Gruodžio mėnuo – pats darbymetis kaime plušantiems namudininkams. Vasarą ir rudenį kurti gaminiai pakuojami ir vežami į muges. 10 metų savo sodybos kieme, rekonstruotoje bulvinėje, įkurtoje siuvykloje dirbanti Šakių rajono gyventoja, meistrė Asta Bybartienė teigia, kad pačios susikurta darbo vieta net ir pasigirdus gandams apie artėjančią ekonominę krizę jai garantuoja pragyvenimą.

Iš mados neišeina

Užkertulių kaime esančią Astos siuvyklėlę geriausiai žino Šakių rajono gyventojai, o su kitų regionų žmonėmis namudininkei daugiausia tenka susipažinti mugėse. Veikli zanavykė apkeliauja beveik visą Lietuvą. Jos sukurtos šlepetės patogios, atitinka standartinį europinį avalynės dydį.

„Aš vien iš šio užsiėmimo gyvenu, todėl man darbymetis tęsiasi visus metus. Savo gaminius parduodu ir vasarą, ir rudenį, ir žiemą – prisikraunu šlepečių bei aulinukų ir važiuoju į muges. Aišku, prieš Kalėdas prekyba sekasi geriausiai“, – šypsojosi pati šlepetes bei aulinukus siuvanti, pati savo gaminius ir parduodanti A.Bybartienė.

Pastarieji metai Astai paženklinti netekties. Prieš nepilnus metus naginga moteris neteko pagrindinio savo verslo partnerio – vyro Algimanto. Nuo tada netradicinį verslą tęsia viena. Asta siuvyklėlėje susikerpa gaminius, pasiuva, papuošia aplikacijomis, veža parduoti. Jai nekilo minčių ką nors keisti, tik, kaip pati sako, dabar jau tik dėl savęs ir dirba. Kol sveikata leis, tol ir siūs, nes žmonėms šlepečių visada reikia, o jai reikia išgyventi.

Iš natūralių medžiagų – odos bei merinosų vilnos – siuvamos šlepetės iš mados neišeina, kas pabando šį apavą, įsitikina, kad tikrai geras daiktas. Šlepečių siuvėjos manymu, tie patys žmonės ieško šio apavo, nes įsitikina, koks jis praktiškas. „Mano siūtos šlepetės universalios. Kojos jose ir neprakaituoja, ir nešąla, nes jos – iš natūralios vilnos, natūralios odos. Taigi žiemą šildo, o vasarą nekaitina“, – paaiškino ji.

Žiemai Asta prisiuva šiltų šlepečių su auliukais ir užkulniais. Aulinukus noriai nešioja vaikai. Populiarūs ir tarp suaugusiųjų, jie labai tinka tiems, kuriems sąnarius skauda, nuolat šąla kojos, turintiesiems sveikatos problemų. Jeigu išsitepa, šlepetes bei aulinukus galima skalbti skalbimo mašinoje.

Sodybos siuvykloje produkcijai sudėti prie sienos įrengtose lentynose jau sunkiai telpa gaminiai. Asmeninio archyvo nuotr.

Geri įgūdžiai

Nuosavos siuvyklos įkūrėja kartais pasvarsto, kad jai fiziškai būtų lengviau, jei įdarbintų dar vieną kruopštų žmogų, bet tuomet būtų sunkiau ekonomiškai, reikėtų uždirbti ir mokėti dar vieną atlyginimą. Moteris prisiminė, kad dar esant gyvam vyrui, suklestėjimo laikotarpiu, jie buvo įdarbinę siuvėją. Tada jautėsi išties gerai dirbanti brigada.

„Kol kas mane viskas tenkina. Esu visiškai laisvas žmogus, dirbu, kiek noriu. Parduoti važiuoju taip pat kada noriu. Bus blogai, jei pačiai kas atsitiks, nebus kam manęs pakeisti“, – mąstė Asta.

Ar įmanoma iš šito verslo išgyventi? A.Bybartienė neneigė, kad darbo valandų neskaičiuoja, bet save visiškai išlaiko. „Tikrai nereikia man taupyti nei maistui, nei drabužiui, pasitaupiusi galiu ir į kelionę kokią nulėkt“, – džiaugėsi patyrusi siuvėja.

Vieną porą nepuoštų, aplikacijomis nepagražintų įsispiriamų šlepečių Asta sukerpa ir pasiuva maždaug per gerą valandą. Paprastai ji kerpa iš karto daugiau jų. Kai siuva su užkulniais, tuomet vieną porą pasiuva per tris valandas, o kai kada sugaišta ir tris su puse, žiūrint, kaip sekasi. Puošti ir gražinti šlepetes prisėda vėliau. Tai vėl atima laiko.

Dailiųjų amatų meistrė vis dažniau sulaukia specialių užsakymų. Per muges žmonės pasiguodžia turintys problemų dėl kojų, ypač po operacijų. „Esu prisiuvusi visokių nestandartinių gaminių. Vienų būna labai siaura koja, kitų – per plati. Būna įvairiausių bėdų dėl kojų žmonėms. Visokiausių atvejų pasitaikė ir vis padėjau“, – nė vieno neatstumia kaimo siuvyklos savininkė, todėl žmonės ja ir pasitiki.

Prekė nepabrango

A.Bybartienė pamena, kad, prieš įvedant eurą, jos siuvykloje pasiūtos populiariausios odinės šlepetės su vilna kainavo 40–45 litus. Dabar ji už jas prašo 15 eurų. Pasak namudininkės, jai irgi viskas brangsta, ypač vietos mugėse. „Kai kuriose mugėse dabar nežmoniškai išaugo prekybos vietos kaina, tad kartais reikia gerai pagalvoti, ar apsimoka važiuoti“, – tvirtino zanavykė.

Jau prasidėjo registracija Kaziuko mugei. Ar važiuos –  dar nežino. Astai norėtųsi, kad, sprendžiant kur ir už kiek bursis įvairius gaminius gaminantys meistrai, nors kiek būtų atsižvelgta ir į jų nuomonę. A.Bybartienės nuomone, dažnai geriausias vietas užima perpardavėjai, o liaudies meistrams su savais produktais lieka tik „galiorkos“. „Pinigai už prekybos vietą dideli, bet nėra kam dėl tokios neteisybės pasiguosti. Ką bepadarysi“, – „Valstiečių laikraščiui“ guodėsi Asta.

Profesionali siuvėja jau trečią dešimtį metų vis ką nors siuva. Pačioje pradžioje ji ne vienus metus dirbo siuvėja minkštų baldų gamybos įmonėje. Ten dirbdama sugalvojo iš baldinio audinio, odos bei porolono atliekų pasiūti aulinukus tuo metu vaikų darželį lankiusiam sūnui. A.Bybartienė prisimena, kad nuo šių aulinukų viskas ir prasidėjo. Netrukus visi jos šeimos nariai bei draugai džiaugėsi šlepetėmis. Šlepečių modelių moteris sukurdavo vis įvairesnių. Pamena, kai samdomi darbai baigėsi, iš papildomo uždarbio nuo 2008 metų šlepetės tapo pagrindiniu jos pragyvenimo šaltiniu. Metams bėgant pati siuvėja tapo sertifikuota tautodailininke ir šiuo metu yra pripažinta naminio apavo meistrė.

Nors patirtis didžiulė, tačiau net ir dabar Astai tenka visokiausių komentarų išgirsti, kai prekiauja savo rankų darbo šlepetėmis. „Sako, ką čia – jos be padų, tuoj suplyš. Sakau, gal išbandykit pirmiausia“, – pasakojo moteris. Ji neneigė, kad reikia nemažai dirbti, kol įrodai savo gaminio kokybę.

Užtenka mažai priemonių

Ką jai pačiai reiškia šis darbas? Ar nebūna savęs gaila? „Man jis patinka, dar nenusibodo. Nereikia anksti ryte su žadintuvu keltis, kasdien išvažiuoti. Važiuoju tada, kai reikia prekiauti. Šiaip visos dienos ramios. Viską spėju – ir gėles pasodinu, ir daržą nuraviu. Esu pati sau šeimininkė“, – namudinio darbo privalumus vardijo Asta.

Kai buvo dviese, dvigubai daugiau padarydavo, nes vyras ir siuvykloje dirbdavo, ir prekiauti padėdavo. „Pastarasis darbas labai svarbus, ne taip lengva prekiauti“, – mano ji.

Neseniai A.Bybartienę pasiekė informacija iš Šakių verslo ir informacijos centro, kad ir ji galėtų pasinaudoti Europos Sąjungos parama verslui kaime plėtoti. Apavo siuvimo meistrė kol kas atsargiai apie tai mąstanti – dar svarstanti, ar verta. Pasak amatininkės, ir laiko gaila, ir yra baimės, kad nesugebės paraiškos užpildyti, paskui – atsiskaityti. „Man geriau, kai atsiskaityti reikia tik sau“, – atvirai prisipažino ji.

Savo lėšomis susikūrusi verslą kaime, A.Bybartienė tikina, kad ji gana konservatyvių pažiūrų ir jos darbui reikia labai mažai priemonių: siuvimo mašinos, žirklių ir automobilio prekėms vežti. Tris siuvimo mašinas turi, su visomis siuva, nes jos skirtingoms operacijoms pritaikytos.

Siuvyklėlės šeimininkė didelių svajonių tolimai ateičiai neturi, tikisi, kad prieš Kalėdas pavyks apkeliauti daug mugių. „Dar nebuvo tokių metų, kad prieš Kalėdas neišparduočiau gaminių“, – tikino Šakių rajono auksarankė.