Artėjantį pavasarį jaučia ne tik žmonės, gyvūnai, bet ir augalai. Jie jau kaupia jėgas lapams ir žiedams formuoti. Ką padaryti paskutinį žiemos mėnesį, kad namai ir sodas netrukus pražystų įvairiaspalviais žiedais?

Reikėtų apžiūrėti, perrinkti gėlių gumbus, šakniastiebius. Gendančius išmesti. Brangiausių veislių jurginus ar kanas sutvarkius, apgydžius galima pasodinti į lengvą substratą ir išnešti į šiltesnę ir šviesesnę patalpą. Paaugusius ūglelius galima nupjauti ir įšaknydinti. Žinoma, jiems reikia šviesos.

Būtina patikrinti, kaip rūsyje ar kitoje vėsioje patalpoje laikosi lauke nežiemojantys augalai. Retkarčiais truputį palaistyti. Jei jie pradeda pelyti ar pūti, reikia vėdinti patalpas. Augalus patartina apvalyti ir apibarstyti medžio pelenais.

Šiuo metu iš rūsio į šviesesnę vėsią vietą perkeliamos ir saikingai laistomos bei šiek tiek patręšiamos hortenzijos, dauginti skirtos chrizantemos. Vėsiai žiemojusias pelargonijas, fuksijas reikėtų dviem trečdaliais patrumpinti. Nupjautos dalys naudojamos dauginimui. Fuksijoms įšaknydinti labai tinka durpių tabletės. Nugenėtus augalus reikėtų persodinti į naują substratą. Sodinami gloksinijų, gumbinių begonijų gumbai ir laikomi kur šilčiau (apie 15 °C), šviesiau.

Vasarį pikuojamos puošniosios begonijos. Galima pražydinti rudenį į vazonus susodintas svogūnines gėles, pakalnutes, medžių šakutes. Pavyzdžiui, forsitijos šakelė, valandą kitą palaikyta šiltoje vonioje, kambaryje pražys per porą savaičių. Mažiausiai vargo su krokais, žydrėmis, scylėmis. Peržydėjusių augalų nebūtina išmesti. Pastačius nuošalesnėje vietoje ir laistant bei tręšiant jie sustiprinami ir pavasarį gali pasodinami lauke.

Per žiemą ištįsusius ar senus kambarinius augalus (difenbachijas, monsteras, fikusus) laikas genėti, pjaustyti, šaknydinti.

Nasturtė – beveik nežinomas prieskoninis augalas, kurio visos dalys yra valgomos – ir sėklos, ir lapai, ir žiedai. Galima net ant palangės šalia svogūno, leidžiančio laiškus, petražolės ar rozmarino, pasėti keletą sėklų.