Anykščių rajono Kavarsko seniūnijos ūkininkų Sunklodų šeima – sėkmingo ūkininkavimo ir jo tęstinumo pavyzdys. Perėmę iš savo tėvų augalininkystės ūkį, du sūnūs – Raimondas ir Kęstutis – ūkininkauja toliau: modernizuoja, plečia valdomų ir dirbamų plotų ribas, diegia naujoves. Ūkininkaujanti šeima įsitikinusi, kad tęstinumas išlieka, kai prasmė kuriama darbais ir savo asmeniniu pavyzdžiu.

Ūkininkavimo pradžia

Antanas Sunklodas – ilgametis Kavarsko seniūnijoje, Šovenių kaime, veikusio kolūkio „Atžalynas“ darbuotojas. „Didelis kolūkis buvo. 1965 metais, po vedybų su Alfute, atėjau į kolūkį dirbti vairuotoju. Po kelerių metų pasiuntė į Rietavo žemės ūkio mokyklą, mechanikų-inžinierių kursus. Baigęs kursus, dirbau tiekėju. Mano darbo pobūdis buvo aprūpinti visą kolūkį reikalingomis statybinėmis medžiagomis, detalėmis. Vėliau paskyrė dirbti mechaniku-inžinieriumi. Teko prižiūrėti, taisyti daug technikos. Kolūkyje buvo apie 40 traktorių, 12 kombainų „Niva“, maždaug 20 automobilių ir įvairios žemės ūkio technikos. Dirbau iki 1991 metų“, – prisiminė Antanas.

Kolūkiams pradėjus irti, Antanas su žmona Alfonsa išėjo iš darbo bene vieni pirmųjų. „Kai pamatėme, kad kolūkių neliks, pradėjome mąstyti apie tolesnį darbą, pajamų šaltinį“, – pridūrė ūkininko Antano žmona Alfutė.

„Išsinuomojome iš valstybės 40 hektarų pagal valstiečių ūkio įstatymą, pradėjome savarankiškai ūkininkauti. Vėliau tą žemę išsipirkome. Žmona tvarkė mūsų buhalteriją. Bėgant metams, šeimos ūkininkavimas plėtėsi, pamažu įsigijome buvusių dirbtuvių pastatus technikai laikyti. Tos dirbtuvės buvo padalytos už pajus net trisdešimčiai buvusio kolūkio darbuotojų. Kol įsigijome likusius kolūkio pastatus, daug metų praėjo, daug ką reikėjo remontuoti: keitėme seną stogą, pirkome naujus langus, įrengėme apsaugos sistemą. Iki šiol savo darbo vietą vadiname dirbtuvėmis“, – sakė Antanas.

Erdviuose buvusių dirbtuvių pastatuose ūkininkai įsirengė darbui patogias patalpas, įsigijo naujos modernios technikos, pasistatė įrangą grūdams džiovinti. Iki šiol išlikę geležiniai vartai su raidėmis „Technikos kiemas“ saugo kadaise veikusio kolūkio istoriją.

Darbus šiandien ūkyje nudirba sūnūs Raimondas (dešinėje) ir Kęstutis, tačiau tėvo Antano žodis – iki šiol svarus.

Grūdinių kultūrų įvairovė

Sunklodų ūkininkavimo kryptis visada buvo ta pati – augalininkystė. Pirmas savarankiško ūkio pajamas Antanas ir Alfonsa gavo iš kviečių. Alfutė iki šiol atsimena, kad kviečių supirkimo kaina tais metais buvo tikrai gera ir dvi priekabos priduotų kviečių buvo paskata plėsti ūkį. Šiandien, turėdami gerus ūkio pamatus, kuriuos padėjo tėtis Antanas, ir tęsdami šeimos ūkininkavimo tradicijas, sūnūs Kęstutis ir Raimondas yra gerokai praplėtę auginamų grūdinių kultūrų įvairovę: augina pupas, žirnius, grikius, kviečius, rapsus, garstyčias.

„Pirmi metai, kai pasėjome žirnių. Sūnums rekomendavo kitas ūkininkas, bus matyti, kokie bus rezultatai. Kai augini visokių kultūrų, lengviau realizuoti. Praėjusiais metais pupos neužderėjo– nuo karščio jos tiesiog neužsimezgė“, – pasakojo Alfutė, kurios darbo patirtis taip pat įvairi: moteris yra dirbusi pardavėja, Šovenių fermos vedėja, zootechnike.

Šeimos bendrystė

Nėra taip, kad Antanas viską paliktų sūnums veikti savarankiškai – tėvo ilgametė patirtis, patarimai labai padeda valdant ir plėtojant šeimos ūkį. Ūkininkaujanti šeima kartu planuoja, aptaria aktualijas, sprendžia iškilusias problemas, džiaugiasi pasiekimais.

Sunklodai šiuo metu ūkininkauja Kavarsko seniūnijoje, Budrių, Šovenių, Jusiškio ir Raščiagalio kaimuose, iš viso dirba maždaug 600 hektarų žemės. Jaunesnysis Antano sūnus Kęstutis ūkininkauti pradėjo kartu su tėvais nuo 1991 metų. Jo brolis Raimondas prisijungė prie šeimos ūkininkavimo vėliau, 2005-aisiais, kai grįžo iš Kauno, kur kelerius metus dirbo medienos perdirbimo gamykloje. Pasiteiravus, kas paskatino sūnų Raimondą grįžti, tėvai prisiminė nelaimingą įvykį darbe, kai, dirbdamas prie medienos, šis susižeidė ranką ir neteko vieno piršto. Tuomet ir pasakė sūnui: „Važiuok čia, nepraloši.“ „Ir nepralošė. Sūnūs pamažu, natūraliai perėmė viso ūkio valdymą. Aš juridiškai dabar esu tik patarėjas, stebėtojas ar racionalių minčių generatorius. Ir pabaru, ir patariu. Su žmona savaitgaliais laukus apvažiuojame, apžiūrime, kaip viskas atrodo: kaip dygsta, ar reikia trąšų, ar reikia akmenis nurinkti“, – pasakojo Antanas.

„Čia mūsų gimtasis kraštas, čia tėvų pradėtas darbas, kurį malonu tęsti, – teigė vyresnysis Antano sūnus Raimondas. – Buvau jaunasis ūkininkas, tad galėjau pretenduoti į paramą. Pasinaudojau supaprastinta parama, įsigijome žemės įdirbimo ir augalų priežiūros darbams skirtos technikos. Vis dėlto rusiška technika ne tokia patogi ir jos nepakako – paėmę paskolą, visas lėšas vėl investavome į žemės ūkį. Įsigytu nauju vokišku kombainu dabar javapjūtės metu iš karto aprėpiame 9 metrus, o tai gerokai paspartina darbus. Be to, darbo sąlygas gerina į kombainą įmontuota navigacija.“

„Tėvukas iki šiol dažnai atvažiuoja, pataria, padeda. Ar technika sugenda, ar koks kitas klausimas iškyla, tėčio patarimas mums, sakyčiau, svarbiausias. Neretai nuvažiuoja reikalingų detalių nupirkti, – pasakojo jaunesnysis tėvo Antano sūnus Kęstutis. – Žiemą, kai paprastai taisome, tvarkome techniką, tėvukas su malonumu pasisiūlo mums dirbtuvėse krosnį užkurti. Aišku, ir mes patys pasikūrentume, ta krosnis – tai savotiška priežastis tėvui iš namų išjudėti, technikos taisymo darbų sūkuryje būti. Kita vertus, džiaugiamės, kad, būdamas tokio amžiaus, jis yra veiklumo, organizuotumo pavyzdys tiek mums, tiek samdomiems darbininkams. Asmeninis pavyzdys ir kiekvienos darbo eigos planavimas, tiesioginis dalyvavimas jį atliekant, visko laikymas „savo rankose“ – tai ilgametė mūsų šeimos ūkininkavimo strategija.“

Ūkininkai pasakojo, kad kol nebuvo sudėtingų buhalterijos reikalavimų, ilgus metus šeimos ūkio buhalteriją tvarkė mama. „Kai pradėjome rašyti projektus dėl Europos Sąjungos lėšų, prasidėjo dvejybinė buhalterija, be to, reikėjo įdarbinti ūkio pagalbininkus, tad pasamdėme buhalterę. Šiek tiek išsilaisvinę nuo buhalterinės dokumentacijos, tą laiką skyrėme savo pomėgiui – nudirbę darbus, nuplovę techniką, žiemą pradedame ką nors remontuoti, konstruoti. Pavyzdžiui, nusiperkame nebenaudojamą traktorių ar mašiną ir restauruojame, sutvarkome“, – sakė Kęstutis.

Kiekvieną darbo dieną ūkininkai laikrodžio tikslumu skuba į darbą. „Tik dirbdami kartu galima daug nuveikti. Mes niekada neskaičiuojame darbo valandų – dirbame, kiek reikia. Tik sekmadienius stengiamės švęsti, nedirbame. Išimtis – javapjūtė. Jei tik leidžia oras, per javapjūtę dirbame be poilsio dienų. Neretai tai būna įtampos ir didelio tempo kupinos dienos, kai brangi kiekviena minutė“, – teigė Raimondas.

Paklaustas apie darbų pasidalijimą, Kęstutis tvirtino, kad visus darbus, kaip ir anksčiau, planuoja kartu: tėtis, brolis ir jis. „Kombaine prie vairo paprastai sėdu aš. Grūdų priėmimu, džiovinimu ir išvežimu dažniausiai pasirūpina brolis. Tiesa, jei labai sausus pavyksta nukulti, nereikia džiovinti. Realizuojame grūdus Lietuvoje“, – dėstė jaunesnysis ūkininkas.

Perpardavinėtojai atvyksta į nurodytą vietą pasiimti grūdų – tai gerokai palengvina kasdienybę stambiesiems ūkininkams. „Prieš daug metų man yra tekę dvi paras su grūdais stovėti Rokiškyje, prie „Obelių aliejaus“ supirkimo punkto, o Vievyje paukštynas taip ir nesumokėjo dėl bankroto“, – prisiminė Antanas.

R.Sunklodas dažniausia rūpinasi grūdais: jų priėmimu, džiovinimu, išvežimu.

Kainų svarstyklės

Po žiemos pasėliai, anot ūkininkų Sunklodų, atrodė gana neblogai, bet pavasarinė sausra privertė ūkininkus nerimauti. Žemės Anykščių rajone – kiek prastesnės, sunkesnės, ne tokios derlingos. Čia yra ir molio, ir juodžemio. Be to, šiame rajone labai pasenusi, nekokybiška melioracija visuose laukuose, tad ūkininkams reikia didesnių dirbamų plotų ne viename masyve, kad pajamų pakaktų savo šeimoms išlaikyti, o dalį pinigų būtų galima numatyti būsimoms išlaidoms – trąšoms, sėklai. „Reikia gauti atitinkamą produkcijos kiekį, tai ir yra mūsų tikslas. Yra Lietuvoje vietovių, kur iš vieno hektaro iki 8 tonų grūdų byra, bet tai toli gražu ne anykštėnų dirbamuose plotuose“, – tvirtino Raimondas.

Paklaustas apie supirkimo kainas, šeimos galva pasakojo, kad kitose srityse kainos taip smarkiai nesvyruoja. „Grūdų supirkimo kainos kinta vos ne kasdien, tiesa, keičiasi dažniausiai ne į gerąją pusę. Rodos, lyg ir neblogi grūdai byra, bet kai nuveži priduoti, konstatuoja, kad tai pašariniai, nors ir trąšų reikiamą kiekį išbėrėme, ir drėgnumas geras“, – guodėsi Antanas. Supirkimo kainos stabilizuojasi gerokai vėliau, tad ūkininkai, turėdami nemažai vietos dirbtuvėse, neretai neskuba išvežti grūdų.

Tęstinumo vizija

Maždaug nuo 2016 metų išaugusiame Sunklodų ūkyje visų trijų šeimos narių – tėvo ir dviejų sūnų – rankų jau nepakako pagrindiniams darbams nudirbti, tad buvo įdarbintas nuolatinis darbuotojas. Pasak ūkininko Antano, kaime rasti patikimą, darbštų, neturintį žalingų įpročių žmogų – tikrai nelengva. Yra buvę atvejų, kai ūkininkas bandė padėti samdomam darbininkui ir įsikurti, ir važinėti į darbą, deja, ne vienas jų yra nuvylęs darbdavį dėl polinkio į alkoholį. Šiuo metu Sunklodų ūkyje dirba trys nuolatiniai darbuotojai. „Dirbant žemės ūkyje, reikia nebijoti darbo, kurio per sėją, javapjūtę būna tikrai daug. Kita vertus, darbas puošia žmogų. Taip mums tvirtindavo mūsų tėvai, taip sakome ir mes“, – kalbėjo pagarbaus amžiaus ūkininkas Antanas.

Du A.Sunklodo sūnūs sėkmingai perėmė, tęsia ir plėtoja savo tėvų ūkininkavimo tradicijas. Vyresnieji Raimondo vaikai iki šiol gyvena Kaune. Anūkas Justas – ketvirto kurso studentas, jis studijuoja žemės ūkio technologijas ir vadybą, netrukus bus diplomuotas vadybininkas-agronomas. Anūkė Kamilė augina dar metukų neturintį sūnelį Hubertą. Pasiteiravus, ar gavęs diplomą, anūkas bus kviečiamas prisijungti prie šeimos ūkio, 81-erių Antanas atsakė, kad neskubins, nes dar norėtų matyti anūką prie magistrantūros mokslų.

  Reklama - traktorių generatoriai internetu