Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Užrašai iš slaugos ligoninės. V dalis. Kryžius ir naktipuodis, arba Daktare, kaip čia mirštama?

Anądien kvietėm kunigą. Nes radau mama beišeinančią. Ir nežinojau, kaip elgtis. Sukalbėjau Tėve mūsų, laikiau už rankų, kurių ji jau nebesugebėjo pakelti, tai aš jas kilnodavau persižegnojimui. Tas kryžiaus ženklas jai, supratau, labai svarbus. Pas kaimynę gretimos lovoj kaip tik atvyko lankytojai, vyksta normalus buitinis pokalbis, tuo metu matau, kaip mano mama išeidinėja.

Kunigą mama suvokė, nurimo, lyg ir pasirengė eiliniam bandymui išeiti. Beje, kai ji prasitarė, kad jau nori mirti, kunigas labai dalykiškai sudrausmino, kad tokių kalbų nebūtų, nes Dievas yra laiką nustatęs. Net aš apsiraminau.

Ta mirties repeticija vyksta jau ne pirmą kartą. Anąkart buvo dar keisčiau. Tada mama irgi bandė numirti, taip ir sake silpnu balsu: “Noriu mirti, bet negaliu”. Kaip tik buvom visa šeima, momentas buvo jautrus ir sakralus, anūkai klūpėjo, laikė už rankų, glostė, o aš viena akim vis stebėjau lovos kaimynę (tada buvo kita) gulinčią aukštielninką ir kažką pusbalsiu murmančią. Pagalvojau, kad gal irgi poterius kalba. Tik paskui išgirdau, ką ji jau kuris laikas kartoja: “py…dinkit greičiau iš čia, š…kt noriu”.

Mat kaip tik už mirštančios mamos lovos galvūgalio stovi tokia plastikinė kėdė – naktipuodis, o jai kaip tik dabar jos ir prireikė.

Susiprotėjusi išvedžiau visus iš palatos, kaimynė maloniai nusišypsojo ir nusiropštė atlikti savo reikalų. Už mirštančiosios galvūgalio.

Na ir ką, gana tragikomiška. Pamaniau, kaip siela turėtų jaustis? Gal dėl to tą akimirką ir nepaliko kūno.

Bet po to mamai pastatė lašinę, dar sugirdė vaistų širdžiai stiprinti ir ji atsigavo.

Tačiau kai momentas pasikartojo, vienintelis dalykas, kurio čia pasigedau, tai privatumas. Išėjau jo ieškoti. Na negi nėra nė vienos mažulytės palatos tam reikalui?

Kai gydytojas mane įsivedė į kabinetą, paklausiau: “Daktare, kaip čia mirštama?”

Jie mirštantįjį atitveria širma.

O nėra jokio nė vieno privataus kambarėlio? Nė vieno?

Nėra. Apie tai galvojama, gal po remonto. O dabar ir taip dirbama visais pajėgumais.

Aš suprantu, suprantu. Bet suprantu ir tai, kad mes čia neturime mirimo kultūros. Kad mano miestui verkiant reikia hospiso, palydėtojų tarnystės, kad svarbiausiais gyvenimo aktas įvyktų teisingai, šviesiai, ramiai, nepaliekant keistų “kryžiaus ir naktipuodžio” konfliktų. Kad mes vejame mintis apie mirtį, vengiame apie tai kalbėti, nežinome, kaip išlydėti artimąjį, jau net nėr kalbos apie tai, kaip reikės elgtis pačiam. Kad atėjus didžiąjam momentui, dažnai sutrinkame, lyg mirtis būtų staigmena. Ar čia klauptis, ar laikyti už rankos, melstis, degti šventintą žvakę, o būtinai šventintą ir ar tinka parafino tabletė?  Tokių slaugos namai turi. Ar jau prašyti tos širmos? O gal vežti mirti namo? O ar tikrai tai svarbu?

Mamai vėl pastatė lašinę, tik fiziologinis tirpalas, ji vėl šiek tiek atsigavo. O aš dar turiu laiko ką nors sugalvoti ir pasiruošti. Rytoj skambinsiu į Vilniaus hospisą. Prašysiu vienuolių, kad pamokytų tinkamai mirti.

N. Koskienė

 

www.darneruduo.lt

Rekomenduojami video