Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tapyti ant šilko – kaip gyventi gyvenimą

Margarita Butkienė – žurnalistė, karjerą pradėjusi radijo laidoje, skirtoje moterims, vėliau dirbusi ne vieno leidinio redaktore, kelių įmonių vadove, viešųjų ryšių specialiste. Būdama labai užimta, ji vis dėlto atrasdavo laiko rankdarbiams.

Kaip, kada rankdarbiai įžengė į tavo ir taip labai užimtą kasdienybę, pagaliau, kodėl?

Tebuvau trejų, kai pirmą kartą pabandžiau močiutės siuvamąją: iš vokiečių kareivio Antrojo pasaulinio karo metais ji nusipirko rankinę „Singer“ (turiu ją iki šiol, ir ji siuva!) Tąkart prilindusi pakišau kairės rankos rodomąjį po adata ir kiaurai jį persiuvau... Buvo riksmo ir ašarų dėl šitokio krikšto, o randelis – kaip meilės rankdarbiams antspaudas tebėra iki šiol.

Dar į mokyklą nėjau, kai mama išmokė nerti kabliuku. Atsimenu megztinį iš žalio šilko siūlų, kurį nunėriau savo keraminiam nykščio dydžio lėliukui. Būdama gal pirmokė, prižiūrima mamos, rankine siuvamąja suraukiau pirmąjį sijoną didelei lėlei. Mano vaikystės namuose visuomet sklandė rankdarbių fėjos: viena močiutė mezgė, ryškiomis tulpėmis margino pirštines, kita močiutė audė nuostabius dirvonus ir rankšluosčius (tebesaugau iki šiol), mama ir mezgė, ir siuvo, net tėvelis vienu metu kūrė papuošalus iš gintaro bei žalvario...

Asmeninio archyvo nuotr.

Gali atrodyti, kad mūsų šeimai tuomet buvo stogas nurautas – namai vakarais virsdavo manufaktūra: verpiama avies vilna, vėliau dažomos siūlų sruogos, tyliai barškinama virbalais, virtuvėje ant stalo klaksi rankinė siuvamoji.

Ėjo 7-asis dešimtmetis, visi paltai ar suknelės parduotuvėse būdavo vieno modelio ir vienos spalvos. Mūsų šeima gyveno kukliai ir taupiai. Todėl, kaip močiutė sakydavo: iš š... guziką lipdėme. Dabar visko galima nusipirkti! Pasaulis atsivėrė: nepatinka, kas yra Lietuvoje, siųskis internetu iš kitos šalies...

Galbūt todėl rankdarbiai tam tikram laikui buvo iškeliavę iš mano kasdienybės. Dirbau ilgas valandas, laikas ištirpdavo prižiūrint namus, auginant dukras. Pasisiūdavau sijoną ar palaidinę, bet tai būdavo retas įvykis, daugiau iš noro atsikratyti darbe patiriamo streso.

Tačiau vieną dieną ėmiau ir nulipau nuo to gyvenimo bėgimo takelio. Tiesiog labai aiškiai aplankė mintis: „Dirbu dirbu, bėgu bėgu, gyvenu pagal kitų sukurtą scenarijų, o kada gyventi taip, kaip noriu aš?“ Ir sustojau. Išėjau iš darbo neturėdama jokio aiškaus plano, ką toliau veiksiu. Visokių dienų buvo. Bet niekada nesigailėjau.

Atsklendė kelios nedrąsios kūrybos fėjos. O kad iš tiesų jos apsigyveno mano namuose, pajutau prieš gerus penkerius metus, kai gimė anūkė. Mažoji tebegulėjo lopšyje, kai susapnavau, kad iš spalvotų nosinaičių pasiuvau jai sijonėlį: nematytą tokį, nosinaitės, kampučiais sujungtos, plazdena vėjyje... „Oho, – pagalvojau rytą nubudusi, – gal reikia pamėginti?“

Ir ėmiau kurti iš visokiausių audinių suknytes, megzti švarkelius, kepuraites. Labai smagu: mažas daiktas – greitas rezultatas.

Žinoma, man to reikėjo labiau nei anūkei. Duoti savo rankoms darbo – tai galimybė sukurti. Gink Dieve, nepretenduoju į menininkus, esu savamokslė amatininkė ir vis... tebesimokau. Be to, kai dirba rankos, nuo nereikalingų minčių ilsisi galva.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tavo darbai įvairūs – nuostabiai dekoruoji šilko skaras, siuvi sukneles, lankstai, formuoji, dygsniuoji dekoratyvines gėlytes... Gal net siuvi lėles? Iš kur viso to išmokai? Kokie ir kieno pavyzdžiai tave įkvėpė?

Iki lėlių dar nepriėjau... Jau minėjau, kad siūti, megzti išmokau vaikystėje, o paauglė ir studentė būdama kurpiau sau drabužius. O štai šilkas atsirado kur kas vėliau: 1993-aisiais kelias savaites leidau Šveicarijoje, Moterų vasaros akademijoje. Ten ketinau pasirinkti molio: norėjau žiesti puodus, tačiau... pavėlavau užsirašyti. Buvo likusi viena vieta šilko tapymo dirbtuvėse pas be galo žavią austrę Margaret. „Net vardas kaip mano, pamėginsiu“, – tariau sau.

Po pirmos užsiėmimų dienos man svaigo galva nuo šio proceso: ir visai buvo nesvarbu, kad Margaret nekalbėjo angliškai, o aš – vokiškai. Jutau, kad viską suprantu, ką ji aiškina: kaip spalvos lašelis ant šilko pats nukeliauja iki kontūro, nieko teptuku nereikia daryti, kad šilkas kvėpuoja, kad jis gyvas...

Asmeninio archyvo nuotr.

Skridau namo su vienintele mintimi: ar bus Lietuvoje pirkti specialių dažų šilkui, baltų šilko skarų, ant kurių galėčiau tapyti. Kiek pamenu, ne iškart atsirado, bet atsirado. O pirmąją skarelę pati namie ištapiau užsitempusi ant stalčiaus, prismaigsčiusi kanceliariniais smeigtukais... Tebeturiu ją: tokia mažytė, nedrąsi...

Tapydama kiekvieną skarą ko nors išmokstu: tarkime, netyčia netinkamoje vietoje užtiško dažas (gal teptukas per šlapias?), varge, ką daryti? Tapyti ant šilko – kaip gyventi gyvenimą. Čia nėra repeticijų. Užliejai ne tą spalvą, suklydai brėždamas kontūrą – arba klaidas paversk pliusais, arba nusimink ir graužkis. Ir dar – niekada nežinai, ar pavyks taip, kaip tikiesi. Skara atrodo graži, kol šlapia, o išdžiūvo – ir matau: neryšėčiau pati, taigi nepaleisiu į gyvenimą...

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip gimsta skaros piešinys? Kas įkvepia? Ar gali išduoti technologiją, kad ir „Valstiečių laikraščio“ skaitytojos galėtų tuo užsiimti?..

Kas įkvepia? Kartais, atrodo, neįtikėtini dalykai: sėdžiu koncerte, fone – ekranas, kuriame pagal muziką liejasi spalvos, o man mintyse jos ant šilko gula... Arba einu gatve ir pamatau moterį, ant kurios suknios priekio atspaustas didelis baltas katinas. Arba susapnuoju piešinio kontūrą. O ryte užsitempiu šilką ant rėmo, išpiešiu kontūrą, pasirenku spalvas (jos pačios pasiprašo, protas čia nedalyvauja) ir... pamirštu viską, net valgyti ir gerti.

Asmeninio archyvo nuotr.

Jei kuri skaitytoja norėtų pamėginti, daugybė informacijos yra beribiame internete: ir pamokos „YouTube“, ir įvairiausios technologijos. O dažų įsigyti galima dailininkams skirtose parduotuvėse. Internetu – taip pat.

Gal tai kažkas panašaus į liejamą ant popieriaus akvarelę? Beje, gal tapai ir paveikslus?

Ne, man tai nepanašu į akvarelę, kadaise mokiausi ją lieti dailės mokykloje, bet nesisekdavo. Anksčiau tapiau aliejumi, akrilu, tačiau visi tie darbai dulka sandėlyje ir nesiprašo į dienos šviesą.

Siuvant pirmiausia reikia iškarpų, ar kas nors tau padeda jas nusibraižyti, ar viską nuo A iki Z darai pati? Kaip renkiesi audinį – kokia faktūra ir spalvos tau artimiausios?..

Jaunystėje esu baigusi siuvimo kursus, o sovietmečiu iškarpas imdavau iš žurnalo „Burda“. Manau, visos, kurios nors kiek siuvo, naudojo tas iškarpas. Dabar yra begalė pasirinkimo galimybių: pirkti itališkus, ispaniškus, vokiškus žurnalus su iškarpomis, atsisiųsdinti jas internetu nemokamai arba už simbolinį mokestį. Naudoju kelias bazines iškarpas, prie kurių ką nors prikuriu (arba ne) pati. Būna, kad išeina kuo puikiausiai, o būna, kad audinys neklauso, ir baigta. Būna, kad audinio gabalą prismaigstau adatėlėmis ant manekeno ir kokias dvi paras mąstau, kaip susiūti. Kartais pavyksta!

Asmeninio archyvo nuotr.

O nuo audinių įvairovės man stačiai sukasi galva! Vilniuje yra didžiulė kelių aukštų audinių ir siuvimo reikmenų parduotuvė: ten, viską pamiršusi, galiu praleisti kelias valandas. Liečiant audinius, tikrinant, kaip jie krenta, žiūrint į raštus, gimsta idėjos. Nelygu, koks metų laikas: žiūrėk, tamsiai mėlynas aksomas pasiprašo, o, žiūrėk, samanų spalvos pusvilnonis trikotažas ar baltas satinas...

Asmeninio archyvo nuotr.

Kas tave inspiruoja šiuos darbelius kurti, gal dukros, prašydamos ko nors originalaus?..

Dukros manęs nieko neprašo! Padovanoju joms pati, jei jaučiu, kad patiks ir puošis mano ką tik sukurtu vėriniu. Turbūt įkvėpimas nusileidžia į tas galvas, kurios yra neužterštos. Nežiūriu televizijos: ar man reikia girdėti ir aikčioti iš siaubo, kai pirmosios žinių naujienos yra apie baisią avariją, nuskriaustą vaiką, nužudytą žmogų? Kas pasikeis mano gyvenime, jei tai išgirsiu? Ką pakeisiu? Keisti galiu tik save, o ne visą pasaulį. Bėdoti, kaip yra blogai, kas darosi, kaip gyvename, – ne mano būdas. Taip gyventi pasirinkau daugiau nei prieš metus, kai nusprendžiau dalyvauti vienose eksperimentinių žinučių dirbtuvėse. Tas devynias savaites tikrai buvo ką veikti, bet šiandien mano gyvenimas kitoks: namai, vyras, darbas – niekas nepasikeitė, o štai gyvenimas visiškai kitas, daug kartų šviesesnis ir džiaugsmingesnis. Informacinė dieta – labai geras dalykas. Tikrai veikia. Ir tikrai kūrybos bei rankdarbių fėjos mėgsta skraidyti kiek įmanoma švaresnėje erdvėje. Darykite tai, ką mėgstate, darykite tai su meile – ir jūsiškės fėjos taip pat nusileis ant jūsų pečių. Aš jums to linkiu.

 

 

Rekomenduojami video