Prasidėję metai it lakmuso popierėlis turėtų atskleisti tikrąją dvišalių Rusijos ir Japonijos santykių esmę. Ar Maskvai ir Tokijui pavyks susitarti dėl keturių pietų Kurilų salų priklausomybės ir galų gale pasirašyti taikos sutartį?

Maskvos signalas

Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos neišspręstas Sovietų Sąjungos, vėliau – jos teises ir įsipareigojimus perėmusios Rusijos Federacijos teritorinis ginčas su Japonija šiandieninių tarptautinių problemų ir rūpesčių kontekste neatrodo nei labai svarbus, nei tuo labiau aktualus. Tačiau su tuo tikrai nesutiktų nei oficialioji Maskva, nei Tokijas: šių šalių santykiams vadinamųjų šiaurinių teritorijų, kaip Japonijoje nuo seno vadinamos Iturupo, Kunašyro, Chabomajaus ir Šikotano salos, po Antrojo pasaulinio karo užimtos Sovietų Sąjungos, problemos sprendimas yra esminis dvišaliams santykiams plėtoti. 1945 m. rugsėjo 3 d. Raudonajai armijai okupavus paskutinę dar neužimtą pietų Kurilų dalį, tvirtai užveržtą dviejų kaimyninių valstybių teritorinio ginčo mazgo nepavyko atrišti jau 73 metus, nors tokių pastangų būta ne kartą.

Dabar, po pastaraisiais metais įvykusių Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Japonijos premjero Shinzo Abės susitikimų, kuriuose be kitų dvišalių santykių klausimų buvo aptariama ir taikos sutarties tarp abiejų valstybių pasirašymo galimybė, vilčių, kad ilgo ir tamsaus tunelio gale pagaliau pasirodys šviesa, gerokai padaugėjo. Pirmiausia dėl to, kad visą laiką į bet kokias kalbas apie teritorinį ginčą dėl pietų Kurilų griežtai reaguodavęs Kremlius iš visko sprendžiant šiek tiek sušvelnino savo poziciją. Po 2013 m. įvykusio S.Abės vizito į Maskvą abi šalys pradėjo derybas dėl ekonominio bendradarbiavimo išplėtimo galimybių, tarp jų – ir dėl japonų verslininkų investicijų Kurilų salose. Po kelių tokių derybų raundų praėjusių metų rugsėjo 12 d. prezidentas V.Putinas premjerui S.Abei netikėtai pasiūlė iki metų pabaigos be jokių išankstinių sąlygų pasirašyti taikos sutartį tarp Rusijos ir Japonijos. Į tokią iniciatyvą Japonijos vyriausybės vadovas nieko neatsakė. Oficialusis Tokijas apsiribojo viešu vyriausybės atstovo pareiškimu, kad Japonijos pozicija dėl galimybės išspręsti šiaurinių teritorijų problemą iki pasirašant taikos sutartį tarp dviejų valstybių nepasikeitė.

Kurilų salos garsėja ne tik kraštovaizdžiu ir gamtos turtais. Ne mažiau svarbi ir strateginė jų reikšmė.

Neatiduos nė pėdos

Tačiau po dviejų mėnesių S.Abė pagaliau viešai pasisakė dėl V.Putino iniciatyvos: esą abiejų šalių vadovai sieks sudaryti taikos sutartį remdamiesi 1956 m. paskelbta bendra Sovietų Sąjungos ir Japonijos deklaracija. Sutinkamai su ja Habomajaus ir Šikotano salos atitektų Japonijai, o Sovietų Sąjungai – visi likę pietų Kurilai. Taigi, V.Putinas ir S.Abė susitarė, kad tokia 1956 m. deklaracijos sąlyga taptų būsimos Rusijos ir Japonijos taikos sutarties dalimi. Pasakodamas apie praėjusių metų lapkritį Singapūre įvykusį V.Putino ir S.Abės susitikimą, Japonijos dienraštis „Japan Times“ rašė: „Atsižvelgiant į tai, kad S.Abė rėmėsi bendra deklaracija, Šikotano ir Chabomajaus salų susigrąžinimo procesas, ko gero, taps pagrindine naujausių derybų tema, nors lieka neaišku, sugebės ar ne Japonija ir Rusija šiuo požiūriu pajudėti į priekį“. Tokijas ir toliau laikosi nuomonės, kad teritorinis ginčas dėl šių Kurilų salų, o taip pat ir Iturupo ir Kunašyro, turi būti sureguliuotas dar iki taikos sutarties pasirašymo. Kurį laiką Rusijos atstovai nekomentavo derybų eigos, ir tai, ko gero, Japonijos pusei suteikė tam tikro optimizmo. Spaudoje net pasirodė premjero S.Abės pasvarstymų, kad, įgyvendinant 1956 m. deklaracijos nuostatą, daugiau nei 2 tūkstančiams Šikotano vietinių gyventojų, kurių dauguma yra rusai, būtų leista pasilikti šioje saloje jai grįžus į Japonijos jurisdikciją.

Rusijos ir Japonijos teritorinis ginčas dėl Kurilų salų atrodo neišsprendžiamas.

Šie ir kiti į viešumą patekę Japonijos valdžios atstovų svarstymai apie konkrečius veiksmus iki pasirašant taikos sutartį Rusijoje sukėlė tikrą politinės bombos sprogimą. Absoliuti dauguma Rusijos gyventojų (2016 m. apklausos duomenimis, 78 proc.) laikosi požiūrio, kad Antrojo pasaulinio karo metais Kurilų salos atiteko Sovietų Sąjungai kaip karo trofėjus ir yra nediskutuotina Rusijos teritorijos dalis – nepriklausomai nuo bet kokių istorinių ir teisinių aplinkybių, įrodančių dalies jų priklausomybę Japonijai. Rusijos Dūmoje nuskambėjo griežti pareiškimai apie tai, jog šalis niekam neatiduos nė vienos savo žemės pėdos, kad apie jokį dviejų Kurilų salų grąžinimą Japonijai negali būti nė kalbos.

Kompromiso kain

Ką galėtų reikšti tokie keistoki Kremliaus manevrai? Viena vertus, parodyta iniciatyva realizuoti 1956 m. deklaracijos nuostatas, grąžinti Chabomajaus ir Šikotano salas Japonijai ir pasirašyti taikos sutartį, taip siekiant glaudesnių santykių su kaimyne. Kita vertus, jau pirmosiomis šių metų dienomis Rusijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad esmine sąlyga ieškant galimų taikos sutarties problemos sprendimo variantų turi tapti tai, kad „Tokijas visa apimtimi pripažintų Antrojo pasaulinio karo išdavas, įskaitant pietų Kurilų salų priklausymą mūsų šalies suverenitetui.“ Kitaip tariant, Maskva iš anksto reikalauja, kad Tokijas savo noru atsisakytų bet kokių pretenzijų į šiaurines teritorijas ir tai patvirtintų su Rusija pasirašyta taikos sutartimi. Ar dvi mažos pietų Kurilų salos (iš kurių viena, Chabomajus, yra negyvenama, išskyrus rusų pasieniečių būrį) atitektų Japonijai, net neaišku, nes oficialios derybos dėl to dar net nevyko. Tik užvakar Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pranešė, kad Maskva pradeda derybas su Tokijumi dėl taikos sutarties sudarymo.

Apžvalgininkų teigimu, Rusiją į jas pastūmėjo vis didėjanti Kinijos politinė, ekonominė ir karinė įtaka Tolimųjų rytų kaimynystėje. Nors formaliai Kinija yra strateginė Rusijos partnerė, auganti jos galia gąsdina Maskvą, nes į Rytų Sibirą ir Tolimuosius Rytus besiskverbiantis Kinijos kapitalas, veržliai kuriamos įmonės, iš Kinijos į Rusijos pasienio regionus plūstanti darbo jėga gali pakeisti jėgų balansą. Kinų įsteigtos įmonės tampa svarbiausiais ekonomikos nuosmukio kamuojamų rytinių Rusijos regionų darbdaviais. Nereikia būti pranašu, kad suprastum, kad po dar 10–20 metų Rusijos Tolimieji rytai ekonomine prasme bus suvirškinti Kinijos. Tokiame kontekste Kremliui būtina rasti ekonominę atsvarą kinų įtakai – ir ja galėtų tapti rimtos Japonijos investicijos, kurių, savaime suprantama, sunku tikėtis neradus abi puses tenkinančio teritorinio ginčo sprendimo. Tuo tarpu Tokijas, puikiai suvokiantis situaciją ir Kremliaus baimę pasilikti akis į akį su Kinija Tolimuosiuose rytuose, turbūt stengiasi tuo pasinaudoti ir išspręsti įsisenėjusią šiaurinių teritorijų problemą. Gali būti, kad susitikimuose su V.Putinu S.Abė yra aptaręs dviejų pietinių Kurilų salų perdavimą Japonijai. Žinoma, Rusijos prezidentas negali neatsižvelgti į griežtai neigiamą Rusijos visuomenės nuomonę dėl galimų teritorinių nuolaidų Japonijai, bet net ir šiuo atveju valstybinė propaganda pajėgtų įtikinti auditoriją, kad salų atidavimas – iš tikrųjų pergalė, o ne pralaimėjimas.

Tuo tarpu Japonijos premjeras, kuris, beje, prie savo tėvo, buvusio šalies užsienio reikalų ministro, kapo prisiekė išspręsti šiaurinių teritorijų problemą, galimam kompromisui kažin ar yra pasiruošęs. Jei mainais už dvi susigrąžintas iš esmės nereikšmingas pietinių Kurilų salas jis Japonijos vardu visam laikui sutiktų atsisakyti pretenzijų į Kunašyrą ir Iturupą, tai, ko gero, būtų jo politinė savižudybė. Vargu ar jam pavyks įtikinti visuomenę tokio kompromiso nauda ir prasmingumu. Taigi, turbūt sunku tikėtis, kad tvirtai užveržtas Kurilų problemos mazgas abiejų pusių pastangomis bus kantriai ir mandagiai išpainiotas. Dar mažiau tikimybės, kad jį pavyks perkirsti dviejų valstybių lyderių valios pastangomis.