Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Visą gyvenimą kurianti moterims

„Bėgu per gyvenimą kartais lengvai, vos liesdama žemę kojomis, kartais klupdama. Atsikeliu ir vėl bėgu, bėgu. Jaučiu, kad negaliu sustoti. Ir vėl BUMT!  Apsičiupinėju visus skaudulius ir prisiekiu sau, kad daugiau vaikščiosiu oriai, kaip ir pridera mano amžiaus moteriai. Bet kur tau, bėgu ir toliau. Susitaikau su savimi ir nusprendžiu, kad bėgsiu tiek, kiek kojos neš. 

Šalia manęs daug moterų. Vienos skrenda tarsi plaštakės, kitos eina, vos patempdamos kojas. Greitesnės pralenkia ir dingsta. Aš matau jų akis, girdžiu aimanas, juoką. Dauguma jų ilgus metus eina šalia manęs. Jos visos skirtingos: išvaizda, manieromis, charakteriais, likimais. Bet visos jos MOTERYS.

Posmai ir muzika liejasi ne tuomet, kai noriu. Jie ateina nelauktai, prasiveržia tarsi lavina, ir tuomet sustoti neįmanoma. Rašau, rašau, tarsi kas į ausį diktuotų.

Kol man lemta naudotis šia Dievo dovana, aš dainuosiu Jums, mano mielos moterys“, – sako Kėdainių krašto kūrėja poetė, tapytoja, buvusių dainuojamosios poezijos grupių „Anzelmutės“ bei „Minoras“ vadovė Irena Sokelienė.

Kėdainių krašto kūrėja Irena Sokelienė./Asmeninio archyvo nuotr.

Kėdainių krašto kūrėja Irena Sokelienė./Asmeninio archyvo nuotr.

Klasės himnas

I. Sokelienė – kėdainietė, 47 m. išdirbusi pedagoge vaikų darželiuose Vilniuje ir Kėdainiuose. Visą gyvenimą kurianti, rašanti, grojanti ir dainuojanti, o paskutinius pusantrų metų susidomėjusi tapyba. Irena pasakoja, kad jau besimokydama vidurinėje mokykloje mėgdavusi parašinėti ant lapelių naktimis, prie mėnulio šviesos ir ligi šiolei prisimenanti vaikiškoje širdelėje likusį skauduliuką.

„Aš buvau gal šeštoje klasėje, kai reikėjo sukurti mokyklos šventei klasės himną. Man tai buvo rimtas įpareigojimas. Ir atsitiko taip, kad tas mano sukurtas himnas laimėjo pirmąją vietą. Bet, kadangi aš nebuvau nei pionierė, nei komjaunuolė, tais laikais negalėjo pasakyti, kad čia mano, kad aš esu autorė.

Tai pasakė, kad autorė yra tokia Irena Lukoševičiūtė. Gerai prisimenu, kaip parbėgusi į namus verkiau lauke kelias valandas. Man buvo nepaprastai skaudu – aš juk taip stengiausi, šitiek širdies įdėjau, himnas buvo toks patriotiškas...

Dabar man juokinga tai prisiminti, bet tuomet buvo be galo liūdna. Tačiau aš rašiau toliau, dalyvavau konkursuose, skaičiau savo kūrybos eiles ten, kur reikėdavo.“

Darbas moteriškuose kolektyvuose

Intensyviausias kūrybos etapas, pasak I. Sokelienės, buvo tada, kai ji pradėjo dirbti moteriškuose kolektyvuose.

„Per savo gyvenimą dirbau septyniuose vaikų darželiuose, ir visur buvo moteriški kolektyvai. Mačiau daug gyvenimų ir kažkaip išmokau juos skaityti iš akių. Ir iki šiolei pamačiusi kokią moterį pirmą kartą ir pabendravusi su ja valandą, aš galiu nemažai apie ją pasakyti. Todėl, kad moters akys išduoda jos būseną, savijautą, išgyvenimus.

Paprastai, kai moteriai labai gerai ar ji įsimylėjusi – ji būna nenatūrali. Moterų jausmai, džiaugsmas visada yra perdėti. Vyrai santūresni, o moterys – emocingos. Bet kai moteriai blogai – akys pasako viską, tada tik reikia pabendrauti, kad įsitikintum, ar tikrai teisingą nuomonę susidarei, – teigė I. Sokelienė. – Ir tikrai įdomesnio gyvenime padaro už moterį nėra, todėl, kad jos visokios: ir gražios, ir protingos, ir klastingos... Taip gimė ir romansas „Moterys“, nes ką aš gyvenime pažįstu geriausiai – tai moteris. Jos inspiravo mano kūrybą.

Buvo visokių išgyvenimų, tragedijų – ir tarp bendradarbių, ir tarp giminių. Esu jautri iš prigimties, dažnai, kiek tai lietė mane, išgyvendavau kartu, ir jausmai išsiliedavo eilėmis.“

„Anzelmutės“

„Daug metų aš tik rašiau. Rašiau, rašiau, rašiau... Kai atvykau į Kėdainius ir pradėjau dirbti mokykloje-darželyje „Puriena“, patekau į ypatingą kolektyvą – čia buvo daug talentingų ir labai darbščių moterų. Supratau, kad čia galėsiu įgyvendinti visas savo svajones ir norus, – pasakojo I. Sokelienė. – „Purienoje“ buvo susibūręs ansamblis, dainuodavom per įvairias kolektyvo šventes, taip pat veikė psichologinis klubas „Apie tave ir tau“, kur spręsdavom visokias moteriškas problemas.

Girdint moterų istorijas, naktimis gimdavo eilėraščiai, o ausyse – jų melodija. Bet, kadangi aš nei muzikė, nei baigus ką, nepažįstanti natų, tai ryte, atlėkusi į darbą, padainuodavau moterims melodiją ir jos labai greit įsimindavo, nes visos pedagogės, turinčios klausą ir balsus. Man tada buvo didžiulis užsidegimas, nemigo naktys, per kurias sukūriau daugiau kaip 30 romansų.

Per naktį sugalvodavau, o kitą dieną moterys turėdavo padaryti. Gal ir vargdavo, gal ir nenorėdavo kada, bet vis tiek mano svajones įgyvendino. Mes koncertavome, išleidome dainų diską, čia man labai padėjo brolis, padaręs muzikos fonogramas. O dainavome tai visą laiką tik gyvai. Tie metai, turbūt, buvo patys laimingiausi mano gyvenime. Dūšios išsiliejimas. Mačiau, kad ir žmones tai jaudina.“

Ramybė – ne kūrybai

I. Sokelienės gyvenime netrūko išgyvenimų ir sukrėtimų – išsiskyrė su vyru, tragiškai žuvo vienintelis sūnus. Kankino depresinės nuotaikos, savęs neatradimas. Tačiau tuo pačiu laiku gimė ir patys geriausi jos romansai.

„Įdomiai yra gyvenime – niekada nieko nesu sukūrusi, kai ramu, štilis, o tik tada, kai arba labai gerai, arba labai blogai. Labai blogai – po sūnaus netekties, o labai gerai – kai aš senatvėj, būdama 55-erių, įsimylėjau.

Mano antras vyras buvo Jonas. Tuomet visi mano eilėraščiai buvo apie meilę, – sakė I. Sokelienė. – Gyvenime turi būti arba pakilimas, arba baisus nukritimas. Tada nereikia nei galvot, nei rimuot. Tiesiog tik spėji rašyt, kai liejasi žodžiai...

O kai ramu, tai tik ir galvoji, kaip čia galūnes suderint, kaip čia mintį išrutuliot... Mano gyvenimas neramus – jame daug ir pakilimų, daug ir kritimų.“

Gitara

„Kai man buvo blogai, atvažiavo brolis. O mano nuotaika tokia depresinė... Jis sako: „Ne, čia taip būti negali.“ Nuvažiavo į namus ir atvežė man seną seną gitarą. Parodė tris akordus ir pasakė, kad atvažiuos patikrinti. Taip ir pradėjau pūsles augint ant pirštų.

Išmokau tris, paskui dar du akordus, o pasirodo, kad sukurti romansą daugiau kaip penkių akordų ir nereikia. Groju aš neypatingai, bet tik tiek, kad daug lengviau yra pačiai dainuoti“, – sakė I. Sokelienė.

Ilgus metus vadovavusi Kėdainių mokyklai-darželiui „Puriena“, I. Sokelienė išėjo į užtarnautą poilsį. Tačiau veikli ir energinga moteris nenurimo – įsiliejo į tuo metu veiklą pradėjusio našlių ir vienišų žmonių klubo „Citadelė“ gretas, ten greit subūrė dainuojamosios poezijos ansamblį „Minoras“, su kuriuo koncertavo, dalyvavo romansų vakaruose, festivaliuose, Kėdainių krašto Metų moterų rinkimuose buvo nominuota Metų kūrėjos vardui.

Išleido poezijos knygelę „Mes Moterys“

Daugelį metų I. Sokelienė aktyviai dalyvavo literatų veikloje, buvo Kėdainių literatų ir menininkų sambūrio „Vaivorykštės tiltai“ narė. Per savo gyvenimą sukūrė daug eilėraščių bei romansų, bet tik dalis jų sugulė į knygelę, kurią ji pati ir išleido.

„Niekada gyvenime neturėjau pinigų. Mano visi pinigai buvo investuojami į senų gryčių pirkimą ir renovavimą, – prisipažįsta Irena. – Pati sumaketavau, pati kompiuteriu išleidau. Iliustracijas sukūrė „Purienoje“ dirbusi mokytoja, labai gabi moteris Jovita Krutkienė.

Šiuo metu kompiuteryje turiu sukaupusi per 100 eilėraščių, kurie nėra niekur spausdinti, o tam aš nematau tikslo. Pirmiausia, tai labai brangu, o antra – poezija reikalinga tik poetams. Šiaip plačiai visuomenei reikia būti P. Širviu arba S. Nėrimi, kad tave norėtų skaityti. Jei kas paprašo mano eilėraščių ar romansų – su malonumu duodu, padauginu kompiuteriu.

Prisimenu malonų dalyką, kuris nutiko vieno jubiliejaus šventėje. Atsistojusi moteris perskaitė mano eilėraštį „Draugams“ ir pasakė, kad tai jos kūryba. Aš pratylėjau, nenorėjau jos „konfūzyti“, tik pagalvojau, iš kur ji gavo tą mano eilėraštį... Bet man buvo labai gera ant dūšios, kad kažkokiu būdu mano eilės atsirado Marijampolėje, kad jos nuskambėjo ir buvo šiltai sutiktos.

Gera buvo, kai, išleidus „Anzelmučių“ dainų diską ir jį paplatinus tarp draugų, mieste eidama, išgirsdavau kur nors pro atvirą langą skambančias savo dainas. Čia yra didžiausia dovana.

Deja, šiuo metu eilėraščių kuriu mažai, matyt, tai daro įtaką mano amžius, nes galvoju, ką aš, būdama tokių metų, galiu pasakyti pasauliui tokio, ko nepasakė niekas iki šiol. Tie patys jausmai išgyventi, tos pačios gyvenimiškos tragedijos išgyventos ir išsakytos daug kartų. Tegul kuria jauni – pagal dabartinius modelius, pagal dabartines kryptis.“

Turi savo Dievą

I. Sokelienė sakosi labai jautriai reaguojanti į įvykius visuomenėje, politikoje, gyvenime.

„Daugelis dalykų skaudina, piktina, kai žinai, kad nieko pakeist negali. Kur benuvykčiau, man dažnai labai skauda širdį. Pavyzdžiui, būdama Vilniuje, mėgstu aplankyti Antakalnio kapines. Ir kai aš pamatau anais laikais buvusių garsių žmonių – dailininkų, skulptorių, režisierių – kapus, – man kyla prieštaringos mintys.

Brangūs paminkliniai akmenys, skulptūros – apaugę samanomis, apnešti purvu ir lapais, neprižiūrėti. Gal kelis metus čia koja buvo neįžengusi... Tuomet širdis išsilieja minorinėmis gamomis – gal kartais piktokomis, su sarkazmu…“, – atvirauja Irena.

Ji turi savo požiūrį ir į tikėjimą. ,,Aš turiu savo Dievą ir labai giliai jį tikiu. Aš neinu į bažnyčią. Tačiau stebiuosi, matydama daug tokių susimaišiusių žmonių, kurie buvo labai toli nuo Dievo, o dabar – labai arti – sako Irena, pridurdama, kad dvasinio peno šiuo metu ji daugiau pasisemia ne iš žmonių, o iš gamtos. – Gyvenu labai gražioje vietoje, prie pat Nevėžio, kur mėgstu vakarais pasėdėti iki vidurnakčio su savo mintimis, žvelgdama į galingą bažnyčią, į upės nešamus vandenis – gal tai mane ir palaiko, padeda pabėgti nuo depresijos.“

Tapyba

„Tikiu, kad yra kažkokia galybė pasaulyje, ne taip primityviai, kaip mes įsivaizduojame, bet tokia, kuri sukūrė tokį tobulą pasaulį ir tokį netobulą žmogų.

Buvo tokios nuotaikos – jau kurt nenoriu, dažnai žiūriu pro langą, ir mintys liūdnos užplūsta... Tačiau yra likimas, aš juo tikiu. Vienąkart kalbuosi su savo Dievu ir sakau jam: „Viešpatie, kažką reikia daryt, bet nesugalvoju – ką?“ – pasakoja I. Sokelienė. – Ir štai po kurio laiko aplanko mane draugės Leokadija Mockienė ir Rita Sakalauskienė. Jos klausia, ką aš darau.

„Nieko“, – atsakau. „Tai kodėl nedarai?“ – klausia. Atsakau, kad nenoriu. ,,Tai pradėk piešti“, – pasiūlo L. Mockienė. „Viešpatie, – galvoju, – aš gyvenime teptuko rankoj nelaikiau, nežinau, kokių dažų reikia...“ Tuomet pakalbėjom ir viskas tuo pasibaigė.“

Būdama žingeidi ir mėgstanti išbandyti gyvenime naujus dalykus, Irena užėjo pas L. Mockienę pažiūrėti, ką ji piešia.

„Kai pamačiau jos dabartinį meną – mane išmušė iš vėžių, buvau sužavėta, žiūrėjau ir man šiurpas per nugarą ėjo... Na ir ką gi – greitai buvo nupirkti dažai, Leokadija parodė, kaip juos praskiesti, sumaišyti, kaip lieti spalvas. Pradžia buvo sunki, žmonių veidai išeidavo labai negražūs. Pabandžiau nueiti į Dailės mokyklą, bet ten, žiūriu, vien jaunimas, o aš kaip koks svetimkūnis tarp jų. O be to, mėgstu greitą rezultatą, ten – viskas vyksta lėtai. Nusprendžiau, kad kaip jau išeis – taip, bet bandysiu mokytis pati. Labai daug dirbau. daug žinių pasisėmiau internete.“

Paveiksluose – moterų istorijos

„Pastebėjau, kad geriausiai man pavyksta piešti moteris. Tik nulieju pagrindą – ir jau kyla minčių, kokia tai bus moters išgyventa istorija. Kiekvienas paveikslas  iš mano poezijos, iš tų išgyvenimų, ką gyvenime patyriau ir mačiau. Išėjo tokia sistema – po eilėraščio gimdavo romansas, o dabar, po tiek metų, tiems romansams atsiranda ir siužetas – pasakojo I. Sokelienė. – Didžiausias malonumas, kai lieju spalvas, akrilo dažų spalvos skverbiasi viena į kitą, ir aš jau matau, kad čia bus ta moteris, kuriai gyvenime atsitiko tas ir tas. Ir nė vienos panašios. Sunkiausia piešti akis, nes iš jų matosi žmogaus jausmai.“

I. Sokelienė džiaugiasi Visagalio, o gal likimo dovanotu nauju pomėgiu. Yra bandžiusi įvairius rankdarbius - mezgusi, rišusi, su oda dirbusi, kilimus dariusi, bet didžiausią atgaivą jaučia tapydama.

„Jaučiu didelį malonumą, ir tai man padeda išgyventi. Tai – savotiški vaistai, meditacija. Kai įsijaučiu, nejaučiu laiko, pamirštu ir pavalgyti, – sakė I. Sokelienė. – O savo darbų niekada neparduodu, tik dovanoju.“

Surengė parodą

Visai neseniai I.Sokelienė surengė savo tapybos darbų parodą, netikėtą jai pačiai. Kėdainių pagyvenusių žmonių klubas „Rudenėlis“ Rūgpienių kaime, Livijos ir Rimvydo Žydelių sodyboje, rengė romansų vakarą ir pakvietė padainuoti I. Sokelienę.

Sodybos šeimininkė Livija su drauge Vanda, apsilankiusios I. Sokelienės namuose ir pamačiusios jos tapybos darbus, pasiūlė kartu surengti ir parodą, kuri papuošė ir nuspalvino visą gražų renginį.

 

Danguolė BARAUSKIENĖ

Rekomenduojami video