Ledas ir sniegas – ne pati patvariausia statybinė medžiaga, bet ir iš jos galima sukurti puikių, tik, deja, labai laikinų dalykų. Nežiūrint į tai, pasaulyje organizuojami grandioziniai ledo ir sniego figūrų festivaliai. O ir kiekvienam iš mūsų teko vaikystėje lipdyti Senį Besmegenį ir liūdėti, kai atšilus orams jis virsta neišvaizdžia sniego krūvele. Bet kartais kūrybos procesas yra svarbiau nei rezultatas.

Biržuose, V. Montvilos gatvėje, gyvenantys keturi menininkai Petrėnai – tėtis Vaidas, mama Audra bei sūnūs Matas ir Gvidas sniego skulptūromis papuošė savo namų valdą. Gatvės pakraštyje, priešais namą, tupi grėsmingas milžiniškas katinas, greta rėplioja didžiulis vėžlys. Šalia vartų išdygo sniego automobilis, kitą pusę saugo išsižiojęs ryklys. Linksmiausiai nuteikia į pakelės medį lipantis sniego kiškis.

Pasak Vaido Petrėno, šeima sniego skulptūras stato jau kelintus metus, tik iki šiol jos būdavo lipdomos namų kieme. Šeimos galva dirba užsienyje, todėl grįžus į namus smagu su visa šeima pašėlioti, smagiai padirbėti. Nors Vaidas sako, jog daugiausia noro rodo vaikai, mama

Audra išduoda, kad pagrindinis statybų iniciatorius yra tėtis.

Sniego skulptūrų statytojų šeimyninė komanda – Audra ir Vaidas Petrėnai su sūnumis Matu ir Gvidu.

Šeima sakė, jog lipdyti figūras pradėjo dar prieš Naujuosius metus, kai buvo tam palankios oro sąlygos – pasnigo ir vyravo pliusinė temperatūra. Kaimynai geranoriškai stebėjo veiksmą, parėmė statybinėmis medžiagomis - sniegu, nes nuosavame sklype jo buvo mažokai tokiems užmojams. Figūros neatsirado per vieną dieną, kadangi, anot skulptorių, vieno objekto statyba užtrunka kelias valandas. Jei atlydys pabūna ilgesnį laiką, skulptūras tenka šiek tiek remontuoti - šiltesniu oru smulkesnės detalės aptirpsta ar nukrenta. Ypač jautrus šiam reikalui į medį lipantis zuikis.

Paskutinis sumanymas buvo pastatyti Eifelio bokštą pagal suvenyrinį pavyzdį, kurį šeima parsivežė iš kelionės į Paryžių. Tačiau pasvarstę idėjos atsisakė. Anot Vaido, bokšto formos pernelyg trapios, todėl skulptūra būtų labai pažeidžiama. Iš bokštui paskirtos sniego krūvos atsirado dantingo ryklio figūra.

Paroda jau sulaukė pripažinimo. Anot Audros, apžiūrėti skulptūrų jau buvo atkeliavusi netoliese esančio vaikų darželio auklėtinių grupė. Pasak moters, statant skulptūras už kiemo tvoros, šeima skilo į dvi stovyklas – optimistus ir pesimistus. Pesimistai baiminosi, kad atsiras niekdarių, kurie kėsinsis jų darbus sugriauti ar kitaip apgadinti. Optimistai tvirtino, jog visuomenė pasikeitė, žmonės tapo kitokie, nebelaužo ir neniokoja gražių dalykų. Smagu, kad kol kas laimi optimistai.

Prieškambaryje ant lentynos išrikiuoti keraminiai glazūruoti dirbiniai išduoda, jog su lipdymu šeimoje ryšys gilesnis. Pasirodo, abu vaikinai lankė keramikos užsiėmimus. Dabar Gvidas jau abiturientas, o Matas paniro į sportą, tačiau įgyta patirtis nepradingo. Mama Audra sakė, kad sniego lipdymas yra šeimos vyrų darbas, ji tik padedanti patarimais ir padailinanti pabaigtas skulptūras.

Sinoptikai pranašauja atšalimą, todėl Petrėnų šeima sakė tikinti, kad jų kūriniai džiugins akį dar ilgai.

Antanas Vaičeliūnas

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"