Kiekvienas juvelyrės Eglės Čejauskaitės-Gintalės sukurtas papuošalas yra tarsi sustabdytos akimirkos, vaikystės, prabėgusios dienos kadras. Kai kurie jų – istorinių papuošalų interpretacijos, kai kurie – tiesiog mėginimas perteikti jausmą, nuotaiką. Ne vien Lietuvą, bet ir kitas šalis pakerėjusios menininkės dirbiniai elegantiški, lengvi, traukiantys akį aristokratiškumu, išskirtinumu.

Ryšys su gamta

Žiedai, kaklo papuošalai, sąsagos, auskarai, segės, smeigtukai, medaliai, mažoji plastika ir ... fotografija. Šioms sritims E.Čejauskaitė-Gintalė atsidavusi nuo pat vaikystės. Tačiau pirmiausia ji – juvelyrė. Metalą menininkė derina su porcelianu, kaulu, gintaru, kailiu ir kuria išskirtines relikvijas. Aguonėlių auskarai, tarsi vąšeliu iš sidabro gijų nupintas kaklo papuošalas, lanksti ir žaisminga iš vielučių numegzta apykaklė – tik dalis menininkės fantazijos vaisių.

E.Čejauskaitė-Gintalė gimė Telšiuose, vėliau su tėvais persikėlė gyventi į kaimą, todėl jautė nuolatinį ryšį su gamta. „Ji man reikalinga kaip oras, juk visi mes esame iš jos, – sakė menininkė. – Gamta yra didžiausia mano įkvėpėja.“

Savo kraštui, padėjusiam susiformuoti jai kaip asmenybei, menininkė sako jaučianti ne tik pagarbą, bet ir skolą. Tarsi norėdama atiduoti duoklę E.Čejauskaitė-Gintalė su juvelyre Jurgita Erminaite-Šimkuviene daugiau nei prieš Šilutėje pristatė savo teiginių, klausimų ir mįslių kupiną medalių parodą. Jos medaliai – metalo liejiniai. Juose ištirpsta fantazijos ir minčių vaisiai. Medalių formos varijuoja nuo griežtų iki laisvų. Kai kurie darbai net primena nykštukų namelius, ant kurių ilsisi mažųjų kepurėlės. Tai mažos žmogaus gyvenimo, pasiekimų scenos, pripildytos paslėptų simbolių ir reikšmių.

Būti ten, kur reikia

Juvelyriką menininkė pasirinko visiškai atsitiktinai: „Niekas nevyksta šiaip sau: žmogus atsiranda ten, kur turi būti. Iš pradžių stojau į kitą specialybę, bet mandatinės komisijos nariai pasakė, kad man labiau tiktų juvelyro profesija. Paklausiau, įstojau ir nesigailėjau“, – pasakojo moteris.

Kadangi Eglė iš anksto žinojo, kad norės studijuoti magistrantūroje, pasirinko Vilnių. Daugumai jos kurso draugų sostinė jau buvo pažįstama: energingi jaunuoliai čia ne kartą buvo surengę savo kūrybos parodas, menotyrininkai jau žinojo jų vardus. Iš pradžių menininkė manė, kad šiame mieste gyvens tik tol, kol studijuos.

„Tačiau kai pasidarai reikalingas žmonėms, kai jie nori tavo darbų, nejučia lieki ten, kur tavęs reikia, – atviravo E.Čejauskaitė-Gintalė. – Neturėjau nei lūkesčių, nei didelių norų, nei pamąstymų, kur gyvensiu ir kaip viskas bus, tiesiog norėjau dirbti tai, kas patinka, nes man šis darbas – ir savęs pažinimas ir malonumas.“

Augalų pasaulis

Augalai Eglei – inspiracija kurti. Savo mūza ji pasirinko aguoną. „Visos jos gyvenimo fazės nepaprastai gražios, – žavėjosi menininkė. – Gamtoje vyrauja pačios nuostabiausios formos. Kad ir koks būtum kūrėjas, nieko geriau nesukursi, negu jau sukūrė gamta. Tereikia pamatyti tas susipynusias dilgėlių šaknis, mažą vabalėlį, spygliuką, šakelę.“

Mėgstamiausias Eglės augalas – alavijas. Pasak menininkės, šio augalo žydėjimas prilygsta stebuklui – sakoma, kad žiedus jis sukrauna tik kas keturiolika metų. „Mano alavijas žydi kiekvienais metais, šiemet net keturis žiedus padovanojo, – džiaugėsi moteris. – Man ši gėlė – tarsi skulptūra, įprasminanti vaikystės atminimą. Susirgus, suskaudus gerklei ar suslogavus, jos sultys – pirmas vaistas.“

Pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje, mažoje jaukioje dirbtuvėlėje dirbanti jauna moteris atgaivą randa sodindama gėles apleistame kieme: „Randu lopinėlį žemės – ir pasodinu kokią gėlelę, – pasakojo Eglė. – Įkišu rankas į žemę, ir ko daugiau reikia? Augalams ją vežu kelis šimtus kilometrų iš savo kaimo, nes joje labai gerai viskas auga ir tarpsta.“

Gamtą mylinti moteris didmiestyje pasigenda ramybės. „Miestas įtraukia į sumaištį, o gal tu pats sau tą nerimastingumą sukeli, – svarstė E.Čejauskaitė-Gintalė. – Kita vertus, judėjimas, tempas, sūkurys... Mažesniame mieste nėra tiek nerimo, ten daugiau juoko.“

Simboliai ir relikvijos

Menininkės kūryba sužavėjo daugelį garsių pasaulio asmenybių: ja džiaugiasi privatūs Paryžiaus, Tel Avivo kolekcininkai, neabejinga jai ir Japonijos imperatoriaus Akihito žmona Mičiko. „Bet ar būtina tai sureikšminti? Vieni – su titulais, kiti – be jų, – sakė juvelyrė. – Man svarbus kiekvienas, kuris padėkoja už mano darbus. Todėl ir dirbu. Nors tai – darbas, iš kurio gyvenu, kiekvienam menininkui reikia save paglostyti sulaukiant pritarimo.“

Darbui moteris atiduoda visą save. Kaip pati sako, piktnaudžiauja juo net savaitgaliais. Kai gimė sūnus, menininkė rimtai susimąstė, ar tai, ką daro, nėra tuštybių mugė, ar šis kelias apskritai teisingas.

„Pradėjau save raminti, kad nedarau blizgučių, kad kuriu tai, kas iš tiesų yra gražu, – atviravo Eglė. – Man svarbu, kad kiekvienas daiktas turėtų savo istoriją ir būtų skirtas konkrečiam žmogui. Kad keliautų iš kartos į kartą ir būtų tarsi simbolis, maža relikvija.“

Artimi ryšiai su šeima

Vienas svarbiausių žmonių, kurio nuomonė Eglei labai svarbi, – vyras Martynas. Būtent jis suteikia moteriai ypatingą komforto zoną, tvarkydamas administracinius ir vadybos reikalus, kurie jai visai neįdomūs. Jo palaikymas suteikia galimybę atsiduoti darbui, papildo jos moterišką esybę. Tiesa, kartais kūrybinis procesas įtraukia taip, kad Eglė pamiršta savaitgalius, šeimai privalomą laiką. „Pati suprantu, kad tai reikia išgyvendinti, nes šeima man labai svarbi, aš joje jaučiuosi labai gerai ir joks menas man negali jos atstoti“, – sakė E.Čejauskaitė-Gintalė.

Iš tėvų menininkė paveldėjo kūrybos užtaisą, iš jų semiasi energijos, stiprybės ir žemaitiško užsispyrimo. Artimi ryšiai ją sieja su broliu ir sese. O kaip gali būti kitaip, kai šeima – jos pamatas ir stiprybė. Sūnaus gimimas dar kartą padėjo peržvelgti ir susidėlioti prioritetus, todėl menininkė dar labiau ėmė vertinti artimuosius.

Saviraiška visur

Gimus sūnui, Eglė suprato esanti jautri mama, galinti susijaudinti dėl kiekvienos smulkmenos. „Man atrodo, kad viską galima išspręsti gražiuoju, tereikia įkvėpti, iškvėpti, nusiraminti, bet ne visada tai pavyksta. Jei griežčiau pakalbu su vaiku, jo atsiprašau,“ – atviravo ji.

Su vaikučiu E.Čejauskaitė-Gintalė sąžiningai praleido trejus metus įsivaizduodama, kad tai – savotiško meno išraiška. „Tuomet ir mąsčiau, kad moteris gali atsiskleisti tik šeimoje, tačiau aš taip negalėčiau. Jei tau yra duotas saviraiškos poreikis, turi jį patenkinti“, – sakė juvelyrė. Net leisdama laiką namuose ji rado kampelį kūrybai – galvoje gimsta įvairūs patiekalų receptai, kurie išbandomi sumaišant įvairiausius ingredientus. Ragauti kūrybingai paruoštų patiekalų įprato ir šeima.

Kūrybiškai menininkė žvelgia ir į buities darbus. Pasirodo, indus plauti be galo malonu, nes tekančio vandens čiurlenimas švelniai glosto ausis. Menininkės namuose vyrauja švari netvarka: grindys blizga, tačiau daiktai nėra savo vietose, chaoso užtenka. „Manęs buitis nevargina, – kalbėjo ji. – Mano vyras šiuo požiūriu tolerantiškas ir pats gali daug ką padaryti.“

Atskleidžia gražiąją pusę

Kiekviena fotografijoje sustingusi detalė jai atrodo nuostabi. Pirmojoje fotosesijoje prieš penkiolika metų E.Čejauskaitė-Gintalė įamžino savo sesutę ir jos draugę – gražioje pievoje juodo debesies fone šoka jauna tyra mergaitė, primenanti Pablo Picasso „Mergaitę ant rutulio“. Kitoje fotosesijoje šalia vaiko įamžinta Eglės prosenelė – trapumas šalia išminties.

„Galima bet kurį žmogų fotografuoti, nes kiekvienas ypatingas. Nuotrauka turi būti natūrali, nes visi turi gražiąją pusę, o gražioji pusė vis tiek yra didesnė, nei bjaurioji, ir ją reikia parodyti“, – dėstė menininkė.