Pavasarį įvestas karantinas nutraukė ukmergiškės Nijolės Giedraitienės svajones sukurti verslą Šiaurės Kipre, o rudenį atsinaujinęs karantinas grasina nutraukti šią vasarą įsuktą intriguojančią veiklą Ukmergėje. Bet geriau pasiklausykime jos pačios pasakojimo.

Nepalikite žmonių nežinioje

Praėjusių metų gruodį su drauge susikrovėme kuprines ir išvykome į Šiaurės Kiprą, nors vaikai ir artimieji draudė, neva nesaugu. Šią šalį įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Oi, ne, kipriečiai čia niekuo dėti, nė vieno neįsimylėjau, nors šešti metai esu našlė... Vėliau į Šiaurės Kiprą pradėjau skraidyti vos ne kas mėnesį, susiradau draugų, planavau užsiimti turizmo verslu ir, išėjusi į pensiją, ten apsigyventi. Ši šalis labai graži, švari, saugi (net mašinos gali nerakinti), pakankamai pigi, o ir žmonės nuostabūs. Paskutinį kartą Šiaurės Kipre lankiausi kovo 13 d., o po kelių dienų buvo paskelbtas karantinas. Teko grįžti, bet namuose jausmas slogus.

Ukmergėje savas namas, kiemas, išbuvau atitinkamą laiką saviizoliacijoje ir ėmiau žvalgytis aplink. Visi prisimena – pirmieji koronaviruso atvejai nustatyti Ukmergės ligoninėje. Tačiau apie tai ir kitus įvykius mieste skaičiau tik viešojoje erdvėje. Iš vietinės valdžios – jokios informacijos! Jie saugiai užsidarė ir nepalaikė jokių ryšių su visuomene. O aš – aktyvistė, negaliu tylėti.

Subūriau Ukmergės kaimynų iniciatyvinę grupę ir ėmiau kelti nepatogius klausimus valdžiai: „Kodėl nei meras, nei savivaldybės administracija neviešina to, kas vyksta panosėje? Vietinis Seimo narys, savivaldybės administracija tyli – duokite žinių, nepalikite kaimynų nežinioje. Mums neužtenka viešojoje erdvėje skaityti apie Ukmergę, norime iš pirmų lūpų sužinoti, kas vyksta, kokie ateities planai.“ Pirmasis atsiliepė Seimo narys: „Niekur nedingau, dirbu.“ Meras taip ir neatsiliepė, bet administracijos direktorius pradėjo kiekvieną dieną dalintis informacija feisbuke. Žodžiu, pasiekėme šiokį tokį rezultatą.

Tarsi virtualus laikraštis

Įsikišti tikrai reikėjo. Ukmergės miestas gerokai apleistas. Kažkokie projektai vykdomi – darbai prasidėję, bet, žiūrėk, įmonė bankrutavo ir viską metė ar kažkur išvežė. Keliai nepabaigiamai remontuojami, pravažiuoti negalima, na, kažkoks jovalas. Man skauda širdį, žmonės skundžiasi pro Ukmergę negalintys nei pravažiuoti, nei praeiti. Pradėjome klausti, prašyti informacijos – viskas turi būti daroma viešai, kad žmonės žinotų, kas vyksta. Dar norėjosi mūsiškiams parodyti gerų ir gražių pavyzdžių kaimynystėje. Tie kaimynai – Širvintos, Kėdainiai, Anykščiai. Pradėjau žvalgytis po aplinkinius rajonus, platinau jų naujienas. Iškart gavau per galvą, kad „parduodu“ Ukmergę, myliu kitą rajoną. Bet žmonės greitai suprato, kas yra gera naujiena iš svetur. Mūsų susivienijimo dėka informacija pajudėjo iš mirties taško. Dabar ir Ukmergės savivaldybės viešųjų ryšių specialistė aktyviai su mumis bendrauja. Įsijungė net aplinkinių rajonų žmonės. Taigi, arba verkiam, arba džiaugiamės kartu. Iniciatyvinė grupė tarsi koks virtualus laikraštis, nes susitikimų ilgai vengėme – karantinas.

Į bagažinių turgų

Žinoma, norėjosi to artimo bendravimo, pavyzdžiui, švęsti kaimynų dieną, visiems susiburti, imti bendrauti, nes kaimynai vieni kitų nepažįsta. Provincijoje žmonės dar labiau susvetimėję. Čia gimusi ir augusi labiau bendrauju su žmonėmis, kuriuos pažįstu nuo vaikystės, o kiti, vėliau prisijungę, yra uždaro būdo.

Užsuktas ratas ėmė dar greičiau suktis, kai prie manęs prisijungė gyvenamosios vietos kaimynės, senjorės. Iniciatyvi, fantastiška pagalbininkė – Monika Liongina Šiaučiukėnienė. Anksčiau mudvi tik pasilabindavom, o dabar bendri reikalai suartino. Pradėjusios informacijos paieškas, sumąstėme, kad reikėtų ne tik virtualaus, bet ir gyvo bendravimo.

Vasarą Nijolės ir Monikos iniciatyva Ukmergėje trečiadieniais ir šeštadieniais veikė bagažinių turgus, kuriame buvo prekiaujama, keičiamasi knygomis, drabužiais, namų rakandais ir pan.

Nors Ukmergėje turgaus netrūksta, veikia gyvulių turgus bei garsi ūkininkų turgavietė, į kurią suvažiuoja žmonės net iš aplinkinių rajonų, įkūrėme Ukmergės bagažinių turgų. Pavyzdžiu tapo kitų Europos bei Amerikos šalių analogiški turgūs. Štai Londone, kur gyveno mano sūnus, tokių turgelių apstu visur – pievose, aikštėse, gatvėse. Bagažinių turgaus esmė paprasta: visi turime daiktų, kurių nenaudojame. Jų prikrautos palėpes, drabužių spintos. Tokių daiktų neverta išmesti, gal jie kam nors reikalingi.

Kiekvienas simboliškai po eurą ar kelis įkainoja savo prekę, o už gautus pinigus nusiperka kažką labiau reikalingo. Aš irgi dalyvauju su savo pačios, mamos, vyro, brolio paliktais daiktais. Neseniai atsisveikinau su neva skalbimo mašina – „tarka“, o už eurą pardavusi dukros kelnes nusipirkau kojines. Tai tarsi mainai. Nuotaika bagažinių turguje gera, kartais net muzika groja.

Kaip susiradome vietą? Pateikėme prašymą savivaldybei, bet gavome neigiamą atsakymą. O vietos reikia daug, kad žmonės galėtų suvažiuoti su automobiliais. Galiausiai vyriausiasis miesto architektas paskambino viešbučio, esančio miesto centre, šalia bažnyčios, savininkui ir susitarė. Gretimos parapijos klebonas iš pradžių reiškė pretenzijas, kol suprato, kad visame pasaulyje bažnyčios padeda organizuoti renginius, o ne atvirkščiai. Čia nepardavinėjamas nei alkoholis, nei kitoks blogis. Galų gale atliekama kilni misija – žmonės pratinami ne teršti gamtą atliekomis, o jomis dalintis.

Dalis ukmergiškių taip pat ne iš karto palaimino naujieną, nes kaip čia dabar – šventoriuje turgus. Rašiau, platinau daugybę paaiškinimų, koks tai turgus. Amerikoje bagažinių turgus vyksta daugelyje miestų, tiesiog gatvėse – suvažiuoja žmonės, atidaro bagažines ir pardavinėja savo turtą, vaišinasi pyragais, vaisiais. Mums vaišės kol kas nepriimtinos, nes veterinarijos tarnybos draudžia, o dar ir virusas tyko. Vargo, žinoma, buvo sočiai, net viešbučio savininkas sykį prasitarė: „Savanoriškai tokios veiklos nesiimčiau.“ Tačiau mums pavyko įsikurti. Tiesa, už šią privačią aikštelę kaskart susimokame, nors esame šimtaprocentiniai savanoriai.

Supa šviesūs žmonės

Bendramintė Monika Liongina, visą gyvenimą dirbusi inžiniere, turgaus dienomis iš pat ryto kruopščiai rikiuoja į aikštę suvažiavusias mašinas. Tokių aktyvių organizatorių nedaug, žmonės vengia atsakomybės. Nors... Nuolat stebiuosi šviesiais žmonėmis. Gražu, kad bene „einamiausia“ turgaus prekė – knygos.

Kiekvieną trečiadienį ir šeštadienį pastovūs lankytojai ateina su krepšiais, atsineša knygų ir, aišku, ieško dar neskaitytų. Turgaus lankytojai renkasi klasikinius, istorinius kūrinius, knygas apie meną, ką jau bekalbėti apie grožinę literatūrą. Taip pat dalinamės laikraščiais, žurnalais. Populiarios knygutės vaikams, tačiau jų nedovanoju – dar saugau sūnaus dukrytei, kuriai dveji, gal skaitys.

O kokia puiki turgaus atmosfera! Trečiadieniais ir šeštadieniais žmonės su šeimomis suvažiuoja prekiauti, vaikai džiaugiasi galimybe dalintis, iškeisti, parduoti. Vasarą atvykdavo jaunos mamytės su kūdikiais vežimėliuose. Mamos tarpusavyje keičiasi vaikiškais drabužėliais, batukais, o mažyliai ramiai snūduriuoja. Viena mamytė pasakojo, kad niekur kitur vaikas taip gerai nemiega, kaip čia, nors aplink garsios kalbos, gyvas bendravimas, šurmulys.

„Auksinės širdies“ atgarsiai

Smagu dėl tokių kompanionių kaip ponia Monika Liongina, o ir turgus mane maloniai gaivina, nors ir be jo turiu užtektinai veiklos. Ne, televizijoje šiuo metu nedirbu, bet mano laidos „Auksinė širdis“ atgarsiai mus pasiekia iki šiol.

Nijolės kadaise sukurta televizijos laida „Auksinė širdis“ vis dar žmonių prisiminimuose.

Šį projektą vertino Kybartų seniūnijoje gyvenanti Jono Basanavičiaus giminaitė, jo brolio anūkė Teresė Basanavičiūtė. Su ja, kaip su bendruomenės nare, mudvi pažįstamos nuo tų laikų, kai kūriau šią laidą. Teresė kasmet mane pasveikina su gimtadieniu, niekada neprašo pagalbos, nors gyvena varganai ir yra gerokai pasiligojusi, nes 80 su trupučiu – ne juokas. Kai retkarčiais susitinkame, ji man parodo šūsnį kvietimų į valstybinės reikšmės renginius. Bet už kokius pinigus, kaip nuvažiuotų? Iš Gūtkaimio, kuriame gyvena, nebent automobiliu. Lietuvoje taip jau yra: klerkai išsiunčia kvietimą ir pasižymi pliusą šalia pavardės, vietoje to, kad susisiektų su seniūnija, paprašytų paskirti mašiną.

Sykį, kai susiskambinome, išgirdau, kad Teresė vos prašneka. Ji papasakojo, kad grįžo iš Vilkaviškio ligoninės, o dabar reikėtų važiuoti į Kauno klinikas šuntuoti širdies arterijų, tačiau ji neturi pinigų, nėra kuo ir kaip nuvažiuoti, pagaliau – reikia palydos. Ir sako liūdnai: „Et, išgyvensiu kaip nors...“ Na, pamaniau, aš taip nepaliksiu, juk yra bendruomenė, kuriai ji kažkada negailėjo laiko. Pagaliau, tai vyko dar prieš Seimo rinkimus. Paskambinau Algirdui Butkevičiui: „Reikia padėti Teresei Basanavičiūtei...“ Operatyviai pas Teresę atskubėjo bendruomenės pirmininkas. Ji skubiai buvo priimta į Kardiologijos kliniką, po to pirmą kartą gyvenime išvyko į sanatoriją Kulautuvoje.

Nesunku išvirti sriubos

Iš tiesų, juk nesunku laiku sureaguoti į aplinką bei žmones, tarp kurių gyvename, padėti jiems. Tas pats ir su mūsų sujudimu Ukmergėje – jis buvo laiku ir vietoje. Deja, prasidėjus antrajai pandemijos bangai, turėjome sustabdyti Ukmergės bagažinių turgaus veiklą.

Prieškalėdiniu laikotarpiu girdime apie renkamas lėšas ar produktus sunkiau gyvenantiems. Bet paskaičiuokime, kiek daug pinigų nuteka norint visa tai administruoti, ištransliuoti. Kai dirbau laidos „Auksinė širdis“ prodiusere, suvokiau ir kitiems įrodžiau, jog nebūtina maišais rinkti pinigų ar tonomis maisto produktų, reikia tik apsižvalgyti ir padėti šalia esančiam.

Vis dar gyva patarlė: „Giminė už mylios, o kaimynas už tvoros.“ Pavyzdžiui, viena šeima išvirė sriubos kaimynų šeimai. Jau pirmojo karantino metu ukmergiškių kaimynų iniciatyvinė grupė pradėjo teikti nemokamą pagalbą šalia gyvenantiems. Štai mano sūnus iš žmonių surinkdavo sąrašus, ko kuriam trūksta, apvažiuodavo parduotuves, vaistines. Tik vėliau LRT ėmė rodyti tokias iniciatyvas.

Dažnai išgirstu klausimą: kodėl televizijoje neliko projekto „Auksinė širdis“? Atsakysiu – pavargau. Laida buvo rodoma per komercinę televiziją. Ačiū jai už tai. Dirbdavau 24 valandas per parą, galiausiai pavargau, pasiūliau kitiems perimti laidą, bet norinčiųjų neatsirado. Po kelių metų pertraukos pateikėme projektą LRT konkursui, deja, visuomeniniam transliuotojui jis nepasirodė patrauklus.