Siūlyti po 50 eurų už „išpažintį“, kad tave engia už lytį, rasę arba pažiūras yra panašu į korupciją. Žmogaus teisių gynėjai mato madas, o ne žmogų. Taip mano kunigas Robertas Grigas, laisvės kovų dalyvis.

„Bičiuliai, ieškome LGBTI, romų, žydų, pabėgėlių, musulmonų ir kitų bendruomenių, prieš kurias dažnai kurstoma neapykanta, atstovų Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje. Kartu su Lietuvos žmogaus teisių centru bei Vidaus reikalų ministerija vykdome tyrimą apie neapykantos nusikaltimus ir neapykantos kalbą. Tyrimo metu vyks susitikimas tarp policijos pareigūnų ir bendruomenių, kurios patiria neapykantos išpuolius, atstovų. Tikslas – padėti pareigūnams geriau suprasti neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kalbos problematiką, efektyviau atliepti nukentėjusiųjų poreikius. Taip pat po susitikimų bus rengiamos rekomendacijos bendruomenių pareigūnams, veikiantiems visoje Lietuvoje. Susitikimų trukmė – 4 val., už jūsų skirtą laiką bus mokama 50 Eur kompensacija,“ – paskelbė organizatoriai, kurie vėliau papildė tekstą žinute, jog tiesiog skriaudžiamumo pagrindu jiems duos 50 eurų. Nes kitaip jiems bus pernelyg sunku ir teks ilgai skųstis.

Skelbimo tikslas – diskriminuojamų asmenų paieška. Ką apie jį galvojate?

Korumpuotesnio skelbimo nesu matęs lig šiol. Siūlomi pinigai už tai, kad kažkas prisipažintų esąs engiamas. Kai tokios pelningos sąlygos pasijusti diskriminuojamam – daug kam reiktų heroiškų pastangų atsisakyti pasiūlymo... Tokiais ES lėšų leidimo būdais turėtų domėtis STT ir FNTT.

Beje, visiems sveiko proto piliečiams reiktų vieningai priešintis ideologinės formuluotės „neapykantos kalba“ įteisinimui. Nes tai akivaizdus žodžio laisvės ribojimas, grasinant sankcijomis. Pvz., kas man yra pagrįsta Putino režimo kritika, Putinui ir jo draugams bus „rusofobija“ ir „neapykantos kalba“. Taip prieinama prie padėties, kai niekas apie nieką negalės praverti burnos, nesibaimindamas teisinių pasekmių. Baimės ir tylos visuomenė, slepianti tikruosius savo jausmus ir vertinimus – tai garo katilas kietai užveržtu dangčiu. Jam sprogus, skaudžiai atsirūgtų visiems. Turime apginti teisę laisvai ir nevaržomai kalbėti tokia kalba, kokią patys pasirenkame, išsakyti savo pažiūras – tol, kol nekviečiama smurtauti prieš kokią nors grupę. Tai, be kita ko, ir VŽTD (Visuotinė žmogaus teisių deklaracija), kuria rėmėsi dauguma antisovietinių disidentų.

Ar krikščionys yra diskriminuojami? Tikintieji katalikai patiria neapykantą? Ar jie turėtų patekti į šios programos rėmus, jei ji sąžininga? Jiems 50 eurų už galimybę pasiskųsti priklauso?

Jei tas dabar vyraujantis „žmogaus teisių gynimas“ būtų nuoširdus, jis pirmiausia turėtų rūpintis apginti krikščionių teises, nes būtent jie šiandien yra labiausiai diskriminuojama pasaulėžiūrinė grupė, kasmet pasaulyje nužudoma daugiausiai krikščionių būtent dėl jų tikėjimo. Tačiau adekvataus dėmesio krikščionių drama nesulaukia ir vargiai kada sulauks, nes neatitinka kairuoliško „pažangizmo“ ginamųjų kriterijų.

Ir žmogaus teisių gynėjai Vakaruose ignoruoja krikščionis?

Nėra jokių abejonių, kad krikščionys yra labiausiai diskriminuojama pasaulyje žmonių grupė. Diskriminuojama kruvinai ir purvinai. Kruvinai – fanatiškų ideologinių režimų, daugiausia islamiškų ir komunistinių (Kinija), valdomose šalyse, kur krikščionys žudomi ir įkalinami vien todėl, kad yra krikščionys. Purvinai – save demokratiniais vadinančiuose Vakaruose, kur, įsigalėjus kairuoliškai politkorektiškumo diktatūrai, „gero tono“ požymiu tapo viešai niekinti, ignoruoti ir suprimityvintai vaizduoti visa, kas susiję su krikščionybe. Pateiksiu tarsi buitinį, bet ryškų ir iškalbingą pavyzdį, kurį lengvai galima patikrinti. Esu truputį „kinomanas“, ir nedaug yra vakarietiškų filmų nuo pokario, kurių nebūčiau matęs. Taigi pastaraisiais dešimtmečiais kaip pagal nerašytą instrukciją visų žanrų kine, be jokio ryšio su turiniu, nuolat įterpiami pasišaipymai iš trijų asmenų: Motinos Teresės, Jono Pauliaus II, Prezidento Reigano. Dar – visada menkinančiai kalbama apie Amerikos skautus – tai juk iš esmės krikščioniško jaunimo ugdymo organizacija. Nepamatysi ir neišgirsi panašių patyčių iš Markso, Če Gevaros, Stalino ar komjaunimo. Taigi tendencijos ir simpatijos, kaip ir visuomenės indoktrinavimo kryptis, labai aiškios.

Ir dar klausimas – kada lengviau buvo ginti žmogaus teises: dabar su dideliais pinigais ar prie sovietų?

Sovietmečiu už realiai persekiojamų žmonių gynimą grėsė pavojus netekti laisvės ar net gyvybės. Tai, kas dabar dažnai vadinama „žmogaus teisių gynimu“, iš tikrųjų yra ideologinių stereotipų prievartinis diegimas didžiajai visuomenės daliai. Seksualinių ir kitokių mažumų diktato ir taisyklių įtvirtinimas. Tad su klasikine žmogaus teisių samprata tai neturi nieko bendro.

Dėl šių priežasčių antitotalitariniai žmogaus teisių sąjūdžiai ir dabartiniai, dosniai finansuojami neaiškiomis interesų grupių lėšomis, patys primetinėjantys „privalomas“ pažiūras ir kriminalizuojantys kitamanius – yra nelygintini dalykai.

Dar yra doktrina apie tai, kad Vakarai, o ir mes, nes jau lyg irgi Vakarai, turime sumokėti už kolonializmus, vergoves, diskriminacijas. Esą tokia dabar sugalvota diskriminacija yra pozityvi. Kada viso to bus gana.

Nebūna „pozityvios“ ir „nepozityvios“ diskriminacijos. Diskriminacija arba yra, arba jos nėra.

Kas gi ta laisvė, visgi? Kas ją gina ir kas dengiasi šūkiu tam, kad laisvę ribotų? Ar tai dabar jau madų klausimas?

Manau, žmogaus teisių gynimo grupės ir Lietuvoje, ir pasaulyje skirtingos. Yra tikrai ginančių žmonių teises į gyvybę (pro life judėjimai), į žodžio, susirinkimų, pažiūrų laisvę. Ginančių nuo korumpuotų valdžių neteisėto persekiojimo. Bet šiandien vyraujanti „teisių gynimo“ kryptis labiau primena prievartinį visuomenės indoktrinavimą. Iš tiesų tai daugiau mados, o ne realios pagalbos dalykas. Žiaurus pavyzdys iš gyvenimo: vieša paslaptis, kad dėl Lietuvos kalėjimuose išlikusios lagerinės barakinės sistemos, kur vienoje patalpoje laikoma daugybė kalinių, klesti homoseksualus prievartavimas, silpnesnieji verčiami „gaidžiais“, įtakingųjų kastos įgeidžių tenkintojais, veikia kastų sistema, kur „paniekintieji“ žeminami labiau, negu šudros Indijoje. Štai, atrodytų, kur plačiausi nearti dirvonai žmogaus teisių gynėjų iniciatyvoms. Bet, norint perlaužti šią pragarišką žmonių gniuždymo tvarką, reiktų ilgamečio juodo darbo, galbūt net su pavojais ir rizikomis sau patiems. Todėl pasirenkamas ne tikrų, skaudžių problemų sprendimo kelias, o patogios, malonios ir viešiesiems ryšiams labai tinkamos „vienaragių“ eisenos bei vaivorykštinės gatvių perėjos