Virginijus Viningas, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Klaipėdoje, yra vienas ryškiausių šiuolaikinių ekspresionistų, gebantis tapybai suteikti daugialypio judėjimo. Šiemet 58 metų tapytojui buvo įteiktas Lietuvos dailininkų sąjungos Auksinis ženkliukas. Už ekspresyvių potėpių ir spalvų džiazą drobėje ir ilgametį darbą Lietuvos dalininkų sąjungos taryboje. Ta proga su tapytoju kalbamės apie portretinę tapybą, laisvės vertybę, ryškų koloritą ir džiazą teptuku.

Kodėl tapote tik žmones?

Iš pradžių, baigęs Dailės akademiją, dar tapiau natiurmortus, objektus, daiktus. Jie atrodė gana abstraktūs žiūrovams, draugams. Greičiausiai išsėmęs daiktų temą, priėjau prie žmonių. Tapyti žmogų nėra taip lengva, paprasta, tai – savotiškas iššūkis. Pabandžiau šią temą, ir ji mane įtraukė, tapau iki šiol ir, ko gero, tęsiu tą liniją. Kol kas dar įdomu, atrandu vis ką nors nauja: naują situaciją, kurioje galiu pavaizduoti žmogų, naujų nuotaikų.

Ar tai realūs portretai? Ar tapote iš natūros?

Iš natūros tapyti būtų labai gerai, bet taip kiekvieną dieną neišeina. Ieškai nuotraukų, pieši eskizus – tapai pusiau nematom. Kai kurie portretai realūs. Naujausioje parodoje buvo daug autoportretų. Bet daugiausia portretų sukonstruoti – ieškai įdomesnių pozų, motyvų, per save perleidi, improvizuoji, kažką pridedi, kažką atimi. Dauguma taip daro. Būna, beieškant gimsta idėjų – veido išraiška, įdomus apšvietimas pasiūlo mintį, būna atvirkščiai – turi idėją ir tada ieškai nuotraukų, kad anatomiškai tiksliau galėtum įgyvendinti.

Ilgą laiką mano tapybos personažai buvo džiazo muzikantai. Tai – realūs žmonės: Johnas Williamas Coltrane'as, Warne'as Marionas Marshas. Paveikslų pavadinimai buvo pasiskolinti iš jų kompozicijų. Kita tema – boksas. Boksas – dar neišsemti klodai, balerinos – jau lyg ir nueinanti, tolstanti tema. Yra daug minčių, tik gal jos dar nėra visiškai pribrendusios. Tapau žmonių, daugiausia moterų, aktus.

Kas jums yra svarbiausia tapant portretus?

Paslėpta idėja visada yra, bet svarbu ir spalviniai dalykai: juoda, raudona, geltona. Svarbu tapant figūrą ne tik patį žmogų, bet ir nuotaiką išgauti. Ir ne vien dėl spalvų personažas tampa linksmas, liūdnas ar susikaupęs. Svarbu estetinė visuma.

Kodėl džiazas? Kodėl boksas? Kodėl baletas?

Mano du sūnūs yra džiazo muzikantai. Tuomet, kai studijavo, namuose kiekvieną dieną girdėdavau džiazą. Tad ta mintis tapyti džiazą negimė, ji buvo čia pat. Man patiko ta muzika ir patys džiazmenai. Bet kai tapau, nesiklausau muzikos. Tylumoje tapau, šnekuosi, baruosi su savimi.

Boksas irgi savaime atėjo – paauglystėje užsiiminėjau šiuo sportu. Pagalvojau, labai reta tema dailėje Lietuvos ir net pasauliniame kontekste. Gal žmonės galvoja, kad tai yra lėkšta, į meno kategoriją nelabai įeina, bet man nusispjaut, aš tapau, ką noriu tapyti.

Balerinos yra tema, atėjusi iš vaikystės. N sykių vaikystėje būta Operos ir baleto teatre. Dabar jau šokėjas matai per tapytojo prizmę. Jau supranti, kad jos nėra tokios gležnos, kad baletui reikia fizinio pasiruošimo. Pastaruoju metu baleto spektakliuose nebesilankau, Klaipėdoje nėra baleto teatro. Apskritai nuo renginių truputėlį pavargsti. Gal jie gali tapti įkvėpimo šaltiniu, bet kol kas įkvėpimo man nereikia, jo kol kas užtenka.

Ar pritariate, kad jūsų tapyba brutali, kaip šiek tiek juokaudamas vaizdingai rašė menotyrininkas Vidas Poškus?

Aš labai ekspresyvus, manau, kad reikia truputį žiauriau su drobe elgtis – emocija turi išsilieti. Jeigu esi ekstazėje, tai ją ir ant drobės išlieji. Kiekvienas tą patį boksą gali skirtingai tapyti – galima jį ir švelniai nutapyti.

Kokie autoriai jus žavi?

Iki šiol Francis Baconas imponuoja. Jo kūryboje irgi yra vidinė ekspresija, tie jo personažų charakteriai išraiškingi, o jo paties požiūris toks: „O man nusispjaut, ką apie mane pagalvos.“ Jis teigė: „Aš nieko neturiu aiškinti, ką ir kodėl tapau.“ Jis buvo emocionalus žmogus, jam rūpėjo jo nuomonė, o ne aplinkinių. Vienas geriausių XX amžiaus menininkų.

Bronius Gražys – vienas įdomesnių Lietuvos menininkų. Kokie nenuobodūs jo peizažai, priėjimas prie figūros. Jis – geras mano bičiulis, bet visų pirma man svarbus kaip tapytojas.

Davidas Lynchas yra pasakęs: „Tu negali papasakoti emocijos: arba jauti, arba ne.“ Jis ir tapo, ir režisuoja, ir performansus kuria. D.Lynchas teisus – jeigu žmogus meno kūrinyje nieko nemato, tai jam paaiškinti nepavyks.

Kodėl jūsų kūrybinėje panoramoje tiek daug autoportretų?

Aš sau esu paprasčiausias modelis – niekur nereikia ieškoti. Kai jokios idėjos nekyla, mintys nelenda, tapai save – geriau ką nors tapyti, negu nieko netapyti. Nežinau, ar jų taip jau daug. Kiekvienas menininkas šiek tiek į save panašų kuria – gal todėl taip atrodo.

O tas popiežius – tai ne aš. Per Velykas mačiau stacijų kelią – padarė įspūdį. Tai nėra konkretus popiežius. Čia ne dėl atvažiavimo į Lietuvą tapyta. Mintis tokia, kad popiežius yra šitiek užsiėmęs, reikia jam duoti ir pailsėti po sunkių darbų. Todėl taip žaismingai jį vaizduoju su žaislu rankose.

Kodėl jūsų kūryboje vyrauja toks ryškus koloritas?

Iš Vilniaus dailės akademijos tokie pilkiukai visi išėjome. Pats save užvesdamas specialiai ėjau į spalvas, nesilaikydamas jokių lietuviškos tapybos kanonų. Norėjau tiesiog spalvos ir pabandžius patiko. Mėgstu juodos, raudonos, mėlynos derinius, kaip papildomos – geltona, violetinė. Bandžiau baltą paveikslą tapyti – visiškai nepatiko.

Nutekėjimai – tyčia, sąmoningai palikti ar atsitiktinumai?

Jie palikti sąmoningai. Jei matai, kad toje vietoje nuvarvėjimas dera kompoziciškai, emociškai, palieki jį. Nuvarvėjimas manęs neįrėmina, duoda laisvės pojūtį. Jis kaip džiazas – tu džiazuoji. Tiek nuvarvėjimai, tiek potėpiai mano tapybai reikalingi. Džiazas vienareikšmiškai yra laisvės simbolis, bet ir džiaze turi būti pagrindinė tema, melodija, tada apžaidimas, improvizacija. Visiškai abstraktus džiazas nelabai mane žavi. Mano tapyba yra tokia – džiazas su pagrindine melodija.

Koks Klaipėdos meninis gyvenimas?

Klaipėdoje parodos gausiai vyksta. Prieš tai, vyresnėje kartoje, tapytojų buvo daugiau. Kaip ir visur, daugėja konceptualistų. Aš nesu toks kvailas, kad apskritai nesuprasčiau šiuolaikinio meno. Nesu atitrūkęs – ir Amerikoje, ir Kinijoje, ir Europoje mačiau šiuolaikinio meno. Bet tiesiog kai kada tai būna pigu ir beviltiška. Tokių atvejų Klaipėdoje pasitaiko, kaip ir visur. Į Klaipėdos parodų rūmus atkeliauja ir vilniečių, ir autorių iš užsienio. Jeigu konceptualiam kūriniui net nereikia pavadinimo, jeigu tas darbas tave veikia, tai man patinka.

Dirbote Klaipėdos universiteto Dailės fakultete, dėstote Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Ko svarbiausia išmokyti vaikus?

Aš dėstau 9–12 klasėms tapybą, kompoziciją, akvarelę. Toje mokykloje yra visos menų specialybės. Vaikai iš Vakarų regiono suvažiuoja čia mokytis. Mums svarbu paruošti mokinį, kad jis vėliau galėtų įstoti į aukštąją meno mokyklą. Mokome kompozicijos, tapybos pagrindų. O dvyliktoje klasėje žiūrime jau į meninius aspektus. Mūsų mokiniai, nesvarbu, ar Lietuvoje, ar užsienyje, stoja į aukštąsias, dauguma įstoja be problemų. Dauguma išvažiuoja į užsienį – į Angliją, Olandiją neretai. Bent prieš 10 metų daug į Vilniaus dailės akademiją stodavo. Užsienyje paskolos lengviau gaunamos. Be to, įdomu pamatyti pasaulį. Mano visi trys vaikai išvažiavę studijuoti – du baigė studijas Londone, vienas – Amerikoje, doktorantūros studijose.

Ar mokiniai nekopijuoja jūsų stiliaus?

Akademijoje mums visiems imponuodavo Augustinas Savickas. Stengėmės iš jo kažką perimti. Tai natūralu. Bet kai matai, kad kopijuoja, stabdai – nemauni ant savo kurpalio. Kuris nors ekspresionistiškai tapyti gali, kitam siurrealizmas tinka. Visi tapo pagal savo charakterį – yra krapštukų, yra tokių, kurių emocijos liejasi per kraštus, – nuo žmogaus natūros tapyba priklauso.

Jauni žmonės maksimalistai, jie nori išspręsti problemas, bet pas mus nėra to stipriai išreikšta, tai matyti tik žiūrint į Lietuvos kontekstą. Kažkas iš menotyrininkų yra pasakęs, kad menas turi būti nepriklausomas, jis neturi spręsti socialinių ar politinių problemų. Yra iliustracijos, karikatūros, tinkamos atspindėti aktualijas. O menas labai asmeniškas – man taip atrodo.

Jūsų žmona taip pat tapo? Skaičiau, kad studijavo tapybą 2011 metais. Ar tebetapo? Ar yra sąlyčio taškų tarp judviejų tapybos braižų?

Ji Telšiuose baigė rūbų modeliavimą, dabar grynai dėl savęs nuėjo studijuoti tapybos. Klaipėdos universitete buvo Tapybos katedra, ir ten ji baigė magistrantūrą. Patapo ir dabar, nors galėtų dažniau. Ji daugiausia tapo natiurmortus, peizažus, buvo balerinų patapiusi. Tarp mūsų tapybos nelabai yra panašumų.

Kaip pasirinkote tapytojo kelią?

Nuo darželio laikų piešdavau. Po visų sovietinių armijų dirbdamas statyboje supratau, kad čia ne mano vieta. Grįžęs po darbo namo piešdavau. Visi pritarė, kad statybos – ne man. Pradėjau privačiai ruoštis studijoms ir įstojau. Ir kuo tolyn, tuo labyn – tuo daugiau tapau.

Ar greitai nutapote paveikslą?

Būna per porą priėjimų nutapau. Norisi vienu ypu – tada užsivedimas, emocija išlieka. Padarius pertrauką, vėl į tą pačią būseną reikia įeiti, įsivažiuoti. Mano tapybai svarbu išlaikyti pirmapradį įspūdį. Be to, vienu kartu nutapytas paveikslas nebūna užkankintas, būna atliktas laisva ranka.

Ar pertapote savo paveikslus?

Dabar jau labai retai – nepavykusius išmetu lauk. Kartais, labai kartais po kurio laiko, pagautas neaiškios jėgos, ką nors užtapau ant viršaus. Bet šiaip lyg ir jau esu subrendęs tapyboje – iš karto galiu tai, ką norėjau, padaryti. Mažiau klaidų pasitaiko. O klaidų gali būti tokių: piešinys, komponavimas gali būti nevykęs – daugiausia kompozicinės klaidos. Kita vertus, geriausi darbai visuomet yra galvoje.

Ar turite savo mėgstamą formatą?

Visada smagiau dirbti ant didelio formato – tada yra kur pasitaškyti, išsikrauti. Dideli formatai ir fiziškai reikalauja jėgos, bet koks pasitenkinimas! Didelis formatas ir žiūrovus veikia visai kitaip. Tas pats motyvas dideliame ir mažame formate visai kitaip atrodo.

Austėja Mikuckytė-Mateikienė

bernardinai.lt