V. Valiušaitis prie K. Škirpos kapo Kaune, Petrašiūnų kapinėse

Vidmantas Valiušaitis, žurnalistas, publicistas, politikos ir kultūros apžvalgininkas, Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos informacijos analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas parašė kelias istorines knygas apie tarpukario Lietuvą, Antrojo pasaulinio karo pradžią, remdamasis mažai tyrinėtais ar nežinomais istoriniais šaltiniais. Jis atkreipia dėmesį, kad kartais istorikai skirtingai interpretuoja svarbius Lietuvos istorijos faktus.

Kada susidomėjote Lietuvos istorija?

Didžiausia istorijos mokykla buvo mano šeimoje – tai pokalbiai su tėvu Vincu Valiušaičiu. Jis studijavo istoriją Vytauto Didžiojo universitete, dalyvavo meno saviveikloje, dainavo studentų chore. Jie važinėjo po miestelius, koncertavo, o dalį surinktų lėšų skirdavo partizanams. 1949 m. jis buvo suimtas „už antitarybinę veiklą“ ir įkalintas Vercheuralsko kalėjime, Rusijoje. Neužmiršiu dar man paaugliui pasakytų žodžių: „Atmink, sūnau, nėra niekšingesnės santvarkos už bolševizmą. Išlikti čia žmogumi – sunku. Bet turi stengtis, kad nebūtų gėda, kai ateis laisvė.“ Kauno 5-oje vidurinėje istoriją man dėstė išmintinga mokytoja Elena Vaičienė, mano mamos klasės draugė Kauno mergaičių gimnazijoje. Istorijos kabinete kabėjo plakatas „Historia est magistra vitae“ – „Istorija – gyvenimo mokytoja“. Įsidėmėjau šią sentenciją.

1987 m. rugpjūčio 23 d. nepabijojote nueiti prie A.Mickevičiaus paminklo į Molotovo-Ribentropo pakto minėjimą. Kaip dėl to nukentėjote?

Dar kelios dienos prieš tą mitingą laikiau TSKP istorijos egzaminą pas prof. Jokūbą Minkevičių. Rusijoje jau buvo „glastnost“, o Lietuvoje – dar gilus įšalas, bet man jau buvo gėda atsakinėti sovietinio vadovėlio žodžiais. Bandžiau dėstyti laisviau, žiūrėjau, kaip jis reaguoja. Bet jis klausėsi akmeniniu veidu, be išraiškos, neuždavė nė vieno klausimo. Man baigus pasakė: „Egzaminą išlaikėte, bet iki ketverto trūksta, o trejeto rašyti nenoriu. Dar paskaitykite.“ O į tą mitingą nuėjau kaip žiūrovas. Ten buvo trys žmonių žiedai. Prie pat paminklo stovėjo gal 60 žmonių grupė – mitingo organizatoriai: Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Robertas Grigas, Julius Sasnauskas… Antras, stebėtojų ratas stovėjo atokiau. O trečias, apie porą tūkstančių žmonių, stovėjo užkimšę aplinkinių gatvių prieigas. Stovėjau antrame žiede, priėjo kažkoks barzdotas fotografas, mane nufotografavo ir pasisveikino: „Sveikas, Vidmantai. Ir tu čia?“ Supratau, kodėl. Iš visų pusių pro langus matėsi kino kameros – viskas buvo filmuojama. Darbovietėje Kauno menininkų namuose mane apsvarstė ir pasmerkė. Netekau darbo, buvau pašalintas ir iš aspirantūros. Esu dėkingas Laimonui Iniui, kad mane priėmė dirbti į „Nemuną“ – taip atsiradau žurnalistikoje. Sąjūdžio laikais leidau laikraštį „Kauno aidas“, dirbau savaitraštyje „Atgimimas“.

V.Valiušaičio knygos „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“ pristatymas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (2019 m. balandžio 16 d.). Iš kairės: prof. Algis Norvilas, VV, prof. Vytautas Landsbergis, prof. Arūnas Gumuliauskas.

V.Valiušaičio knygos „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“ pristatymas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (2019 m. balandžio 16 d.). Iš kairės: prof. Algis Norvilas, VV, prof. Vytautas Landsbergis, prof. Arūnas Gumuliauskas.

Kodėl tyrinėjate būtent Antrojo pasaulinio karo istoriją?

Tai svarbus laikotarpis, bet per 30 nepriklausomybės metų nepakankamai ištyrinėtas. Nagrinėdamas šią problematiką išleidau 3 knygas: „Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940–1941 metai“ (2013 m.), „Ponia iš Venecijos tavernos. „Mūsiškai“ ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje“ (2018 m.) ir „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių. Dr. Augustinas Idzelis ir Lietuvos okupacijų interpretavimo drama“ (2018 m.). Dirbu toliau.

Tad kokia toji Lietuvos okupacijų interpretavimo drama?

Drama yra ta, kad kai kas iš šiuolaikinių Lietuvos istorikų iki šiol tiesiogiai ar netiesiogiai neigia Lietuvos okupacijos faktą. Drauge su Rusijos istorikais 2006 m. išleisto dokumentų rinkinio „Lietuva ir SSSR Antrojo pasaulinio karo metais“ medžiaga orkestruota taip, kad iš jos plaukianti išvada vienareikšmiška: nuo 1940 m. birželio 15-osios iki 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuva vis dar buvo nepriklausoma. Ką tai reiškia? Tai reiškia viena: „liaudies seimo“ rinkimai buvo „teisėti“, Lietuva „savanoriškai ir teisėtai“ prisijungė prie TSRS. Iš tiesų gi Maskvos ultimatumo ir grasinimų naudoti jėgą būdu buvo pašalinta teisėta Lietuvos vyriausybė, įvestas neribotas skaičius Raudonosios armijos karių, dar iki rinkimų suimta šimtai žinomų žmonių, jie buvo tardomi, kankinami, tremiami. Nebuvo jokio laisvo pasirinkimo, išstatytas vienintelis komunistų sąrašas, o rinkėjai gąsdinami: į pasus dedami antspaudai – kas neturės antspaudo, bus skelbiami „liaudies priešais“. Tai reiškė nuosprendį: tremtis, kalėjimas ar net nukankinimas.

Iki šiol stinga aiškios Lietuvos istorijos politikos, t.y. sutarimo ir supratimo, kurie mūsų istorijos faktai yra reikšmingi ir nediskutuotini. Dėl to nukenčia ir mokykliniai istorijos vadovėliai. Apskritai, istorijai stinga deramo valstybės dėmesio, finansavimo. Menkai tyrinėti užsienio archyvai, kuriuose gausu Lietuvos istorijai reikšmingų šaltinių.

Tyrinėjote 1941 m. Birželio sukilimą – bandymą atkurti Lietuvos nepriklausomybę prasidėjus karui. Dėl jo irgi yra įvairių nuomonių, tiesa?

Matyti pastangos Birželio sukilimą susieti su holokaustu ir aiškinti vien tik per šią prizmę. Mano įsitikinimu, tai labai neteisinga perspektyva, kurią bando primesti Rusija. Kai kas už to ir pas mus kimba. Tai buvo du skirtingi procesai: nacistinės Vokietijos politika ir bandymas atkurti sovietų paneigtą Lietuvos suverenitetą. Sukilimas nebuvo nukreiptas prieš žydus. Sukilėliai paskelbė nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją, sudarė Laikinąją vyriausybę. Bet jau birželio 24 d. Vilniuje ir 25 d. Kaune vokiečiai buvo. Einsatz (veiksmo, – red. past.) komandos turėjo instrukcijas išnaudoti karo suirutės momentą ir pradėti rengti išpuolius prieš žydus. Tokią taktiką jie naudojo visur, ne tik Lietuvoje – Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje…

Sukilimas paneigė sovietų mitą, kad Lietuva „laisvanoriškai“ prisijungė prie Sovietų Sąjungos. Tačiau nepriklausomos valstybės kurti vokiečiai neleido. Laikinosios vyriausybės nepripažino ir per 6 savaites likvidavo.

Įsiminė tėvo pasakojimas apie jį pasiekusią žinią, prasidėjus Birželio sukilimui. Tuomet jis mokėsi Kaune ir būtent birželio 23 d. grįžo į tėviškę, Baisogalos vlsč., atostogų. Valiušaičiai turėjo radijo aparatą: „Įeinu į trobą, matau, prisirinkę daug žmonių, klauso radijo. Pranešus, kad sukilėliai sudarė Juozo Ambrazevičiaus vadovaujamą Laikinąją vyriausybę, o Raudonosios armijos daliniai ir okupacinės administracijos likučiai „netvarkingai bėga Rytų kryptimi“ ir pasigirdus Lietuvos himnui, žmonės nešoko glėbesčiuotis – verkdami iš džiaugsmo suklupo melstis. Taip giliai paprasti Juodupių kaimo ūkininkai išgyveno bolševikinio režimo nusikratymą.“

Knygos „Ponia iš Venecijos tavernos“ pristatymas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (2018 m. vasario 13 d.). Iš kairės: VV, dr. Kęstutis Girnius, istorikė prof. Rasa Čepaitienė, istorikas prof. Juozas Skirius, Ginas Dabašinskas.

Knygos „Ponia iš Venecijos tavernos“ pristatymas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (2018 m. vasario 13 d.). Iš kairės: VV, dr. Kęstutis Girnius, istorikė prof. Rasa Čepaitienė, istorikas prof. Juozas Skirius, Ginas Dabašinskas.

Lietuva tarpukariu nepriklausomybę išlaikė beveik 22 metus, o mes – jau 30. Palyginkite abiejų laikotarpių pasiekimus.

Per 22 metus jie sugebėjo išugdyti šviesių, išsilavinusių, įsipareigojusių savo Tėvynei žmonių kartą, kuri atlaikė karus, okupacijas, tremtis, emigracijas. Žemės ūkio mokslininko Jono Kriščiūno duomenimis, Lietuva 1918–1940 m. padarė didžiausią pažangą Europoje, o gal ir pasaulyje.

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva buvo atsilikęs, be pramonės, be didesnių miestų, karo nualintas carinės Rusijos kraštas, žemės ūkis buvo neproduktyvus. Mūsų padėtis buvo gerokai prastesnė nei estų ar latvių. Po 20 metų mes jau buvome susilyginę, o kai kuriais atžvilgiais juos ir aplenkę, produkcijos kokybe artėjome prie Skandinavijos ir Olandijos. Lietuvos sviestas pagal kokybę buvo kotiruojamas antras po Danijos.

Atsiminkime, kad nei estai, nei latviai nepatyrė spaudos draudimo. Jie nuo XIX a. vidurio turėjo spaudą gimtąja kalba, leido knygas. Estų raštingumas rusų kariuomenėje XIX a. pabaigoje siekė 98 proc., lietuvių – perpus mažesnis, nes gyvenome spaudos draudimo sąlygomis. Baudžiava Estijoje panaikinta 1819 m., pas mus – 1864 m. Estai jau XX a. pradžioje Taline turėjo operos rūmus, o pirmas lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“ suvaidintas 1901 m. Palangos daržinėje.

Tokį atsilikimą Lietuva sugebėjo įveikti vos per 20 metų!

XX a. pradžioje ir tarpukariu būta nemažos emigracijos – 30–40 tūkst. žmonių per metus. Tačiau emigracija mažėjo kylant gerbūviui. Nemažai Amerikos lietuvių sugrįžo jau su kapitalu. Augo ir gražėjo miestai, kaimai, išsivystė labai efektyvus kooperacijos sąjūdis, kilo ekonomika, gyvenimo kokybė.

Žemės ūkio produktų gamyba 1925–1940 m. padidėjo du kartus: įveista daugybė naujų sodų, pagausintos gyvulių bandos ir pagerintos veislės, atsirado šimtai tūkstančių naujakurių sodybų. Tokios sėkmės priežastis – Mykolo Krupavičiaus žemės reforma, viena pažangiausių XX a. Europoje, kai buvo išdalyti per 420 000 ha žemių bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Istorikas prof. Edvardas Gudavičius M.Krupavičių, kuris baudžiauninkus pavertė sėkmingais ūkininkais, prilygino Vytautui Didžiajam.

Istorikė Vanda Daugirdaitė Sruogienė rašė: „Kai 1939 m. Vilniaus kraštą prijungė prie Lietuvos ir mes pamatėme vargingus Vilniaus krašto valstiečius, tai lietuvių ūkininkai lyginant su jais atrodė kaip amerikonai“. Lenkija nebuvo padariusi žemės reformos – išliko dvarai, kumetynai. Dabar atvirkščiai – Lenkijos ūkininkai tvarkosi pažangiau už lietuvius. Mes patyrėme 50 metų okupaciją, ūkiai buvo sužlugdyti, iš kolūkinės santvarkos reikėjo persitvarkyti į ūkininkus. Lenkai per sovietmetį išsaugojo privačius ūkius ir neprarado ūkininkavimo įgūdžių.

Jonas Aleksa, per visą Lietuvos istoriją ilgiausiai (15 metų) dirbęs žemės ūkio ministru, buvo labai įdomus žmogus, parašęs originalių knygų: „Lietuvių tautos likimo klausimu“, 2 t., „Lietuvos ūkininkai ir Lietuvos valstybė“, „Lietuviškų gyvenimo kelių beieškant“, „Kuriuo keliu eisime“. Jis labai brangino ir vertino sėslaus žemdirbio gyvenimo būdą – dėl aukštos dorovinės ir darbo kultūros, gebėjimo ilgai ir ištvermingai dirbti, sumaniu planavimu ir sudėtingu darbo organizavimu gauti vertę iš neturtingos šiaurietiškos žemės, aprūpinti ne tik šeimą, bet apsčiai gaminti ir kitiems. Jis manė, kad šiaurės regiono – Baltijos ir Skandinavijos, Olandijos ir Šiaurės Vokietijos ūkininkija Europos ateičiai bus labai reikšmingas veiksnys.

Tautinė mokykla tarpukariu ugdė krašto patriotus. Šiandien visuomenė orientuojama į kosmopolitizmą. Žmonės labai lengvai palieka savo šalį, manydami, kad tuo pakeičia tik savo buitį. Iš tiesų paliekama ne tik šalis, bet ir kultūra. Vaikai per 5–6 metus tampa kitakalbiais, lietuvių kalba geriausiu atveju lieka tik „virtuvinė“. Lietuvių tapatybė šiandien patiria didžiulius išbandymus.

V.Valiušaitis su svarbiausiu istorijos mokytoju – tėvu Vincu

V.Valiušaitis su svarbiausiu istorijos mokytoju – tėvu Vincu

Visuomenė susipriešinusi dėl Kazio Škirpos. JAV, Putname, tyrinėjote K.Škirpos archyvą. Ar šis žmogus nusipelnė savo vardo gatvės?

Mano nuomone, visuomenė nėra susipriešinusi dėl Škirpos. Supriešinimas bandomas eskaluoti. O atsakymas vienareikšmis – taip, neabejotinai nusipelnė. Jis nusipelnė, manau, ne tik gatvės pavadinimo, bet ir paminklo. Tikiu, kad paminklas anksčiau ar vėliau jam bus pastatytas. Vilniaus knygų mugėje vasario 20 d. bus pristatyta Lietuvoje pirmąsyk išleidžiama jo knyga „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“. Ji buvo išleista Amerikoje prieš 45-erius metus. Per šią knygą žmonės turės progos susipažinti su tikruoju Škirpa. Beje, vasario 18 d. Škirpai sukanka 125 metai. Knygos išleidimas, manau, yra tinkamas pagarbos jam pareiškimas.

Jonas Noreika-Generolas Vėtra vieniems didvyris, už Lietuvos laisvę sumokėjęs didžiausią kainą, kitiems – nacių kolaborantas, atsakingas už žydų žudynes.

Atsakysiu istoriko Augustino Idzelio žodžiais: „Čia yra diversija, nesusijusi su istorine tiesa. Faktus analizuojantiems istorikams, ne propagandistams, tai ne problema.“ Gerą dešimtmetį tyrinėju nacių okupacijos laikotarpį, gilinausi į Jono Noreikos biografiją. Teko bendrauti su jo dukra Dalia Noreikaite-Kučėniene. Tai be galo tragiško likimo Lietuvos patriotas. Jam teko dalia (ir dukrą pavadino būtent šiuo vardu!) gyventi, kentėti ir mirti jau tos kryžiuojamos ir žudomos Lietuvos teroro epochoje. Vėtra yra kankinys. O šiaudadūšiai šiandien iš jo kančios užsidirba.