlimo kombainą. Kadangi tuo metu šalyje daug populiaresni buvo rusiški modeliai, daug kas iš pradžių juokėsi, kad šis pirkinys nepasiteisins. Vis tik A.Dominaitis buvo priešingos nuomonės ir su minėtu kombainu išdirbo net 10 metų. Vėliau vyras jį pardavė savo kaimynui, kuris dar ir dabar vasaromis su juo kulia grūdus.

Įsigijęs kombainą Rimavičių kaimo ūkininkas ėmė ieškoti, kaip nusipirkti ir naują traktorių. Po metų į jo kiemą atkeliavo galingas traktorius. Tokio niekas aplinkui tada dar neturėjo. Neaišku, ar šį traktorių vyrui būtų pavykę įsigyti, jei ne tuometinė Vilkaviškio savivaldybės parama. Tais laikais kompensacijas gaudavo žemdirbiai, kurių bent pusė žemių būdavo nenašios. A.Dominaičio vienuolikoje hektarų žemės našumas siekė vos 27 balus, o likusiuose 10 ha – daugiau nei 40 balų. Parašęs prašymą vyras sulaukė net 40 proc. traktoriaus kainos kompensacijos. Visa tai jis vadina labairimta paskata ūkiui vystyti.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Klojosi puikiai

Pirmieji ūkininkavimo metai Arvydui ir Dalytei klojosi puikiai. Pavyzdžiui, vien už 1993 m. pasėto vieno hektaro cukrinių runkelių derlių jie gavo tiek, kiek vienas A.Dominaitis būtų uždirbęs per 4 metus žemės ūkio bendrovėje. Tuo metu šeimai tai atrodė labai dideli pinigai.

Bėgant metams Suvalkijos žemdirbiai dar labiau įniko į ūkininkavimą, plėtė savo valdas, naujino turimą techniką. Pirmieji keli metai įpūtė labai daug optimizmo – neblogai mokėjo už grūdus ir cukrinius runkelius, o trąšų, chemikalų ir degalų kainos buvo palyginti mažos.

A.Dominaitis yra paskaičiavęs, kad seniau už parduotą toną grūdų žemdirbiai galėdavo sumokėti už 10 hektarų žemės nuomą, o dabar jau vienos tonos nelabai užtenka vienam hektarui. Šiuo metu Suvalkijoje už hektarą nuomos kainos sukasi nuo 150 iki 250 eurų.

„Ne paslaptis, kad uždirbti iš žemdirbystės tampa vis sunkiau, tačiau pragyventi tikrai įmanoma. Mano nuomone, žemdirbiai kartais perdėtai skundžiasi dėl blogėjančių sąlygų.Neneigsiu, aš palaikiau ir „Žaliųjų kryžių“, ir traktorių išvažiavimo į miestų gatves akcijas, nors jose ir nedalyvavau. Džiaugiuosi, kad tai padėjo atkreipti valdančiųjų dėmesį į mūsų sektoriaus problemas ir ūkininkams „kvėpuoti“ tapo šiek tiek lengviau. Vis dėlto manau, kad yra daug prasčiau gyvenančių sektorių, todėl varyti Dievo į medį nenorėčiau“, – padėties nedramatizavo A.Dominaitis.

Jis pasidalijo nuomone, kad kalbėdami viešai daugelis ūkininkų nori prisiminti tik tuos laikus, kai už grūdus mokėjo iki tūkstančio litų, tačiau, jo teigimu, juk buvo ir tokių laikų, kai už toną kviečių žemdirbiai gaudavo vos 250–350 litų, o tona salietros vienais metais kainavo net 1700 litų.

„Pamenu, kai ji atpigo iki 1400 litų. Aš, aišku, pagalvojau, kad daugiau ji jau nepigs, tad nusipirkau tiek, kiek man jos tada reikėjo. Po kelių mėnesių kaina krito dar žemiau. Jei gerai pamenu, iki 900 litų. Dabar nepatenkinti savo padėtimi ne tik ūkininkai, bet ir mokytojai, gydytojai, ugniagesiai, kai kurių kitų sričių atstovai. Nelabai randu jiems pateisinimų. Manau, jog gyvenimas tikrai gerėja. Pažiūrėkite, kiek Lietuvoje kyla naujų namų, kuriuos statosi ne vien ponai, bet ir paprasti žmonės. Tikrai judame į priekį, tik ne visada tą norime pastebėti“, – savo nuomonę išreiškė A.Dominaitis.

 Vardindamas artimiausius planus Algirdas teigė, jog jam, kaip ir visiems ūkininkams, norėtųsi vėl atnaujinti dalį technikos, kad žemės dirbimas taptų dar lengvesnis ir našesnis.


Vardindamas artimiausius planus Algirdas teigė, jog jam, kaip ir visiems ūkininkams, norėtųsi vėl atnaujinti dalį technikos, kad žemės dirbimas taptų dar lengvesnis ir našesnis.

Viską priimk natūraliai!

Algirdas ir Dalytė į pasaulį išleido tris vaikus: dukras Gitaną ir Gretą bei sūnų Gytį. Tėtis tikisi, kad būtent sūnus bus šeimos tradicijų tęsėjas ir ateityje perims ūkį į savo rankas. Pats Gytis to visiškai nesikrato ir jau dabar savarankiškai dirba 15 ha žemės.

Savo valdomuose plotuose Dominaičiai praėjusių metų rudenį pasėjo 25 ha žieminių rapsų, 55 ha žieminių kviečių ir 5 ha žieminių kvietrugių. Likę plotai palikti vasarinėms kultūroms. Algirdas viliasi, kad žiema bus palanki ir nutirpus sniegui neteks dalies javų atsėti iš naujo. Taip jau yra keletą kartų nutikę ankstesniais metais.

„Ūkininkavimas – verslas, kuris susijęs dar ir su gamtos sąlygomis. Būna ir sunkių, ir lengvų metų, tačiau gyventi tikrai galima. Pamenu, kaip 2016 m. visi žieminiai pasėliai iššalo. Po metų mūsų rajone siautė liūtys, daug kas nespėjo nuimti derliaus, bet asmeniškai man tokių problemų nekilo. Tie metai man buvo gana neblogi. Taip, drėgmės lygis buvo didelis, dalis grūdų varpose sužėlė, bet pats derlius buvo neblogas. Po metų mūsų kraštą jau kankino sausra. Pavasaris tada nuteikė labai optimistiškai, todėl sudariau nemažai išankstinių sutarčių. Kai prasidėjo javapjūtė, grūdų kainos pakilo bent 50 eurų. Buvo apmaudu parduoti grūdus pigiau, bet dėl to graužtis neketinau. Bent jau sutartis tada įvykdžiau, nes buvo nemažai ūkininkų, kurie to nepadarė ir jiems vėliau pritaikytos sankcijos. Prieš praėjusių metų sezoną sutarčių nesudariau. Baiminausi, kad vėl galiu nukentėti. O šįsyk jau išlošė tie, kas įsipareigojo iš anksto. Toks tas gyvenimas – kartais sekasi, kartais ne. Norint gyventi gerai, reikia tai suprasti ir viską priimti natūraliai“, – patarimais dalijosi pašnekovas.

Vyras dar nežino, ar ateinančiam sezonui sudarys išankstinių sutarčių. Apsispręsti jis žada artimiausiu metu.

Dabartinį ūkininkavimą A.Dominaitis vadina pakankamai lengvu. Jo teigimu, svarbiausia mylėti tai, ką darai. Žemdirbys tvirtino, kad neabejotinai prie gerėjančių sąlygų prisidėjo ir Europos Sąjungos parama įvairiems sektoriams. Pats Rimavičių kaimo ūkininkas nuolat domisi naujovėmis, lanko įvairius seminarus, kursus, stengiasi viską išgirsti iš pirmų lūpų. Nemažai tokio pobūdžio renginiuose išgirstos informacijos jis vėliau pritaiko savo ūkyje.

Privertė atsisakyti

Nors ilgus metus Dominaičiai augino cukrinius runkelius, šiuo metu šios kultūros jieyra atsisakę. Šių šakniagumbių auginimo visiškai atsisakyta buvo 2008 m. Labiausiai tai daryti paskatino nesibaigiančios problemos su Marijampolės cukraus fabriku.Šeima ir dabar neretai mintimis grįžta į 1998-uosius, kai Marijampolės cukraus fabrikas buvo ant bankroto slenksčio ir su žemdirbiaisilgai delsė atsiskaityti.

A.Dominaitis prisiminė, kad tais metais cukrinius runkelius jau buvo pardavęs, o už gautus pinigus planavo pirkti traktorių. Deja, nei jam, nei kitiems Suvalkijos ūkininkams niekas pinigų nemokėjo ir net neinformavo, kada ketina tai padaryti. Kone kasdien augusią įtampą tuomet fabriko atstovai pasiūlė išspręsti saliamonišku būdu: ūkininkams skoląleido atsiimti cukrumi. Algirdas pasakojo, kad tada jis gavo apie 6 tonas cukraus, tačiau net neįsivaizdavo, kur tokį kiekį reikėsdėti. Padėtį sunkino ir tai, kad kiti žemdirbiai savo cukrumi užversti aplinkines rinkassuskubopirmiau, tad bent jau Suvalkijoje jo tadajau niekam nereikėjo. Laimei, gana atsitiktinai atsirado pirkėjai iš Kauno, kurie, nors šiek tiek pigiau, nupirko visą Dominaičių cukrų.

Nors vėliau padėtis Marijampolės cukraus fabrike kuriam laikui ir buvo susitvarkiusi, didesnių ar mažesnių problemų kildavo nuolat. Visa tai privedė prie to, kad Rimavičių kaimo ūkininkai buvo priversti atsisakyti auginti šiuos šakniagumbius.

Dabar Dominaičiai koncentruojasi į javų auginimą. Dar labiau plėsti savo valdų specialiai jie neketina, tačiau jei kas pasiūlo tinkamomis sąlygomis įsigyti žemės, šeima dažniausiai tuo pasinaudoja. Vardindamas artimiausius planus Algirdas teigė, jog jam, kaip ir visiems ūkininkams, norėtųsi vėl atnaujinti dalį technikos, kad žemės dirbimas taptų dar lengvesnis ir našesnis. Taip pat jau šį pavasarį jis ketina buvusias mėšlidės patalpas rekonstruoti į grūdų sandėlį.

 

Valentinas Jakimavičius