Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Valučiai – aktyvumu spinduliuojanti bendruomenė

Valučiai – nedidelis, bet itin svetingų bendruomenės gyventojų rankomis išpuoselėtas ir jaukus kaimelis, nutolęs vos tris kilometrus į vakarus nuo Dotnuvos. Mažo, tačiau labai draugiško kaimelio bendruomenės pirmininkė Virginija Mikalauskienė prasitarė, jog Valučiai ilgainiui gražėja tik aktyvių bendruomenės narių dėka.

Įsirengs alpinariumą

„Dar ir dabar prisimenu, koks neišvaizdus, apgriuvęs, be langų ir be durų buvo mūsų bendruomenės centro pastatas. Tačiau visos bendruomenės narių dėka palaipsniui tiek  pastatą, tiek aplinką susitvarkėme.

Šalia bendruomenės centro įsirengėme nuostabią ir itin daug vaikų suburiančią žaidimų aikštelę, kurioje yra ir treniruoklių suaugusiems.

Buvusio policininko Felikso Jurgelionio iniciatyva bendruomenėje buvo įkurta „Saugi kaimynystė“.

Rodos, tiek daug spėjome padaryti, bet ateičiai planų turime dar nemažai. Kadangi bendruomenės centre veiklas vykdome pavasarį, vasarą ir rudenį, o šaltuoju metų sezonu dėl netinkamo šildymo renkamės retai, todėl tikimės gauti finansavimą šildymui įsirengti.

Be to, bendruomenės patalpose ir suolai jau atgyvenę, tad gavę finansavimą juos pakeistume naujomis, patogiomis kėdėmis.

Žemės ūkio ministerijai projektą jau pateikėme, belieka tik sulaukti atsakymo. Labai tikimės, kad jis bus teigiamas.

Na, o visai netolimoje ateityje, po šv. Velykų, imsimės darbų prie bendruomenės centro. Planuojame įsirengti alpinariumą, pasodinti medelių ir taip dar labiau pagražinti mūsų aplinką“, – Virginija pasidžiaugė jau nudirbtais ir pasidalijo bendruomenės ateityje planuojamais atlikti darbais.

Mažo, tačiau labai draugiško kaimelio bendruomenės pirmininkė Virginija Mikalauskienė su vyru Algirdu bendro gyvenimo keliu eina jau daugiau nei 30 metų. A. Barzdžiaus nuotr.

Mažo, tačiau labai draugiško kaimelio bendruomenės pirmininkė Virginija Mikalauskienė su vyru Algirdu bendro gyvenimo keliu eina jau daugiau nei 30 metų. A. Barzdžiaus nuotr.

Suvienija šventės

Bendruomenės pirmininkė ne ką mažiau džiaugiasi ir labai draugiškais Valučių kaimo gyventojais, kuriuos, Virginijos manymu, kasmet vis labiau suvienija bendruomenėje organizuojamos šventės.

„Mūsų bendruomenė, kurią šiuo metu jungia 46 nariai, įsikūrė 2008 metais, nuo kurių tikriausiai ir prasidėjo mūsų kaimelio kultūrinis gyvenimas.

Kiekvienais metais švenčiame Atvelykio šventę, prieš Kalėdas kasmet renkamės pinti advento vainikus. Kiekvieną rudenį ir pavasarį tradiciškai organizuojame švarinimosi talkas.

Pernai paminėjome bendruomenės gyvavimo 10-metį bei naujos vaikų aikštelės su treniruokliais suaugusiems atidarymą.

Šventės metu prisiminėme jau nudirbtus, aptarėme ir būsimus darbus, dalijomės bendruomenės džiaugsmais ir vargais.

A. Barzdžiaus nuotr.

Taip pat suorganizavome renginį, skirtą paminėti Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną.

Džiugu, kad turime labai daug jaunimo, o tai reiškia, jog turime nepamiršti ir jų, todėl labai stengiamės į bendruomenės veiklą įtraukti ir vaikus.

Praėjusiais metais daug vaikų susirinko į smagią ir nuotaikingą „Jaunimo šventę“. Visai neseniai visi kartu varėme žiemą iš kiemo.

Užgavėnių šventės metu deginome pačių rankomis pasigamintą morę, žaidėme įvairius žaidimus.

Prisipažinsiu, širdis iš tiesų džiaugėsi matydama šitiek nuostabių velniūkščiais bei čigoniukėmis persirengusių vaikučių.

Džiaugiuosi bendruomenės aktyvumu. Prie darbų prisideda visi kaimo žmonės, o tai reiškia, kad jiems to reikia.

Aišku, tikriausiai kaip ir visur, yra žmonių, kurių iki šiol niekaip negaliu išjudinti.

Na, bet tikiuosi su laiku ir jie susidomės mūsų vykdoma bendruomenės veikla“, – apie Valučių kaime kasmet rengiamas jau tradicija tapusias šventes pasakoja bendruomenės pirmininkė.

A. Barzdžiaus nuotr.

Atsikėlė iš Žemaitijos

Pasidalijusi Valučių kaimo gyvenimo džiaugsmais Virginija grįžusi į atsiminimus pradėjo pasakoti apie savo atvykimą į šį kraštą.

„Esu kilusi iš Žemaitijos. Į Valučius atsikėlėme labai atsitiktinai. Kadangi tuo metu Žemaitijoje žemės buvo labai prastos, o auginti daug vaikų šeimoje nebuvo lengva, todėl, pasekę mano mamos sesers pėdomis, su šeima atvykome ir mes.

Baigiau čia mokyklą, tada persikėliau mokytis į Lančiūnavos technikumą, įsidarbinau ir likau Valučiuose, kur susipažinau su vyru.

1983 metais susituokėme, užauginome tris dukras, kurios jau gyvena savarankiškai. Kartais su anūkais atvažiuoja mūsų tik aplankyti“, – apie savo asmeninį gyvenimą prakalbo Virginija.

Živilė Sugakovienės išpuoselėtos sodybos kieme stovi 1956 metų triratukas. Jis, anot moters, vaikų pats mylimiausias ir labiausiai saugomas jų žaislas. A. Barzdžiaus nuotr.

Živilė Sugakovienės išpuoselėtos sodybos kieme stovi 1956 metų triratukas. Jis, anot moters, vaikų pats mylimiausias ir labiausiai saugomas jų žaislas. A. Barzdžiaus nuotr.

Mezga, pina, neria

Šiuo metu Dotnuvos grupinio gyvenimo namuose socialinės darbuotojos padėjėja dirbanti bendruomenės pirmininkė laiko atranda ne tik darbams bei bendruomenės reikalams, o dar ir kūrybai.

„Atradusi laisvo laiko visada imuosi širdžiai mielos veiklos. Labai patinka megzti, nerti bei pinti.

Nertomis servetėlėmis ir iš laikraščių pintais krepšeliais puošiu namus, megztomis šlepetėmis apdovanoju dukreles ar kaimynes.

Labai mėgstu vakarus prie televizoriaus leisti ne tuščiomis rankomis. Kitaip sakant, nemėgstu nieko neveikti“, – šmaikščia gaidele pokalbį baigia Virginija.

A. Barzdžiaus nuotr.

Didžiausia bėda – žvyrkelis

Visą mūsų pokalbį ramiai išklausęs ir tik retkarčiais žmoną bandęs papildyti Virginijos vyras Algirdas apie Valučių kaimą, kaip ir viso pokalbio metu, nedaugžodžiavo.

„Prisimenu, kada grįžęs iš armijos kolūkyje matydavau dirbančius traktorininkus. Tuo metu jų buvo net 60, o dabar dar tebeveikiančioje bendrovėje tokių likę vos du.

Gal tai įrodymas, jog kolūkio laikais gyveno tikrai daugiau žmonių nei kad dabar. Ir šeimos anais laikais būdavo didesnės. Dabar visi vaikai išsivažinėję į miestus, į didmiesčius ar net užsienį.

Na, bet tai nėra didžiausia kaimelio bėda. Juk laikai keičiasi, tai, be abejo, keičiasi ir mūsų kaimelis.

Didžiausia bėda – žvyruoto kelio į Valučius atkarpa. Šiuo metu jis nugreideriuotas, bet kada palyja lietus, patikėkit, važiuoti mašina tenka kaip per kopėčias“, – pagrindinę kaimelio problemą įvardija Algirdas.

Prieš 20 metų į Valučių kaimą gyventi atsikėlusi Živilė Sugakovienė antrindama bendruomenės pirmininkės vyrui Algirdui tikina, jog Valučiai taptų tikru svajonių kaimu, jei ne ta žvyruota kelio atkarpa.

Liko sužavėta

„Prieš 20 metų iš Okainių atsikėliau gyventi į šį kaimą ir tikrai nesigailiu. Kai ieškojome būsto, pravažiavome daug aplinkinių kaimų Dotnuvos seniūnijoje, bet užsukusi į Valučius likau sužavėta.

A. Barzdžiaus nuotr.

Na, aišku, jeigu dar tą žvyruotą kelio atkarpą išasfaltuotų, tai išvis svajonių kaimas taptų.

Ir kaimą, ir bendruomenę, o ypač mūsų aktyviąją bendruomenės pirmininkę, vertinu tik teigiamai.

Visada stengiuosi prisijungti prie bendruomenėje vykdomos veiklos, organizuojamų švenčių ar edukacijų bei atliekamų darbų.

Turėdama laisvo laiko pasineriu į kūrybos procesą. Man labai patinka nerti, megzti, pinti.

O dar smagiau, kada bendruomenės centre susitikusios su kitomis moterimis, galime pasidalinti patarimais, nes Valučiuose panašių kūrėjų, kurios užsiimtų vienokia ar kitokia menine veikla tikrai netrūksta“, – apie susižavėjimą Valučių kaimeliu kalba Živilė.

Iš gimtųjų Raseinių į Valučius Virginijus Gaižauskas atsikėlė ne vienas. Kartu su savimi vyras atsivežė spiečių bičių, o tik kiek vėliau draugų vestuvėse susitiko savo išrinktąją Valentiną. A. Barzdžiaus nuotr.

Iš gimtųjų Raseinių į Valučius Virginijus Gaižauskas atsikėlė ne vienas. Kartu su savimi vyras atsivežė spiečių bičių, o tik kiek vėliau draugų vestuvėse susitiko savo išrinktąją Valentiną. A. Barzdžiaus nuotr.

Į Valučius – su bitėmis

Iš gimtųjų Raseinių į Valučius Virginijus Gaižauskas atsikėlė ne vienas. Kartu su savimi vyras atsivežė ir spiečių bičių.

A. Barzdžiaus nuotr.

Dabar kaimelyje gerai žinomas bitininkas reikalui esant medumi aprūpina ne tik Valučius, bet ir Ąžuolaičių kaimelį.

„Tėvukas visada turėjo bičių, todėl išsikeldamas gyventi kitur bičių gavau ir aš. Tėvuko dovanotas spiečius vis dauginosi, dauginosi ir prisidaugino net iki 11 avilių. Medaus užtenka visiems, kas tik jo užsigeidžia.

Be to, medaus lieka ir taip mėgiamam alui pagaminti. Šventėms visada pasidarome šio naminio gėrimo“, – pabrėžia bitininkas, naminį alų su medumi gaminti išmokęs iš tėvuko.

Keturis anūkus jau 7-erius metus auginanti Vita Rozembergienė – labai aktyvi Valučių bendruomenės narė. A. Barzdžiaus nuotr.

Keturis anūkus jau 7-erius metus auginanti Vita Rozembergienė – labai aktyvi Valučių bendruomenės narė. A. Barzdžiaus nuotr.

Gyvenimas nelengvas

Keturis anūkus jau 7-erius metus auginanti Vita Rozembergienė labai aktyvi bendruomenės narė.

Prasiblaškyti bendruomenėje organizuojamuose renginiuose nevengiančios moters gyvenimas nelengvas.

„Taip išėjo, kad tiek sūnus, tiek marti nuėjo klystkeliais, todėl jau septynerius metus savo anūkėliais rūpinuosi aš.

Neslėpsiu, sunku... Bet džiugina bent tai, jog mūsų bendruomenė aktyvi, kad galima išeiti iš namų prasiblaškyti ir ne vieną kartą per metus dalyvauti tikrai smagiame renginyje ar organizuojamoje bendruomenės kasmetinėje talkoje“, – vargais ir džiaugsmais pasidalijo Vita.

Apsilankius Valučių kaime visą savo gyvenimą praleidusio Henriko Aksinavičiaus namuose dėmesį patraukė čia pat koridoriuje iškabinta gausi ragų kolekcija. Pasirodo, medžioklė – ne vienintelis vyro pomėgis. Henrikas giliai stalčiuje užslėpęs laiko ir daugiau nei 70-ties kortų kaladžių kolekciją. A. Barzdžiaus nuotr.

Apsilankius Valučių kaime visą savo gyvenimą praleidusio Henriko Aksinavičiaus namuose dėmesį patraukė čia pat koridoriuje iškabinta gausi ragų kolekcija. Pasirodo, medžioklė – ne vienintelis vyro pomėgis. Henrikas giliai stalčiuje užslėpęs laiko ir daugiau nei 70-ties kortų kaladžių kolekciją. A. Barzdžiaus nuotr.

Beveik 50-ties ragų kolekcija

Apsilankius Valučių kaime visą savo gyvenimą praleidusio Henriko Aksinavičiaus namuose dėmesį patraukė čia pat koridoriuje iškabinta gausi ragų kolekcija ant lentelių.

„O ragus pradėjau kaupti po laiko. Jei būčiau galėjęs turėti visus savo sumedžiotų gyvūnų ragus, kolekcija būtų kur kas didesnė.

Šiuo metu mano namuose arti 50 ragų ant lentelių. Kolekciją sudaro stirninų ir tik vieni elnio ragai. Didžioji dauguma stirninų.

Taip pat esu ne kartą radęs ir šerno ilčių. Vienos jų ilgis siekia net 21 centimetrą. Gaila, jog dar neatradau laiko jų sukabinti šalia ragų kolekcijos. Na, bet tą dar padarysiu“, – tikina medžioklės mylėtojas Henrikas.

Kortos iš viso pasaulio

Pasirodo medžioklė – ne vienintelis vyro pomėgis. Henrikas giliai stalčiuje užslėpęs laiko ir daugiau nei 70-ties kortų kaladžių iš viso pasaulio kolekciją.

A. Barzdžiaus nuotr.

„Kortų kolekcija – atsitiktinis dalykas. O viskas prasidėjo nuo to, jog šeimoje turėjome tokią tradiciją vakarais susirinkti pas tėvuką ir susėdus už stalo žaisti kortomis. Taip dažniausiai leisdavome laisvalaikį.

Taip pat ir darbe pietų metu nevengdavau kortomis su kolegomis pažaisti. O vėliau, kai jau nebeliko su kuo žaisti, šovė į galvą mintis pradėti rinkti kortas.

Visi, kas sužinojo, kad renku, tai kur benuvažiuodavo, iš ten ir atveždavo. Ir dabar dar būna vieną ar kitą kortų kaladę gaunu.

Šiuo metu stalčiuje esu sutalpinęs daugiau nei 70 kortų kaladžių. Tarp jų ir pirmoji mano kortų kaladė, kuria žaidėme dar su tėvuku“, – apie kortų kolekciją pasakoja Henrikas.

 

Džestina BORODINAITĖ

Rekomenduojami video