LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Nors abi esame žurnalistės, bet, keista, su Vilma Jankiene susipažinau visai neseniai, jos AP galerijoje, meno degustacijoje. Apie tai šiek tiek vėliau, nes pirma noriu išvardyti kolegės nuopelnus žurnalistikai, aviacijai, menui. Taigi žurnalistikos srityje už radijo laidų ciklą „Skriskime“ ji yra gavusi prestižinę Vytauto Gedgaudo premiją; 17 metų Vilma redagavo ir leido žurnalą „Aviacijos pasaulis“ – būtent su šia veikla susiję kiti du apdovanojimai už nuopelnus aviacijai – Antano Gustaičio bei Dariaus ir Girėno medaliai. Beje, žurnalas leidžiamas ir toliau, tik internetinė versija. Šiais metais Vilma išleido knygą „Kaip aš mokiausi skristi.“ O šalia viso to puikiausiai veikia šios energingos moters įkurta meno galerija.
Ir kaip Vilma visur spėja? Ji atsako paprastai: „Aš dirbu su savo vaikais, ir mes tai darome nežiūrėdami į laikrodį, net nevadiname to verslu, tiesiog tuo gyvename. Gyvenimas ir darbas – tarp jų dedu lygybės ženklą...“
Kas atsirado pirmiausia – žurnalistika, o jau po to skraidymai, menai ar visa tai vyko lygiagrečiai?
Derėjo viskas – žurnalistika aviacijos srityje, vadinasi, ir skraidymai, o taip pat menas, kuris visada ėjo greta kitų mėgstamų dalykų. Aš augau didelėje šeimoje, kur tikrai nebuvo diegiamas menas, bet iš mažens labai mėgau piešti, kopijuoti, pamilau dar ir teatrą su visais paslaptingais jo kvapais. Kūrėjų pasaulis atrodė pats nuostabiausias, jaučiau tokią trauką... Mano pirmieji darbai taip pat leido prisiliesti prie meno – tai spaustuvės Klaipėdoje, esu net laimėjusi prizą kaip greičiausiai Lietuvoje renkanti tekstą.
Minėjote, kad ketindama geriau pažinti save, sukrimtote kalnus filosofinių knygų. Ieškojote… laimės recepto? Ar radote?
Radau, bet ne iškart. Laimės receptas – tai gyvenimas ir nuostabi jo tėkmė. Tu nuolat esi tėkmėje... Išties, turiu daug vidinės drąsos eiti, daryti, siekti. Stebiuosi, jog daugelį apninka abejonės ir dėl svarbių, ir dėl ne tokių svarbių dalykų. Aš – nespėju paskui svajones.
Didžiausia aistra V.Jankienės – aviacija, todėl sunkus žurnalo leidybos darbas tapo gyvenimo būdu. Su dukra Živile (žurnalo direktore) Ignalinos aerodrome.
Svajonės jus atvedė ir į Vilnių?
Taip, žinojau, kad Vilniuje sutiksiu žmonių, kurių man reikia tobulėjimui, kartojau tai kaip maldą. Meilė Vilniui pasigavo dar mokykloj, dėl jo buvau tarsi pamišusi – iš žemėlapių, iš knygų ir atvirukų susidėliojau šį gražų miestą. Nuostabu buvo vos atvykus čia pasivaikščioti, aš Vilnių įsimylėjau kaip žmogų, kaip gyvą organizmą, ir iki šiol tas jausmas nepraeina. Atvykau čia su dviem vaikais ir vyru, tik su juo netrukus pasukome skirtingais keliais... Anksti supratau, kad žmogus per gyvenimą turi eiti vienas. Tinklinio trenerė įteigė, kad ko nors pasiekti galima tik stiprinant save bei suvokiant save kaip stiprų vienetą. Tinklinį žaidžiau dar vidurinėje, vėliau dešimt metų kasdien užsiiminėjau joga, tiksliau – cigunu, dar – taiči. Sportas man suteikė daug fizinės ir dvasinės stiprybės.
O lėktuvų sportas taip pat gimė svajonėse?
Pradėjusi maketuoti žurnalą „Lietuvos sparnai“ (2000 m.), susidomėjau aviacija. Po vieno skrydžio sklandytuvu, kuris mane sukrėtė lyg koks cunamis, supratau, kad visų pirma turiu užsiimti nauju leidiniu apie aviaciją, kuris eitų dažnai, kas dvi savaites. Ir, išėjusi iš darbo, įkūriau laikraštį „Aviacijos pasaulis“. Laikraštį, nes nenorėjau konkuruoti su jau esančiu žurnalu. Ir mes su šiuo leidiniu įsivažiavome. O kai neliko žurnalo „Lietuvos sparnai“, mes savo laikraštį užauginome iki žurnalo, kuris gyvas iki šiol, tik nuo šių metų – internete. Aišku, mane, žurnalistę, lakūnai įtraukė į skraidymus. Skraidžiau aukštai ir žemai, tiesiai, apsivertusi, darydama kilpas, su slydimu, sustojus varikliui (autorotacija), pati laikydama rankose mokinės vairalazdę ir net sraigtasparnio vairalazdę. Rūke, debesyse, virš debesų, naktį. Skraidžiau skraidyklėmis, parasparniais, bendrosios aviacijos dviviečiais, daugiaviečiais, oro balionais, akrobatiniais lėktuvais, sraigtasparniais, malūnsparniais, sklandytuvais, kariniais lėktuvais, šokau parašiutu... Stebėjau dešimtis aviacijos švenčių, žaviuosi viskuo, kas susiję su aviacija!
Turbūt įsimintiniausia pati pirmoji skrydžio pamoka?
Svajonė atvedė į Daliaus Liekio pilotų klubą „Alfa“ Kaune, ir aš važinėdavau į Kauną, į Dariaus ir Girėno aerodromą. Degiau tuo taip stipriai, kad mąsčiau: „Kaip iš viso galima gyventi, jei nesimokai skraidyti!“ Mokiausi dviviečiu lengvu lėktuvu, tebeturiu mokinio licenciją ir, jūsų nusivylimui, pasakysiu, kad iki piloto licencijos taip ir neatsiyriau. Aiškinu visiems, kad... skraidau raidėmis. Aš iš tiesų labai daug dirbau, pervargau, nes, būdavo, miegui likdavo vos keturios valandos. Tokios būsenos negalima skraidyti, be to, jau buvau daug ką perpratusi – apskridau visą Lietuvą, su aviatoriais net pakeliavome po Europos šalis. Labai visu tuo džiaugiuosi. Vienas iš įdomiausių skrydžių – naktį su pasieniečių sraigtasparniu palei Lietuvos sieną. Sraigtasparnis taip sukiojosi, kad aš neatsistebėjau, jog siena tokia vingiuota... Iš viso to gimė labai daug straipsnių – apie žmones, įvykius. Tai kaip geras pyrago gabalas, nes, kas užrašyta, liks ateities kartoms. Man visada atrodė svarbu – metodiškai skleisti žinią apie aviaciją, ką visą laiką dariau.
Asmeninio archyvo nuotr.
Savo knygoje gražiai aprašote pažintį su lėktuvu...
„...O, prisipažinsiu, nelabai įtikėtina, kad įmanoma pačiam valdyti lėktuvą. Tai jaudina ir verčia kuo greičiau nežinojimą, žalią kaip agurkas, paversti žinojimu. Užkibau, mano vidinis pasaulis šią mintį greitai prisipratino ir nebesipriešina. Nuolat žinau, kad noriu skristi, dangus tapo dar atviresnis, jau nekalbant apie tai, kad užaugus prie jūros, pakeičiau svarbiausią įsitikinimą ir sakau: net saulėlydžiai gražiausi aerodrome. Žinoma, po instruktoriaus ir lėktuvo...“
„Aviacijos pasaulis“ – tai viešoji įstaiga, kuri padėjo išgyventi su vaikais?
Tai buvo mano pagrindinė veikla, bet krizės metais artėjo bankrotas, ir aš įdėjau labai daug asmeninių lėšų, kad išgelbėčiau įstaigą. Deja... Žinau, ką reiškia ilgai atidavinėti skolas... Dabar jau drauge su vaikais tęsiame veiklą naujoje viešojoje įstaigoje „AP idėjos“. Dukra Živilė, baigusi buvusį Edukologijos universitetą, yra šios įstaigos direktorė, sūnus, po mokyklos išvykęs į užsienį ir grįžęs, dirba žurnalistu, projektų vadovu, fotografu, IT specialistu. Mes dirbame, nežiūrėdami į laikrodį, nevadindami to verslu. Man gyvenimas ir darbas – yra lygiaverčiai dalykai.
Atrodo, kad gana staiga suktelėjote menų link – gimė AP galerija su meno degustacijomis. Papasakokite apie jas.
Daugelis draugų, pažįstamų pasitikėjo mano meniniu skoniu ir prašydavo pakonsultuoti, kai norėdavo įsigyti meno darbų. Aš pažinojau nemenką menininkų ratą. Pagalba kitiems, pasakojimai apie menininkus ir jų kūrinius pastūmėjo mane pačiai rengti meno degustacijas. Iš pradžių apie meną kalbėdavau įvairiuose verslių moterų renginiuose – atsiveždavau molbertų, įvairių dailininkų kūrinių. Ėmiau rengti įvairių autorių, kuriuos pati mėgstu, parodas prestižiniame baldų salone Vilniuje. Svarbu, kad erdvė būtų panaši į namų erdvę, ir baldų salonas su prestižinių dizainerių baldais stulbinamai tiko. Vėliau tos degustacijos peraugo į viešus renginius. Žinoma, drąsiai elgiausi – meno degustacijų kaip meno pristatymo būdo niekas nepraktikuoja, bet aš tai darydama gerai jaučiuosi. Žmonių nuolat daugėja, ir dabar degustacijas rengiame kas mėnesį po dvi dienas iš eilės. Nusistovėjo ir forma – pristatome po keturis dešimties autorių darbus. Galima net daryti panašius turus po Lietuvą, ir aš tikiu, kad mes netrukus aplankysime daugelį Lietuvos miestų ir miestelių. Galerija užaugo pati, nespėju atsidžiaugti, praeina diena, ir aš jau laukiu kitos.
O šalia to, žinoma, dar vyksta žurnalo bei knygų leidyba?
Taip, iš pradžių atrodė, kad bus sunku suderinti, bet galerija – tai nauja, gaivu, įdomu, ir mes plušame abiejuose frontuose. Septyniolika metų būti žurnalo redaktore – tai labai daug. Kai perėjom į internetą, supratau savo tikrojo nuovargio dydį...
Ir dar kas savaitę Žinių radijuje jūs vedate laidą „Ačiū už skrydį“?
Populiariai, paprastai kalbamės apie aviaciją. Populiariojoje žiniasklaidoje apie aviaciją rašoma nebent tuomet, kai atsitinka kas nors blogo, ieškoma sensacijų. O aviacija – įdomus pasaulis, jau vien Lietuvos aviacijos istorija kokia turtinga... Iki šiol daug kas stebisi, kai sužino, kad net sklandytuvų gamyklą turime, nes pasaulyje jų yra tik kelios. Apie tai reikia kalbėti! Ir kelionių agentūros turėtų sukrusti – įtraukti į lankytinų objektų sąrašą sklandytuvų gamyklą, aviacijos muziejų, aerodromus. Nes... perfrazuoju garsią frazę: kilometras kelio niekur neveda, bet kilometras pakilimo tako – į visą pasaulį...
Dirbate visa šeima. Kaip jums tai pavyko?
Kai redakcijos komanda lankstė popierinius lėktuvėlius – tai buvo mūsų pirmasis suvenyras, – vaikai lankstė kartu. Jiems, kartu su manimi dalyvaujantiems aviacijos šventėse ir kasdienybėje, aviacija yra artima. Ne šiaip sau šioje srityje daug dinastijų – skraido seserys ir broliai, tėvai ir vaikai. Skraidantys žmonės nėra nuobodūs, siauro akiračio... Sūnus nuo dvylikos metų sklandė vaikiškais sklandytuvais, dalyvavo varžybose, laimėdavo prizų, po vasaros būdavo sunku jį grąžinti iš aerodromo į namus, jis išmoko daug vyriškų remonto darbų, išmoko dirbti komandoj ir, žinoma, pamilo aviaciją. Tą patį galiu pasakyti ir apie meno sritį – aš į visas parodas vaikus vesdavausi... Dar mes visi labai mylim džiazą. Dukra prodiusuoja panašios pakraipos grupes, sūnus lankė B.Dvariono muzikos mokyklą, groja tūba. Dabar ir Živilė, ir Mantas drauge rašo projektus, yra atsakingi už daugybę darbų įstaigoje „AP idėjos.“ Duona nėra labai saldi, turime daug dirbti, turime niekada nepasiduoti, ir to mus išmokė aviacijos pasaulio mokykla.
