Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Žoliaregės kūryboje dera baltiški ir krikščioniški simboliai

 Žoliaregė – toks vardas labai tinka menininkei Viktorijai Bitinaitei-Stankevičienei, nes augaluose ji moka įžvelgti tai, ko nemato kiti, ir iš jų kuria savitą, nepakartojamą pasaulį. Ant žirgo šuoliuojantis Vytis, Vilniaus globėjas šv. Kazimieras, šv. Jurgis, ietimi duriantis slibiną, pieta, angelai, pasaulio medis – šias skulptūras iš džiovintų augalų sukūrė talentinga trijų vaikų mama. Vilniaus dailės akademijoje įgijusi keramikės specialybę, Viktorija kuria ir molio dirbinius, be to, keramikos paslapčių moko ir Karalienės Mortos bei Šeškinės pradinių mokyklų mokinukus.

Pradėjo nuo verbų

Viktorija dažnai pavadinama Žoliarege. Ji atskleidžia, kad Žoliaregiu kažkada buvo pasivadinęs ukmergiškis tautodailininkas Gintautas Gavenavičius (1960–2004 m.), du dešimtmečius kūręs skulptūrines kompozicijas iš nemintų linų, jas vadino dvasiukais. Viktorija jį laiko savo įkvėpėju bei mokytoju ir tęsia jo kūrybos tradiciją. Tik ji skulptūras kuria iš įvairios džiovintos augalinės žaliavos.

Baigusi Vilniaus dailės akademiją, Viktorija kurį laiką kūrė keramikos dirbinius. Meilė žolynams prasidėjo nuo verbų rišimo. Tačiau menininkė nenorėjo kartoti tradicinių Vilnijos krašto verbų stilistikos, jos nedomino ir verslo darymas – surišti kuo daugiau ir parduoti. Jai visada rūpėjo kūrybiniai ieškojimai. Moteris pynė originalias skulptūriškas verbas, kuriose harmoningai derėjo baltiški ir krikščioniški simboliai: saulės, mėnulio, kryžiaus, floristinių ornamentų motyvai, gyvūnai (elnias devyniaragis, gervė, avinėlis, žirgelis), angelai. Viktorijos kurtos verbos primena iš metalo nukaltus kryžius, saulutes, taip pat ant senovinių kraičio skrynių vaizduojamą mitinį pasaulio medį. Viktorija atskleidė, kad specialiai jo nekūrusi. Pasaulio medžio formas atkartojančios verbos gimė nesąmoningai, savaime. Ne veltui etnografai tvirtina, kad pasaulio medžio archetipas glūdi mūsų, baltų, pasąmonėje.

Viktorijos kurtas verbas, žolynų angelus, paukščius, vainikus žmonės kasmet graibsto per Kaziuko mugę. Kasmet kiekvieną Verbų sekmadienį Viktorija su savo darbais stovi netoli Aušros vartų. Jos rankų šilumą spinduliuojantys paukščiai, angelai ir saulutės vienas po kito išskrenda į žmones.

Viktorija su vyru tris savo vaikus augino lavindami jų kūrybingumą ir fantaziją. Asmeninio archyvo nuotr.

Nuo verbų prie skulptūrų

Būtent Tymo amatų mugėje savitas V.Bitinaitės-Stankevičienės verbas pastebėjo Vilniaus rotušės ceremonmeisteris Saulius Pilinkus. Pamatė ir susižavėjo – pasiūlė surengti jų parodą. 2006 metais Vilniaus rotušėje įvyko pirmoji personalinė menininkės skulptūrinių verbų paroda. Ją sekė paroda „Angelų Velykos“ Tautodailininkų sąjungos galerijoje. Didžiulės autorinės V.Bitinaitės-Stankevičienės parodos buvo eksponuojamos ir Biržų krašto „Sėlos“ muziejuje, Senovinės bitininkystės muziejuje Stripeikiuose bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje .

Vis platesnis pripažinimas Viktoriją paskatino kurti ne tik skulptūrines verbas, bet ir sudėtingesnes, didesnio formato skulptūras iš augalinių žaliavų. Menininkė sukūrė seriją skulptūrų, kurias pavadino šventukais: tai Vilniaus ir jaunimo globėjas šv. Kazimieras, šv. Jurgis ant žirgo, ietimi duriantis slibiną, pieta, šv. Mylokas arkangelas, šv. Pranciškus. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga sukūrė ant žirgo šuoliuojančio Vyčio skulptūrą.

2017 metų pavasarį Nidoje, Gintaro įlankoje, vyko tradicinis nendrinių ugnies skulptūrų pleneras „Neringos simboliai“, į jį drauge su kitais meistrais buvo pakviesta ir Viktorija. Per savaitę ji sukūrė septynių metrų skulptūrą iš nendrių „Krikštas“, kuri kranu buvo įkelta į vandenį. Deja, rudeninių audrų metu varlės formos krikštas sulūžo – varlė įšoko į marias,vėliau ištrauktas jis papuošė pakrantę. Kitos skulptūros per rudens lygiadienį, rugsėjo 22 d., buvo sudegintos.

Žavi natūralios, ramios Viktorijos kūrinių spalvos. Ji nenori dažyti augalinės žaliavos – tegul laikas jas pamažu blukina. Menininkė nenaudoja ir jokių konservuojančių medžiagų, kad pratęstų žolynų skulptūrų gyvavimo laiką. Patikino, kad tvirtai surištos augalinės konstrukcijos yra ilgaamžės, tik jas reikia laikyti sausai, kad neįsimestų pelėsis, o dulkes valyti nuo jų visai nesudėtinga – nušluostyti dulkių valymo šluotele arba tiesiog išnešti į lauką ir pravėdinti, o labai apdulkėjusias galima nuprausti po dušu ir gerai išdžiovinti.

Viktorija kuria originalius keramikos dirbinius ir šio amato paslapčių moko moksleivius.

Giminės genai

Per kiekvienas Kalėdas Bernardinų bažnyčioje Vilniuje šalia gyvosios prakartėlės akį džiugina ir V.Bitinaitės-Stankevičienės iš augalų sukurta prakartėlė.

„Tikiu Dievą, jaučiu ryšį su aukštesniąja jėga, o sielos palaimą galiu pajausti ne tik bažnyčioje, bet ir pievoje rinkdama žoles, miške, o ypač – savo sodyboje Molėtų rajone, netoli Luokesos, Raupiškio kaime. Šalia du ežeriukai – Ilgio ir Ežerės, – pasakoja menininkė. – Tai buvo labai apleistas vienkiemis, aplink kerojo tikros džiunglės, bet kasmet po truputį tvarkomės ir įsimylime tą vietą. Išmokau daug naujų darbų: dėlioti lauko akmenukų mozaikas, mūryti, betonuoti, glaistyti. Dirbame visi kartu: mylimas vyras Vidas Stankevičius, aš, senelis Feliksas ir vaikai, kurie jau paaugo, jiems patinka vasaroti kaime.“

Mylėti gamtą ir domėtis augalais Viktoriją nuo vaikystė skatino jos senelis botanikas, augalų fiziologas, biologijos mokslų daktaras Jonas Dagys.

„Senelio mama buvo žolininkė. Ji nuo mažens jį vedžiodavosi Apaščios pakrantėmis, rodydama augalus gyduolius, pasakodama apie jų savybes. Senelis ir mane, savo anūkę, gimusią ir augusią Vilniuje, skatino pažinti augalus. Apie kiekvieną galėdavo įdomiai papasakoti, kuo jis ypatingas. Ir mane skatino tapti biologe. Net sulaukęs gilios senatvės ir būdamas aklas, senelis, paėmęs į rankas bet kurio augalo lapą, galėjo pasakyti ne tik lietuvišką, bet ir lotynišką jo pavadinimą“, – prisimena menininkė.

Nors Viktorija netapo botanike, jos senelis didžiuotųsi savo vaikaite, kuri augalams suteikia antrą, ne mažiau prasmingą, gyvenimą.

Dailininkės talentą Viktorija paveldėjo iš savo tėvelio Felikso Bitino, kuris dirbo dailininku apipavidalintoju ir buvo užkietėjęs keliautojas.

„Jis mane dažnai pasiimdavo į turistinius žygius, nakvodavome palapinėje. Prisimenu ūkanotus rytus, miško, nupjautos žolės kvapus, ryškią gamtos žalumą. Ir mūsų šeima dažną vasaros savaitgalį sėda į mašiną ir važiuoja į gamtą – su palapinėmis, ant laužo verdamu maistu. Aplankėme ir daug užsienio šalių. Vaikai nuo mažens priprato keliauti“, – pasakoja Viktorija.

V.Bitinaitės-Stankevičienės skulptūrinėse verbose dera baltiški ir krikščioniški motyvai.

Atrado savo žoles

Skulptūras menininkė kuria iš pačios vasarą surinktų augalų.

„Braidau po pievas, renku žoles, stiebus, žiedus, šakeles. Paskui pabandau iš jų pinti, žiūriu, kas išeis. Taip atradau savo augalus, kurie lengvai pasiduoda pynimui, ilgai išlaiko formą ir spalvą, gražiai atrodo, ilgai nesuyra. Man labai patinka gilių kepurėlės ir peržydėjusių liepų žiedynai, avižų stiebai, meldai, nendrės, smilgos, šermukšnių uogos, linų galvelės“, – augalinių skulptūrų žaliavas vardija menininkė.

Žolynus dabar ji renka ir džiovina savo sodyboje, o rudenį atsiveža į Vilnių, kur laiko rūsyje. „Kai neturėjome sodybos, žoliaudavau Rokiškio rajone, Čedasuose, kur gyveno vyro močiutė Aldona Stankevičienė. Pro Čedasus teka Vyžuona, nors ir numelioruota, ištiesinta, bet jos pelkėtose pakrantėse auga labai gražių, storų meldų. Mano vyras drąsiai brenda iki pusės į upę ir man jų pripjauna“, – pasakoja Viktorija.

Bet kur eidama ar važiuodama, moteris sako atkreipianti dėmesį į aplink augančius žolynus ir ką iš jų būtų galima sukurti.

„Kartą važiavau į ligoninę lankyti sergančios mamos. Žiūriu – visas kalnas apaugęs kažkokia įdomia, nematyta aukšta žole. Kaskart grįždama namo prisipjaudavau tų stiebelių. Važiuoju autobuse su didžiausiu ryšuliu, viena moteris klausia: „Kam tiek jų reikia?“ Pasakiau, kad ožkai, ir nesistebėjo“, – šypsosi Viktorija.

Kūrybinės idėjos

Po Stankevičių butą smalsiai žvalgausi kaip po įdomią meno galeriją. Sienas puošia dar studijų metais aliejumi tapyti Viktorijos paveikslai. Šalia – daugelį parodų apkeliavusios žolynų skulptūros, verbos, kai kurios iš jų dekoruotos keramikos detalėmis. Lentynose puikuojasi Viktorijos kurtos molinės grožybės: įvairių formų ir spalvų ąsočiai, ant kurių tupi varlytės ir paukštukai, keraminėmis gėlėmis bei ornamentais išpuoštos puodynės, dubenys, varpeliai. Čia pat džiūsta ir jos mokinių kurti molio darbeliai.

Linksmais paveikslėliais ištapyti prieškambario baldai, čia pat namų ramybę saugo ir Viktorijos rankomis iš tekstilės kurtas angelas.

Ir Stankevičių sodybą puošia meno dirbiniai. Ant senovinės krosnies kamino sutūpę daugybė molinių paukštukų – čia Viktorija kuria „Paukščių turgų“. Sodybos šeimininkus džiugina gegutė, gandras, kėkštas, antis, žvirbliukas... Sparnuočių kasmet vis daugėja.

Pati lavino vaiku

Viktorijos žolynų menas prasidėjo, kai trys jos vaikai dar buvo maži – nenorėjo jų leisti į darželį, augino ir lavino namuose, stengdamasi skatinti jų kūrybiškumą bei fantaziją. Joks darželis ar profesionaliausia auklė neprilygsta talentingos, išradingos ir mylinčios mamos namų mokyklai. Štai pasakas Viktorija savo vaikams ne tik sekdavo, bet ir drauge su mažyliais vaidindavo – vaikiškoje lovelėje buvo įsikūręs naminis lėlių teatras, čia gyveno pačių vaikų piešti ir mamos siūti mėgstamiausių pasakų veikėjai.

Mykolas, Aušrinė ir Pranas mėgdavo stebėti, kaip jų mama iš žolynų pina verbas, paukštukus ir angelus, ūgtelėję ir patys padėdavo mamai žirklutėmis karpyti meldus.

„Kai turėdavo ūpo, Mykolas ir Aušrinė man nupindavo paukščių sparnus, tačiau jų neverčiau to daryti. Vėliau vaikai pamėgo lipdyti iš molio. Dukra labai gabi dailei, bet M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje mokosi muzikos – groja smuiku, jaunėlis Pranas – futbolininkas, jo piešiniuose – vien futbolo rungtynės“, – pasakoja Viktorija.

Vaikus moko keramikos

Jau penkerius metus V.Bitinaitė-Stankevičienė dirba su moksleiviais – Karalienės Mortos ir Šeškinės pradinėje mokyklose vadovauja keramikos būreliui.

„Vaikai į būrelį ateina po pamokų, tai jiems būna atgaiva, atsipalaidavimas po įtemptų matematikos ar lietuvių kalbos pamokų. Leidžiu jiems tiesiog pasidžiaugti, paišdykauti – molio koše išsiterlioja delnus, pajaučia tą molio jausmą ir bėga nusiprausti. Vėliau lipdome molinukus. Pasiūlau jiems darbelio temą, bet vaikai ir patys sugalvoja, ką norėtų lipdyti: savo naminius gyvūnėlius, filmukų herojus. Kalėdoms lipdė nykštukus, elnius, Kalėdų Senelį. Užgavėnėms lipdome kaukes. Prieš Motinos dieną jie kuria savo mamų portretus, medalius mamytėms ir tėčiams“, – pasakoja neformaliojo ugdymo pedagogė.

Viktorija turi daugybę kūrybinių idėjų, kurios, tikiu, bus įgyvendintos.

 

Rekomenduojami video