LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Pasak ilgalaikės vegetarės Reginos Balsevičienės (73 m.), visą savo gyvenimo patirtį ji yra išrašiusi trijose knygose („Gyvenu be vaistų“, „Dievo vaistas“ ir „Išgyvenimas“), tikėdamasi, kad jos pavyzdys padės žmonėms geriau suprasti ligų priežastis ir paskatin daryti viską, kad jų išvengtų.
Prieš 28 metus jūs drąsiai ir gana drastiškai pakeitėte savo gyvenseną geresnės sveikatos link, kuo vadovavotės?
Viso mano gyvenimo ir veiklos tikslas arba credo – įrodyti žmonėms nuostabias kūno galimybes būti sveikam be cheminių vaistų, tik reikia jam duoti natūralaus, gyvo maisto, kartkartėmis papasninkauti ir, be abejo, nuolat judėti bei išlaikyti vidinę ramybę.
Kitas svarbus mano pastebėjimas: vadinamosios paveldimos ligos – antsvoris, artritas, kai kurios sąnarių ir stuburo ligos, antro tipo cukrinis diabetas, kraujospūdžio svyravimai – visų šių negalavimų (ir net vėžio) negalima priskirti prie ligų. Tai tik netinkamo gyvenimo būdo rezultatas. Kitaip tariant, tai tam tikro lygio kūno užterštumas, pasireiškiantis ligomis. Nenurašau žmogaus paveldėto polinkio į tam tikrą ligą, bet drąsiai teigiu, kad tai galima panaikinti pakeitus gyvenseną – mitybą, nejudrią kasdienybę, atsikračius streso.
Visa, kas sugulė į knygas, – tai mano gyvenimas, jose rašau tik apie tai, ką pati patyriau ieškodama kelio į sveikatą, ką galiu paaiškinti kaip biologė-chemikė ir kaip žmogus, didžiąją gyvenimo dalį dirbusi su sveikata susijusiose tyrimo laboratorijose. Malonu, kad atvirą mano kalbėjimą žmonės priėmė – ne šiaip sau pirmoji knyga „Gyvenu be vaistų“ susilaukė net penkių leidimų, ne šiaip sau esu kviečiama į susitikimus su skaitytojais, kuriuose išsamiai pasakoju, kaip derėtų rūpintis savo sveikata.
Reginos iššūkis - tinkama mityba, judėjimas, vidinė ramybė.
Kada jūs supratote, kad būtent maistas mums turi suteikti sveikatos, o svarbiausia – energijos?
Vaikystėje mane kamavo mažakraujystė, ausų uždegimai (buvo atlikta sudėtinga vienos ausies operacija), peršalimo ligos. Vėliau – cistos, migrena. Nuo gimimo buvau farširuojama vaistais. Ligoninėje gydė stipriais antidepresantais, bet sutrikusios organizmo funkcijos (šokinėjo kraujospūdis, prastai dirbo inkstai, virškinimas, širdis), negrįžo į savo vėžes. Priėjau kritinę ribą – vaistai neįveikė vegetodistonijos. Šaukšto nepakėliau, nors turėjau tik šiek tiek per keturiasdešimt. Su šia diagnoze kankinausi apie penkerius metus. Situacija šiek tiek pagerėjo nuo homeopatinių preparatų, tačiau supratau viena – jei nepakeisiu savo gyvenimo būdo iš esmės...
Ir aš ryžtingai pasakiau „stop“ daugybei maisto produktų, pakeičiau dienos režimą. Ne tik atsisakiau mėsos, bet, išsivaliusi organizmą, ėmiau griežtai laikytis visų vegetarizmo principų: neviriau sriubos su kauliukais ar mėsa, atsisakiau visų pieno produktų, miltinių patiekalų, cukraus, saldumynų, kiaušinių... Mano mitybos pagrindą sudaro daržovės (be žalumynų nė vienos dienos!), vaisiai, kruopos, vanduo, sultys. Iššūkis buvo mestas: aš išlipsiu iš ligų, o išlipusi gyvensiu be vaistų. Ir štai – jau 28 metus burnon neįsidėjau jokio cheminio vaisto.
Ką dar rūpėjo papasakoti žmonėms, kad ėmėtės antrosios knygos „Dievo vaistas“?
Maniau, kad viską pasakiau pirmoje knygoje. Bet... Susitikimuose žmonės klausinėja daugybės dalykų. Be to, prieš kelerius metus patyriau stuburo traumą. Kėliau staiga ir sunkiai, kažkas lūžo ar pasislinko. Neišlipau iš lovos, ir dukros neatlyžo: reikia sužinoti tikslią diagnozę. Aš nebuvau prieš, sutikau pasidaryti nuotrauką. Nieko guodžiančio traumatologai nepasakė: arba operacija, arba invalido vežimėlis. Atsisakiau operacijos. Gailiuosi operavusi ausį, nes ją buvo galima išgydyti ir be invazijos. Sau pažadėjau: jei išsivaduosiu iš vežimėlio, parašysiu knygą.
Gydžiausi savo jėgomis (vegetarinis maistas, pratimai) ir kasdien rašiau dienoraštį, kaip sau padedu, ką jaučiu. Po kelių mėnesių jau pajėgiau vaikščioti, o po penkių mėnesių grumtynių su negalia išvykau į Čekijos kalnus. Na, pamaniau, jei ten nesulūšiu, vadinasi, atėjo metas knygai. Nustebau – kalnuose buvo visiškai lengva, apgaubė didžiulis tikėjimas savimi, savo jėgomis. Grįžusi ėmiau rašyti su tokia energija, su tokia meile... Kaip tik tuo metu mane pakvietė į televizijos laidą „Yra kaip yra“, kur aš ir lotosą, ir žvakę, ir plūgą (jogos asanos) padariau, demonstruodama žmonėms savo, tuomet 70-metės, lankstumą. Po laidos ne tik Gargžduose, kur gyvenu, bet ir iš kitur žmonės klausinėjo: „Kaip, jūs negeriate pieno ir beveik nevalgote pieno produktų? Iš kur tuomet kaulai ima kalcį?“ Kantriai aiškinau ir tebeaiškinu: žalios spalvos lapuose yra visko, ko reikia kaulams: kalcio, magnio, boro, titnago ir labai reikalingo vitamino K. Vartojantieji kalcio preparatus iš tiesų vartoja neorganinį kalcį, kuris vėliau sukelia sąnarių problemas. Kalbėdamasi su žmonėmis supratau svarbų dalyką: vegetarizmą taip pat būtina aiškinti, nes jis turi būti teisingas.
Ar jūs fanatiška vegetarė?
Ne. Retkarčiais suvalgau silkės, pasigardinusi citrinos sultimis, ypač kai norisi ko nors aštraus. Tačiau 80 proc. kasdienės mano mitybos sudaro augalinis maistas. Iš jo apie 60 proc. – gyvas (neapdorotas). Tai įvairios sultys, kokteiliai, vaisiai ir daržovės, ypač salotos, daiginti grūdai, riešutai, uogos, namie džiovinti vaisiai. Iš apdoroto maisto – puodelis kavos ryte, šiek tiek ruginės, be mielių duonos, lydyto sviesto, kefyro, kartais grietinės, žuvies (retai, tik svečiuose), vandenyje virtų (nepervirtų) kruopų košių, raugintų kopūstų, pakepintos duonos su česnaku, kartais su sūriu ir alumi, kai vakaroju su draugais. Retkarčiais neatsisakau ir stipresnio gėrimo (viskio, degtinės), jokiu būdu ne vyno iš parduotuvės, nes jame nemažai cheminių priedų.
Ar svarbu, kad didžiausią dienos raciono dalį sudarytų baltymai (augalinės kilmės), po to – riebalai ir mažiausią kiekį – angliavandeniai?
Mano nuomone, baltymų reikia nedaug. Visų mūsų ligų, ypač onkologinių, priežastis – gyvūninės kilmės baltymai. Štai žmogus valgo daug gyvulinio maisto (mėsą, kiaušinius, pasterizuotus pieno produktus, žuvį). Organizmas gauna ne tik įvairios chemijos – vaistų, antibiotikų, kurie naudojami maistą apdorojant, bet ir didelį kiekį pakitusių gyvulinių baltymų. Jie sunkiai virškinami, pūva. Kuo ilgiau mėsą verdame, kepame, tuo sunkiau ji virškinama. Mat aukštoje temperatūroje visiškai pasikeičia molekulės struktūra, aminorūgštys, iš kurių sudaryti baltymai. Jie tampa neaktyvūs, denatūruoti, žaloja organizmą jį rūgštindami. Būtent organizmo rūgštingumas yra 90 proc. ligų priežasčių. Todėl rūgštus maistas turėtų sudaryti tik apie 20 proc. viso maisto raciono. Knygoje aš pateikiu rūgštinančių ir šarminančių produktų lentelę.
Vadinasi, turime valgyti kuo daugiau organizmą šarminančio maisto?
Taip, mano valgiaraštyje tokio daugiausia. Svarbiausia – nė dienos be žalumynų. Ant palangės, ypač žiemą, auginu kviečių želmenis, iš kurių beveik kas rytą išsispaudžiu sulčių. Jų reikia nedaug, apie 20 gramų. Žiemai aš, kaip ta skruzdėlė iš pasakos, imu ruoštis vasarą, net pavasarį. Prisirenku kiaulpienių, dilgėlių (dėl kraujo krešėjimo dilgėles reikia vartoti saikingai), vasarai įsibėgėjus ir dirvinių asiūklių, veronikų. Iš jų išsispaudžiu sulčių. Supylusi į mažus kubelius, sudedu į šaldiklį. Kitą dalį šių žalumynų susidžiovinu, sumalu kavamale į miltukus. Žiemą ir pavasarį kas rytą vos atsikėlusi sučiulpiu žalumynų kubelį, o kartais jį įmaišau į kitas sultis (morkų, moliūgų). Arba burnon įsidedu vieną arbatinį šaukštelį, pvz., asiūklių miltelių ar įvairių miltelių mišinio, gerai suvilgau seilėmis ir užsigeriu keliais gurkšniais vandens. Dar pasigaminu trauktinės, beržų pumpurus užpylusi degtine. Padeda peršalus, nors mano gyvenime šito beveik nebūna.
Ar per tuos 28-erius metus taip niekada ir nesusirgote?
Atsisakiusi cheminių vaistų, rimtai sirgau tik vieną kartą. Tai buvo abipusis plaučių uždegimas. Pajuokauju, kad kūnas supyko, jog išdrįsau atimti jo pagalbininkus – vaistus. Jis prarado priklausomybę nuo chemijos ir suprato, kad gana tinginiauti, padedant vaistams, laikas dirbti, atlikti svarbias gyvybines funkcijas – homeoastazę, autolizę, apoptozę. Apoptozė – tai patologinių ląstelių sunaikinimas išskirtų fermentų dėka. Jei kūnas negali to padaryti (trūksta energijos ar fermentų), suserga pačia sunkiausia liga – vėžiu.
Dėl nuolatinio vaistų, ypač antibiotikų, vartojimo gali atsirasti genetiškai pakitusių virusų ir bakterijų. Tikėtina, kad kuo toliau, tuo sunkiau žmonėms bus įveikti gripą ir kitas infekcines ligas. Tai rodo tymų proveržis. Cheminiai vaistai ne tik kaupiami organizme, jie gali būti perduodami iš kartos į kartą.
Trečią knygutę „Išsigelbėjimas“ paskyrėte gana subtiliai temai – urinoterapijai. Ar ir čia rėmėtės savo patirtimi? Ką įrodėte sau pačiai?
Gydymas šlapimu egzistuoja nuo neatmenamų laikų (minimas net Biblijoje) iki šių dienų visame civilizuotame pasaulyje, jis pripažįstamas tradicinėje ajurvedoje, išbandytas mūsų tėvų, senelių, prosenelių. Šiandien pasitarnauja kosmetikoje ir net cheminiams vaistams gaminti.
Apie šio preparato vartojimą daug sužinojau iš atvirų pokalbių su savo skaitytojais ir net su medikais. Mane, kaip biologę ir mikrobiologę, tai paskatino įvairiems tyrimams bei eksperimentams, pateisinusiems šio preparato galimybes. Štai kodėl jis atsidūrė mano knygose, ypač paskutinėje – „Išsigelbėjimas“.
Įvairių šalių mokslininkai, kas antri metai organizuojantys pasaulinius urinoterapijos kongresus, išdrįsta šį preparatą vadinti ATEITIES vaistu. Tad gal ši mano knygutė kai kam gali tapti išsigelbėjimu?
