Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Žolynų karalienės pamokos

Šių metų kovo 11 d. švenčiame Eugenijos Šimkūnaitės 100-ąsias gimimo metines (1920–1996). Žiniuonė, Žolynų karalienė, Lietuvos ragana – taip žmonės titulavo habilituotą biologijos mokslų daktarę, kuri puikiai pažino vaistažoles, išmanė liaudies mediciną ir padėjo žmonėms be atlygio. Artimieji ir bičiuliai ją vadino Gese, kolegos – Daktare. LR Seimas 2020 m. paskelbė E.Šimkūnaitės metais. Ją prisimena ne tik jos gimtinė Tauragnai, bet ir visa Lietuva – leidžiamos jos knygos, žmonės noriai perka arbatas pagal E.Šimkūnaitės receptus.

Gamtos vaikas

„Esu aukštaitė, bet tėvas yra sakęs, kad mano kraujyje susimaišė 18 tautybių, turiu net čigonų kraujo. Todėl visas mano gyvenimas ne kambarinis, o laukinis. Apie save žinau paskalų, kad esu pikta, grubi, netašyta ragana. Tai netiesa. Tarp savų biologų mokslininkų elgiuosi kaip visi, kultūringai, tačiau jei vaišinuosi su elnių medžiotojais ar čiukčiais, imu maistą rankomis iš vieno dubenėlio, ir visas XX a. nuteka nuo manęs kaip nuo žąsies vanduo“, – viename interviu yra sakiusi E.Šimkūnaitė.

Augo Tauragnuose, jos tėvas turėjo vaistinę, kurioje Gesė nuo mažų dienų padėdavo tėvui: karpydavo etiketes, plaudavo buteliukus, rūšiuodavo moterų atneštas parduoti vaistažoles ir dėdavosi į galvą jų kalbas – kokia žolė nuo kokių bėdų „mačija“, kaip jas paruošti.

Gesė buvo gamtos vaikas – viena klajodavo po pievas, miškus, nebijojo nei žalčių, nei gyvačių, mėgo karstytis po medžius, irstytis valtimi. Pati augino triušius ir žąsiukus, mėgo jodinėti arkliu. Kartą užsigeidė pažaisti toreadorą, tad pačiupusi raudoną skarą nulėkė į ganyklą. Netrukus sėdėjo raita ant kaimynų buliaus – jis tapo mergaitės numylėtiniu. Ir Šimkūnų namuose knibždėjo gyvūnai. Tauragnų gatve mažoji išdykėlė dardėdavo ratukais, į kuriuos pasikinkydavo šunis.

„Turėjau žiurkę Kiuką, kuri gulėdama ant radijo aparato mėgdavo klausytis klasikinės muzikos. Kartą kaimynų berniukas mums smuikeliu griežė Naujalio „Svajonę“, bet Kiukai jo muzika nepatiko, tai ji iš pradžių įsiropštė jam į kišenę, po to – į kelnes. Daugiau vaikas pas mus nesirodė.

Botaninėse ekspedicijose E. Šimkūnaitė ne tik domėjosi augalais, liaudies medicina, bet ir rinko tautosaką

Turėjom vilką Pilkį, kuris tėvą garbino, o mane auklėjo. Pamenu, kaip jis užtempia mano rogutes į kalną, o jei aš nespėju užlipti, paleidžia jas tuščias nuo kalno. Pilkis mane be ceremonijų partempdavo namo, kai iki sutemų užsibūdavau lauke“, – į pasakas panašias istorijas žurnalistams yra porinusi mokslininkė.

Paaugusi nevengė sunkių, vyriškų darbų: išmoko arti ir akėti, pjauti dalgiu, o bendraudama su miestelio žydais išmoko amatų – pati susitaisydavo batus, išsiversdavo švarką. Susidraugavo net su čigonais – jų simpatijas pelnė išgydžiusi jauną čigonaitę.

Turėjo stiprią vyrišką ranką – ne kartą prikūlė net augesnius berniukus. Lengvai apsigindavo nuo chuliganų ir vagišių, nes buvo išmokusi rytietiškų kovos menų. Jau dirbdama vyr. farmacijos valdyboje nustebindavo kokį kolegą, kviesdama pasigalynėti... čia pat kabinete ant kilimo – ir imtynes dažniausiai laimėdavo.

Vienintelė meilė

Paklausta apie vyrus jos gyvenime, E.Šimkūnaitė žurnalistei atvėrė slapčiausią savo meilės istoriją:

„Deja, ta meilė man buvo ir pirmoji, ir paskutinioji – vienintelė. Atsimenu, žiemą mes, pirmakursės studentės, suradusios užšalusią balą čiuožinėjome. Užkliuvau už kyšančio akmens, būčiau kritusi ir sudaužiusi akinius, mat tada iš mandrumo juos nešiojau, tačiau pro šalį ėjo trys chemikai aspirantai. Vienas buvo aukštas, gražus – jis ir sugavo mane. Tai buvo Kirilas – gabus, talentingas prof. A.Purėno mokinys. Lakstė paskui jį šimtas mergų. Negi aš, tokia išdidi, būsiu šita pirmoji? Laboratoriniams darbams visos bėgdavo pas jį. Aš rinkdavausi kitą. Kartą jis neištvėrė ir sako: „Mergaite, ačiū nors pasakytumei, kad tavo akinukus išsaugojau – o tu vis bėgi nuo manęs.“ Taip pradėjome draugauti, susituokėme.

E. Šimkūnaitė

Tačiau buvo karas, aš išvažiavau į Tauragnus aplankyti tėvų, o čia ant slenksčio rusai. Daugelis ėmė trauktis į Vakarus. Kirilas laikraštyje perskaitė, kad Tauragnuose sudegė vaistinė ir visa vaistininko šeima, vadinasi, ir aš žuvau. Ir jis išvažiavo Vokietijon. Vėliau vienas VU profesorius užsienio konferencijoje sutiko Kirilą. Sužinojęs, kad likau gyva ir sveika, prašė, kad kitą kartą atsivežtų ir mane. Aš buvau likusi su neįgalia mama, todėl išvažiuoti pas jį negalėjau, nors ir traukė širdis. Paso su santuokos liudijimu niekam nerodžiau – jei kas būtų sužinojęs, kad mano vyras užsienyje, tikrai būčiau ganiusi meškas. Tačiau ta vienintelė didelė talentingo žmogaus (jis išgarsėjo Vokietijoje, tik anksti mirė) meilė man davė jėgų visam likusiam gyvenimui.“

Turėjo žalčio žymę

Šimkūnų giminė ir pati Gesė turėjo žalčio žymę – ypatingą apgamą, rodantį, kad žmogus turi augalų pažinimo ir gydymo dovaną. Prieš skirdama vaistažoles, domėdavosi žmogaus gyvenimo būdu, išklausinėdavo, ką valgo, kuo sirgo artimi giminaičiai, reikalaudavo kraujo ir šlapimo tyrimų, rentgeno nuotraukų. Tik po to skirdavo didžiulius maišus vaistažolių, tačiau visuomet pabrėždavo, kad rimčiau susirgus pirmiausia būtina kreiptis pas gydytojus, nes vaistažolės nepakeičia vaistų, juos tik papildo.

Įkyruoliai jai dieną naktį neduodavo ramybės, skambindami ar braudamiesi į namus, ne vieną jų yra grubiai aprėkusi ir išvariusi pas gydytojus. Mokėdavo išgydyti ir tokius, kurie rimtai nesirgdavo, bet įsikalbėję ligas jausdavosi prastai. Tokiems rimtu veidu skirdavo vaistus-placebą, pavyzdžiui, kreidos tabletes ar distiliuotą vandenį. O vienai žymiai poniai, kuri manė serganti veido „rože“, Daktarė taip vožė į žandą, kad rožė daugiau nepasikartojo. O vyrui, atkakliai kaulijusiam stebuklingosios, jaunystę grąžinančios ženšenio tinktūros, ji tyčiomis pagamino vaistą iš lietuviško šaltekšnio, kuris kuo puikiausiai suveikė.

Jos braižas buvo neįskaitomas, bet į žmonių laiškus atsakydavo mašinėle tvarkingai atspausdindama tekstą. Neimdavo pinigų už patarimus ar receptus, tačiau ją džiugino naminės dovanos – rūkyta dešra, medus. O atneštas padėkos puokštes šveisdavo pavymui išeinančiam interesantui, nes nemėgo skintų gėlių. Gražiausias jai dovanotas puokštes dovanodavo savo mylimiausiems bičiuliams, operos ir baleto teatro artistams, nes dažnai lankydavosi operos teatro spektakliuose. Ne vienam yra padėjusi atgauti balsą ar pagydyti skaudančius sąnarius.

Pati Žiniuonė nemėgdavo skųstis sveikata ir kalbėti apie ligas net sunkiai sirgdama.

E. Šimkūnaitės portretas, kurį nutapė dailininkė Elena Trečiokaitė - Žebenkienė

Vertino liaudies mediciną

Botaninėse ekspedicijose ji domėjosi ne tik pievų bei miškų augalais, bet užrašinėjo ir tautosaką: pasakas, dainas, užkeikimus, užkalbėjimus, rinko žodžius Lietuvių kalbos žodynui, domėjosi liaudies medicina bei papročiais. Sovietmečiu liaudies medicina nebuvo laikoma kultūros paveldu ir vertybe, atvirkščiai, buvo niekinama ir puolama, nes senųjų jos žinovų nebeliko, o jos prestižą neretai menkino apsišaukėliai gydytojai – šarlatanai. Ji puikiai išmanė liaudies mediciną ir stengėsi ją reabilituoti. Nepyko vadinama Ragana, atvirkščiai – didžiavosi šiuo titulu, nes ši sąvoka reiškia „regėti, įžvelgti“. Daktarė stebino ne tik giliomis profesinėmis žiniomis, analitiniu mąstymu, bet ir vaizdinga, šmaikščia kalba, nors lietuviškai kalbėti išmoko jau prakutusi – juk jos mama buvo rusė, o tėvai po Spalio revoliucijos iš Krasnodaro krašto persikėlė į Tauragnus. Savo žinias E.Šimkūnaitė sudėjo į knygas „Gyvačių karalystė“ ir „Girios medeliai, žali žaliuonėliai“, parašė daugybę straipsnių laikraščiams ir žurnalams, taip pat ir „Valstiečių laikraščiui“.

E.Šimkūnaitės ilgametė bičiulė Irena Vaivadienė yra pasakojusi, kad į Žiniuonės butą ją pirmą kartą atvedė dvi draugės – Barbora Kaniavienė bei Aliodija Ruzgaitė – ir ją ištiko šokas.

„Man, pedantei, mėgstančiai tvarką, akys ant kaktos iššoko. Tai buvo tikras raganos namelis: koridoriuje paltai kabėjo sukabinti ant sąvaržėlių, suvertų ant ištempto valo, toliau kėpsojo didelis suplyšęs skėtis – tikras raganos padargas, visur kabojo gausybė ryšelių džiovintų vaistažolių ir prieskonių. Rankraščiai jau netilpo sekcijos lentynose, buvo sugrūsti į kartonines dėžes, o dėžės sukrautos į stirtas ir uždengtos gūnia. Beveik pusę kambario užėmė vazonėliais su amariliais – jos mėgstamiausiomis kambarinėmis gėlėmis. Visų nuostabai, mokslininkė puikiai orientavosi šiame popieriniame chaose ir greitai rasdavo reikiamą tekstą.“

Mokslininkė nekreipė dėmesio į išvaizdą – rengdavosi vyriško kirpimo marškiniais ir švarku, avėjo patogiais vyriškais batais. Nepripažino sintetinių medžiagų, nes jos kenkia sveikatai – dėvėjo tik vilną, medvilnę ir liną.

Vilniuje pastatytas paminklinis akmuo E. Šimkūnaitei atminti

Vertino lašinius

E.Šimkūnaitė mėgo stipriai pavalgyti ir pati mokėjo skaniai gaminti. Jos mokinė ir bičiulė botanikė Živilė Lazdauskaitė prisimena, kad Daktarė turėjo daugybę bičiulių, mėgo lankytis svečiuose, bet ir pati juos visus kviesdavo į savo šventes – gimtadienį kovo 11 d. ir vardines rugsėjo 15 d. Visi svečiai vienu metu netilpdavo jos mažame butuke, todėl baliai vykdavo tris dienas. Vaišindavo ypatingo gardumo patiekalais. Dvejus metus dirbdama Kazachijoje išmoko gaminti gardų vištienos plovą, graikiškai įdarytas paprikas. Svečiai įsiminė ir nepamirštamo skonio žydišką cimesą, įvairiausias mišraines, tačiau receptų ji neišduodavo: „Ai, ką turėjau po ranka, tą sudėjau.“ Svečiai ragaudavo nuostabaus skonio bei aromato trejų devynerių trauktinę, – 40 laipsnių degtine užpiltas 27 žoleles – kuriai stiprumo suteikdavo ajero šaknis, nors niekas nepasigerdavo.

Daktarė ypač mėgo riebią kiaulieną. Nors turėjo antsvorio, nesilaikė jokių dietų. Teigė, kad dietų ar badavimų sutirpinti kilogramai sugrįžta dvigubai.

Valgė, ką norėjo, nes buvo įsitikinusi, kad organizmas pats pasirenka, ko jam reikia. Anot Ž.Lazdauskaitės, mėgstamiausias Daktarės patiekalas buvo rūkyti kaimiški lašiniai iš Tauragnų – juos šveisdavo pusryčiams, pietums ir naktipiečiams. Gabaliukas lašinių visada būdavo „po ranka“, jos rašomojo stalo stalčiuje.

„Buvome botaninėje ekspedicijoje Biržuvėnuose. Kartais pabusdavau penktą ryto ir skaitydavau knygas. Pabusdavo ir Daktarė, pamojuodavo man ir keldavosi: pasiimdavo šaukštą, išsitraukdavo iš namų atsivežtą puodelį, pilną didelių kaimiškų spirgų. Pakabindavo porą pilnų šaukštų, sukirsdavo ir vėl griūdavo miegoti, – mena E.Šimkūnaitės bičiulė. – O kartą Alytuje vyko vaistažolių rinkėjų šventė, ir šeimininkai mus, viešnias iš sostinės, pakvietė į restoraną. Atnešė šalto užkandžio – riebaus kumpio. Aš kumpį suvalgiau, o lašinius pastūmiau į lėkštės kraštą. Šimkūnaitė sėdėjo kitame ilgo stalo gale, bet viską matė – ji visuomet buvo stebėtinai akyla. „Varla, klausei manęs, kodėl aš gerai matau? Taigi todėl, kad lašinių nededu ant lėkštės krašto“, – sududeno ji per pusę salės. Visi į mane sužiuro, turėjau tuos lašinius noriu nenoriu suvalgyti. Užsimezgė diskusija, ir Daktarė visiems paaiškino, kad kiaulienos riebalai lietuviams būtini – padeda organizmui pasisavinti būtiniausius vitaminus. „Nuo lašinių nestorėjama – lašinys lašinio neaugina. Jų nereikia atsisakyti, tik valgyti su saiku“, – mėgdavo kartoti ji. Turėjo labai jautrų skonį. Valgydama medų galėdavo nustatyti, iš kokių augalų bitės jį surinko.“

Atgautą tėvų žemę Daktarė dovanojo Tauragnų vidurinei mokyklai, o butą paliko Lietuvos farmacijos sąjungai, kur iki šiol veikia E.Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas, puoselėjantis jos atminimą. Žiniuonė palaidota Tauragnuose, ant jos kapo žaliuoja jos mėgstamiausias medis – vyšnia.

Rekomenduojami video